Eglė Baliutavičiūtė – vaikų literatūros tyrinėtoja, kritikė, kurią galima sutikti pačiose įvairiausiose erdvėse: nuo recenzijų spaudoje iki tinklalaidės apie vaikų literatūrą vedimo. Taip pat ji – ir rašytoja (atpažįstama iš kūrybinio slapyvardžio Gaja Guna Eklė): 2016 m. išleido knygą jauniesiems skaitytojams „Brolis, kurio nereikėjo“, o 2021 m. knygą „Keistuoliai“. Su E. Baliutavičiūte kalbėjomės apie jos kelią į vaikų literatūrą, literatūros kritiko vaidmenį ir, žinoma, apie kūrybą.
Egle, jei ne vaikų literatūra, kokioje kitoje srityje, kokiame kitame pasaulyje save įsivaizduotum?
Nežinau, kol kas nekankinu savęs šiuo klausimu.
Kokiomis aplinkybėmis įvyko lūžis, kai tu, tada – lietuvių filologijos studentė, supratai, kad tavo kelias yra vaikų literatūra?
Pažintis su Kęstučiu Urba – lankiau jo paskaitas, tuomet rašiau kursinį, bakalaurinį, magistrinį pas jį.
Ilgai galvojau, kad mane sužavėjo tiesiog vaikų literatūra, kurią gavau progą atrasti iš naujo, bet jau kiek vėliau supratau, kad nors ir taip, vaikų literatūra ir jos studijomis tikrai susižavėjau. Ir dar taip, kad iki šiol nepraeina. (Turbūt po šitiekos metų tai galima vadinti brandžia meile.) Bet dabar suprantu, kad prie vaikų literatūros pastūmėjo ir paties Kęstučio asmenybė: nors turėjau puikių dėstytojų, jis buvo išskirtinai šiltas, palaikantis, kai reikia – stumtelintis, bet kartu ir taktiškas, diplomatiškas, pakankamai reiklus. Be to, kas kartą atėjus į jo paskaitas būdavo aišku, kad jis dega vaikų literatūra, kad ji jam pačiam be galo svarbi, kad tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tai užkrėtė.
Dabar jau esi ne tik vaikų literatūros specialistė, bet ir dviejų knygų autorė, tačiau savo veiklą šioje srityje pradėjai būtent nuo vaikų literatūros kritikos, tyrimų, tad pirmiausia apie tai ir klausiu. Kokie pokyčiai lietuvių vaikų literatūroje šiandien tave labiausiai džiugina?
Labai džiugina paveikslėlių knygų įvairovė ir puikumas. Per mažiau nei dešimtmetį šioje srityje įvyko milžiniškas pokytis, mes nebesivejame kitų, o kuriame originalias, išskirtines paveikslėlių knygas. Be abejo, didžiausi laurai čia – išradingiems mūsų knygų dailininkams, iliustruotojams. Kokybinis iliustracijų pokytis per pastarąjį dešimtmetį atrodo gerokai didesnis nei tekstų.
O kokių temų ir raiškos formų šiandien pasigendi labiausiai, kokių regi gal net per daug?
Kalbant apie lietuvių literatūrą, norėčiau, kad autoriai rašytų daugiau knygų jaunesniesiems paaugliams. Norėčiau, kad paaugliams rašytų daugiau žaismingų, juokingų, pakilaus tono knygų. Prancūzų rašytojos Clementine Beauvais knyga „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“, man atrodo, puikus pavyzdys, kaip dideles ir skaudžias temas galima atskleisti pasitelkiant humorą, lengvą ironiją. Norėčiau, kad labiau būtų eksperimentuojama stiliumi, forma: daugiau komiksų vaikams, gerai sukaltų nuotykių, fantastinių knygų, būtų įdomu išvysti, pavyzdžiui, žinučių forma parašytą kūrinį.
Bet, kaip visada sakau, kai tenka kalbėti apie mūsų vaikų literatūrą, – ji gana įvairi, tiesiog esam maži, tad įvairių pavyzdžių nėra po daug.
Kaip manai, ar į vaikų literatūrą žiūrima kaip į lygiavertę suaugusiųjų literatūrai?
Tai labai sudėtingas, daugialypis klausimas, kuriam aptarti reikėtų visai kitokios formos. Bet jei trumpai – ne.
Kartais atkreipiu dėmesį į diskusijas, kuriose kalbama apie vaikams, paaugliams skirtų knygų vertę ir apie tai, kad kritikų nuomonė ne visada sutampa su skaitytojų simpatijomis, kad knygos, kurios kritikų įvertinamos puikiai, skaitytojams ne taip ir patinka. Kaip yra iš tiesų – vaikų literatūros specialistai žino geriausiai? O gal kartais jie būna pernelyg griežti?
Ir taip, ir ne. Ir ne, ir taip. Visaip. Man apskritai kritikų ir skaitytojų priešinimas labai labai nepatinka. Visų pirma, kritikai nerenka skaitytojų mėgstamiausių knygų, kritikai dažniausiai nesako, kad jų išgirta knyga skaitytojų bus labai vertinama ir mėgstama. Sakyčiau, kad labai dėsninga, jog nuomonės nesutampa, nes kritikai dažniau vertina tuos dalykus, kuriuos nebūtinai vertina skaitytojas: tendencijas, temos ir formos naujumą, knygos vietą ir išskirtinumą tam tikros literatūros ir kultūros lauke, įvertina tam tikras temas ir problemas platesniame kontekste, stipriau atsižvelgia į kūrinio kalbą, stilių, būdus, kaip kūrinys sukonstruotas, ir t. t. Vaikų literatūros kritikai pirmiausia padeda atrasti suaugusiesiems – mokytojams, bibliotekininkams, tėvams ir kt. – vertingą, horizontus plečiančią ir iššūkių keliančią, literatūriškai įdomią naują literatūra, kurią vėliau tiesiogiai dirbantys su vaikais jiems galės pasiūlyti, galės padėti suprasti, padės pamatyti literatūros įvairovę ir t. t. Skaitytojai, ypač jaunieji, dažniau remiasi emocijomis: ar jiems įdomi tema, ar juos sujaudino, paveikė, pralinksmino, įtraukė, jie rečiau atkreipia dėmesį į stiliaus trūkumus, konstrukciją ir pan. Tai gerai – vaikams reikia atrasti, kas jiems patinka, bet kartu reikia ir ugdyti, lavinti jų skonį, skaitymo gebėjimus ir t. t.
O dar esu girdėjusi teiginių, kad knygos jauniesiems skaitytojams turėtų būti parašytos kuo paprasčiau, be metaforų, nes literatūrinė kalba gali varginti ir atbaidyti skaitytojus… Ar tai neskamba kaip pataikavimas skaitytojams? Kiek vaikų literatūroje svarbu ugdomoji vertė, vertybinio pamato kūrimas?
Viena vertus, taip, tai gali būti pataikavimas, bet tas pataikavimas nebūtinai yra visai neprasmingas. Tokios knygos dažnai padeda vaikams atrasti skaitymą kaip malonią veiklą, jos reikalingos ir vaikams, turintiems skaitymo sunkumų. Taip pat jos dažnai pasižymi šmaikštumu, moko prasmingų dalykų, tiesiog yra paprastesnės, stokoja gelmės, jose dažniausiai viskas būna sukramtyta, visi taškeliai ant „i“ būna sudėlioti, todėl palieka mažai erdvės skaitytojo mintims, jis mažai skatinamas pagalvoti, spręsti, dvejoti, jos intelektualiai mažai tepakutena. Ir, žinoma, jei vaikas skaitys vien tokias knygas, jis mažai tobulės, bet vienareikšmiškai tokių knygų nenurašau.
Kita vertus, netgi pasitelkus labai paprastą kalbą, galima sukurti labai gerą, gilų, skaitytojui iššūkių keliantį kūrinį. Vadovėlinis pavyzdys, tiesa, ne iš vaikų literatūros – Albert Camus „Svetimas“.
Būsima kūrėja Eklė (arba tyrėja Eglė)
Be to, labai svarbu gerai įvertinti, ką ir kam rašai. Reikia suvokti ar bent nujausti savo adresato galimybes, raidos stadiją. Pavyzdžiui, ikimokyklinukas sunkiasvorėmis metaforomis, kalbiniais žaidimais, abstrakcijomis ir t. t. prifarširuoto teksto tiesiog nesupras, juk abstrakčiau mąstyti pradedama tik vos ne įžengiant į ankstyvąją paauglystę. Todėl mažesniems parašytos knygos gali būti gana sudėtingos, daugiaprasmės, dvigubo adresato, bet jose turi būti paviršinis lygmuo, kuris tokio amžiaus vaikui būtų savarankiškai įkandamas ir įtraukiantis.
O ugdomoji vertė, vertybinio pamato kūrimas vaikų literatūroje labai svarbus, nes ji, nori to ar ne, yra ne tik menas per se, bet ir pedagoginė priemonė.
Jau kurį laiką šalia profesionaliosios kritikos egzistuoja toks dalykas kaip tinklaraščiai apie knygas, kuriuose skaitytojai dalijasi savo nuomone. Kaip vertini šį reiškinį?
Teigiamai. Man svetima nuostata, kad apie literatūrą viešai gali kalbėti tik profesionalai. Man džiugu, kad žmonės dalijasi savo skaitymo patirtimis, buriasi į bendruomenes, kalbasi apie knygas, mėgaujasi jomis, perduoda savo entuziazmą kitiems. Tačiau, žinoma, nereikia to painioti su profesionalia kritika. Vieni tinklaraštininkai iš principo tik anotacijas savais žodžiais perrašo, kiti daugiau kalba apie savo emocijas, kurias knyga sukėlė, dar kiti gilinasi ir į turinį, formą, kalbos ypatybes, turi platesnį literatūrinį kontekstą. Be to, tarp tinklaraštininkų (ar bookstagramerių, goodreadsininkų, youtuberių ir t. t.) yra labai įvairių, netgi literatūros lauko profesionalų, redaktorių, vertėjų, rašytojų.
Skaitant labai lengva nueiti klystkeliais – pasirinkti lengvai skaitomą, įtempto siužeto knygą, po kurios lieka tik tuštuma. Kiek jaunajam skaitytojui reikalingas palydėjimas į literatūrą?
Oi, aš ir pati kartais mielai skaitau lengvas, įtempto siužeto knygas, ir nemanau, kad tai kažkas blogo. Saldainius gi irgi valgau, nors ten nieko ypatingai sveiko, ir dėl to nė kiek nesijaudinu. Svarbu saikas.
Gerai sukaltas veiksmas – irgi reikalauja literatūrinio talento, tikrai ne visiems pavyksta. Lengvai skaitomą, bet gerą knygą irgi reikia talento parašyti.
Man šis klausimas kiek primena lietuvišką literatūros mokyklą – jei knyga lėta ir dvasinga, vingriai parašyta, tai suprask, kad labai gera, o jei joje daug veiksmo ir, neduok dieve, dar fantastinė, tai visiškai tuščia ir laiko neverta. Nepatinka man tokios dichotomijos. Beje, L. Carroll irgi „Alisą“ rašė vaikų pramogai, ne aukščiausioms vertybėms ugdyti.
O palydėjimas į literatūrą yra labai svarbus, man rodos, kad vaikams reikia parodyti literatūros įvairovę, išmokyti skaityti ir sudėtingesnius, daugiau intelektualinių pastangų reikalaujančius tekstus, parodyti stilių, temų, pasakojimo būdų įvairovę ir t. t. Kad vaikas, jaunas žmogus pažintų tą įvairovę, galėtų atrasti tai, kas jam įdomiausia, prasmingiausia, ką ir kodėl renkasi skaityti.
Tau svarbu ne tik labiau teorinis (recenzijos, apžvalgos) darbas, bet ir praktinis – kalbėti apie skaitymo svarbą, skaitymo skatinimą su mokytojais, bibliotekininkais, auklėtojais, skaitytojus auginančiais tėvais?
Vienas kitam netrukdo, greičiau papildo, padeda vienas kitam.
2016 m. įvyko didelė ir džiugi staigmena – laimėjai fondo „Švieskime vaikus“ konkursą ir išleidai savo pirmąją knygą jauniesiems skaitytojams – „Brolis, kurio nereikėjo“. Kokios buvo šios knygos užuomazgos?
Viskas įvyko labai gretai – turėjau tobulo laiko, atėjo mintis, ėmiau ir užrašiau. Tobulo laiko, nes niekur neskubėjau, neturėjau jokių įsipareigojimų, nelaukė krūva darbų. Galėčiau dykinėti. Dykinėjimas man labai svarbi kūrybinio darbo dalis, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Tiesa, nors parašiau per kelias dienas, vėliau labai ilgai taisiau, redagavau, perdėliojau tekstą.
Dar pameni, koks buvo jausmas pirmą kartą į rankas paimti savo knygą?
Kur kas stipresnė emocija užklupo, kai sužinojau, kad laimėjau antrą vietą jau minėtam konkurse, tai buvo visiškai netikėta. O paimti į rankas, na, geras, didelis, stiprus jausmas, bet juk vis dėlto jau žinojau, kaip atrodys ta knyga, n kartų buvau peržiūrėjusi maketą, tad galutinis rezultatas nebuvo kažkas naujo ar netikėto.
Galbūt turi kūrybos ritualų? Kokia yra tavo kūrybos rutina?
Nemoku rašyti prišokdama, įterpti valandėlę rašymui tarp kitų darbų. Jei rašau, man reikia visos dienos tik tam, net jei teparašysiu kelis šimtus žodžių ir daugiau laiko praleisiu žiūrėdama pro langą ar vaikščiodama.
Vaikščiojimas man labai svarbi rašymo proceso dalis. Aš einu kelis kilometrus, įsijungiu muziką ir visiškai atsijungiu nuo pasaulio, dėlioju siužetus, veikėjų charakterius, dialogus. Tad nemažai dalykų grįžus prie kompiuterio telieka techniškai užrašyti.
Įkvėpimas – jis egzistuoja?
Taip, bet su juo, bent jau aš, net iki antros pastraipos pabaigos neprieičiau. Na, apimtas įkvėpimo, man rodos, gali parašyti tik kažką labai trumpo – eilėraštį, puslapio ar dviejų novelę, dainą. Bet kokiam ilgesniam žanrui reikia labai daug laiko ir darbo, dargi redaguoti, o čia jau vietos romantikai, įkvėpimui iš viso mažai lieka.
Tavo naujosios knygos „Keistuoliai“ personažai labai smagūs ir įsimintini. Kurie iš jų tau patys mieliausi?
Dėkui, gera girdėti, kad jie smagūs ir įsimintini.
O man jie visi savaip įdomūs ir svarbūs, bet mieliausi… turbūt močiutė, kuri susipranta, kad neprivalo elgtis taip, kaip iš jos tikisi kiti, kad gali eiti ir kvailioti. Rūbininkė, kuri, nepaisant daugybės negandų ir nelaimių, yra laiminga, nes tiesiog nori tokia būti. Mėnulė, kuri niekada nepaleidžia iš akių savo svajonės, nors ji ir keičiasi.
Iš anksto žinai, kas nutiks tavo personažams?
Ir taip, ir ne. Žinau pradinį tašką, nuo kurio pajudės istorija, koks bus veikėjas, koks jo charakteris, problemos, ir žinau, kokia turėtų būti pabaiga. Tačiau keliai, kuriuos turės nueiti veikėjas, būna migloti, atsiranda, keičiasi, vingiuoja rašymo metu. Nesu iš tų rašytojų, kurie labai kruopščiai susidėlioja siužetą, veikėjus, aplinkybes ir tada viską užrašo. Daugelis dalykų man ateina berašant.
Knygas pasirašinėji slapyvardžiu – Gaja Guna Eklė. Kodėl?
Mano pavardė klaikiai ilga ir jai per daug garbės visur maišytis. Norėjau kažko paprasto ir lengvo. Gaja Guna – tiesiog du vardai, kurie man gražūs ir prilipo vienas prie kito. Eklė – mano tikrasis vardas su klaida, kurią kažkada iš tiesų esu padariusi. Klasėje ant lentos… Pirmiausia taip ir norėjau pasivadinti, tiesiog Ekle, bet atkalbėjo. Dabar šiek tiek gailiuosi, kad leidausi.
Galbūt šis slapyvardis turi tau ypatingą reikšmę?
Ne. Bet jis mano, o tai daug.
Be abejo, pati buvai skaitantis vaikas. Kokius ryškiausius vaikystės skaitymo patyrimus pameni? Ar galėtum įvardyti pirmąją knygą, kurią perskaitei?
Kai išmokau skaityti, turiu omeny ne šiaip ne taip sudėti žodį, sakinį, pastraipą, o gerai skaityti, ėmiau labai daug skaityti. Deja, pirmos perskaitytos knygos neprisimenu, tikriausiai ji nebuvo labai įsimintina.
Ką šiandien skaitai savo malonumui?
Gerą ir įdomią knygą skaityti man malonumas, net jei ją tenka skaityti darbo tikslais.
O šiaip renkuosi ką nors iš suaugusiųjų literatūros, nes jai, palyginus su vaikų literatūra, tiesiog lieka mažiau laiko.
Naujausias projektas, prie kurio prisidėjai, – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tinklalaidė „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“. Esi tinklalaidės vedėja. Kokia tai patirtis?
Labai įdomi, jaudinanti, jaučiu didelę atsakomybę ir įdedu daug širdies, tad tikiuosi, kad ji gyvuos ilgai ir bus prasminga.
Kartu patirtis ir savotiškai baisi, nes esu labiau rašto žmogus, kiekvienas viešas kalbėjimas man sunkus, nors kartu ir smagus… Matau savo dikcijos trūkumų, begalinį jaudulį. Reikia stipriai patobulėti.
Tiesa, reikia pažymėti, kad nors būsiu (bent jau šiais metais) didžiosios dalies laidų vedėja, tačiau nebūsiu vienintelė, prisijungs ir kitos kolegės.
Ar pavadintum save iššūkių ir avantiūrų žmogumi?
Ne, aš šiaip nuobodus žmogus, esu absoliuti namisėda, introvertiška, metodiškai chaotiška, nemėgstu dramų. O labiausiai gyvenime vertinu tylą.
O kad daug kur pakliūvu ir atsiduriu – darboholizmo pasekmė. Kiekvieną dieną sakau, kad darysiu mažiau, bet negaliu sustoti, nes įdomu. O keliai „Įdomu“ kryptimi nuveda daug kur.
O gal… sutiksime tave literatūros laukuose kaip vertėją?
Nemeluosiu, kad nebūtų įdomu pabandyti. Bet ne, neturiu tokių planų ar svajonių.
Ar gali pasidalinti savo artimiausiais kūrybiniais ir profesiniais planais?
Na, gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją dviejų knygų rašymui, tad ties tuo daug dirbu.
O profesiniai… Na, šiuo metu dirbu ir kaip laisvai samdoma specialistė, ir puse etato Nacionalinėje bibliotekoje, tad veiklų daug… Bet nieko itin naujo šiuo metu neplanuoju, kol kas naujausias ir labiausiai dėmesio, globos reikalaujantis projektas yra tinklalaidė „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“.
Kalbino Rasa Milerytė
Rašytojos Gaja Guna Eklė ir Ilona Ežerinytė
Nuotraukos iš Eglės Baliutavičiūtės asmeninio archyvo