Fotografavo Ričardas Šileika
Chameleono sapnai / Jurga Vilė; Lina Sasnauskaitė. – Vilnius: Tikra knyga, 2021
Jos abi yra žinomos autorės – ir rašytoja Jurga Vilė, ir dailininkė Lina Sasnauskaitė.
SIBIRO HAIKU – tai Jurgos Vilės debiutas, tai knyga, atnešusi rašytojai pripažinimą. Tą kartą dirbta kartu su Lina Itakagi ir dirbta itin nuoširdžiai. Būti suprastoms ir kritikų, ir skaitytojų – tokia retenybė.
Beje, rašydama žodį skaitytojų, privalau akcentuoti: labiau jaunesnių, nei vyresnių.
Mano karta nėra pratusi prie grafinių romanų, komiksų ar paveikslėlių knygų. Jei kam nors iš vyresniųjų kyla noras įsigilinti į jų vaikystėje neįprastus žanrus, privalu plėsti savąją tolerancijos skalę. Buvo liūdna regėti uolias inteligentes, nepanorusias tos knygos ilgiau laikyti rankose. Joms rodėsi, kad visa tai, kas mums abiejų kūrėjų sakoma, lyg netvarkinga, lyg negražu ar net nepagarbu.
Ar keista?
Nė kiek. Juk tai – dailyraščio pamokose lavinta, bet kartu – ir dusinta karta. Žinau ką rašau. Juk aš pati iš tų, oi kaip dusintų.
Smalsu spėlioti, kokių reakcijų ir nuotaikų sulauks CHAMELEONO SAPNAI, kuri visuomenės grupė noriai leisis su egzotišku gyvūnu į keistą kelionę, o kuri liks sutrikusi.
Suprantama, kad ir SIBIRO HAIKU, ir CHAMELEONO SAPNAI – tai knygos, visų pirma skirtos vaikams. Pirmoji vyresniems, antroji jaunesniems: juk tokia spalvinga, bet nevengianti ir juodos, baltos, pilkos spalvų melancholijos, jų ritmo.
Smagu minėti, kad abi knygos peržengia adresato ribas, štai kodėl man patinka. Tik tokią vaikų ir jaunimo literatūrą renkuosi recenzuoti, visų pirma reikliai žvelgdama: o ar yra ką knygoje skaityti?
Nieko baisaus, tikrai visiškai nieko, jei dailininkas ima tarnauti rašytojui arba rašytojas dailininkui: kad tik rezultatas būtų įtikinamas, kad tik dvi kartu dirbančios asmenybės viena kitos nežeistų. Vis dėlto kur kas smagiau stebėti ne tarnystę, kad ir labai nuoširdžią, bet darnų duetą.
Kyla klausimas: ar įtrauktų Jurgos Vilės tekstas suaugusį skaitytoją, jei būtų visiškai vienas, be kukliausio įvaizdinimo, be jokio štricho?
Taip.
Skaičiau šią pasaką apsimesdama, kad radau ją spaudoje, skirtoje suaugusiems. Įtikino. Pasakojimo maniera santūri, vengianti nereikalingų žodžių, paaiškinimų. Sakiniai trumpi, sklandūs. Tekstas negadintų nė vieno kultūros spaudos leidinio. Bent jau mes, www.menobangos.lt,
apie tokį svajotume. Nes tai iš tiesų – menas.
Siužetą įmanoma atpasakoti keliais žodžiais. Kad ir tokiais: šeima parsiveža namo chameleoną. O toliau, kas toliau?
Negadinsiu skaitysiantiems malonumo (malonumas itin sąlyginis, juk patirsime liūdesį), negriausiu meistriškai sudėliotos teksto struktūros.
Man ši knyga užgniaužė kvapą. Tikiu, kad ir vaikus ji skatins mąstyti, jausti. Drąsins sužinoti daug: apie gamtą ir keistą jos gyvį – chameleoną, apie mus – žmones, apie supančio pasaulio įvairovę.
Svarbu minėti kad šią knygą lydi mokslininkės Violetos Lazarevičienės tikslus pasakojimas: kas iš tiesų yra jie – tie chameleonai, kur jie gyvena ir kaip.
Šiemet Lietuvos vaikų literatūros naujausių knygų skaičiau labai, vis ką nors užsirašydama paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Brūkšteldavau savo įspūdžius, nuotaikas ir nuomonę, nesistengdama, kad būtų sklandu ar rišlu. Tai dabar šį tekstą ir perrašysiu, visai neredaguodama: knyga apie kintančias spalvas, apie pasaulį chameleono akimis, apie vienatvę, nesupratimą, kalinimą, sapnų galią ir namų trauką.
O jei dar iš to sąsiuvinio…
Nieko bloga, nieko kenksminga rašyti knygas apie voveraites, kiškučius ir ežiukus. Tik kad gilindamasi į praėjusių metų vaikų literatūrą, tomis smagiomis būtybėmis persisotinau, jų perdozavau. Kad ir kaip keistai beskambėtų, dekoratyvaus, plastikinio ar pliušinio miško fone Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės chameleonas sužėri itin patraukliomis spalvomis. Net man, nesižavinčiai egzotika, be lietuviško miško gal net negalinčiai gyventi.
Vieningai pulsuojanti estetika: taip dailininkės Linos Sasnauskaitės kūrybą įvertino dailės žinovai, skirdami jai (ir knygai) garbingą diplomą. Mano komplimentai skrieja ne tik autorių duetui. Ir leidyklai TIKRA KNYGA, išleidusiai iš tiesų tikrą knygą.
Žodį chameleonas mes tariame norėdami ką nors pakritikuoti, pažeminti, atstumti. Neva tas žmogus pernelyg prisitaikęs prie aplinkybių, per greitai keičia nuomonę, yra perdėm baikštus.
Baikštumo beskaitydama įgijau ir aš. Šai kuo jis pasireiškia: baiminsiuos švaistytis žodžiais, ypač šiuo – chameleonas.
Kyla noras vis giliau domėtis rašančių ir pasakojimą įvaizdinančių asmenybių duetais. Buvau nustėrusi, kai sužinojau, kaip ilgai Astrid Lindgren ir Ilon Wikland ieškojo Karlsono ir kur jį rado. O rado, jei kam įdomu, Paryžiaus turguje, prie daržovių prekystalio. Ir pastebėjo jį, žinoma, dailininkė. Arba kaip gimė Merė Popins, kaip ilgai ją kūrė abi – ir Pamela Travers, ir Mary Shepard.
Lietuvoje taip pat esama susikuriančių, išliekančių, subyrančių duetų. Bet tai – jau kitas pasakojimas, jau kita istorija.