Menininkė Karina Kazlauskaitė.
Asmeninio albumo nuotrauka
Apie papuošalus kraštovaizdžiui, mūsų bendrus namus ir gamtą kaip žaislą
Liepos 27–rugpjūčio 2 d. mažame Bajorų kaimelyje Rokiškio rajone vyks tarptautinis simpoziumas „Land Jewelry: juvelyrika žemei“. Tai nuo 2021 m. vystomas tarptautinis šiuolaikinės juvelyrikos menininkių projektas, kuriame žemė suvokiama kaip kūnas, o menas – kaip papuošalas ne žmogui, bet kraštovaizdžiui. Projektą inicijavo menininkės Maja Breife (Švedija) ir Wiebke Pandikow (Suomija), siekdamos suburti juvelyrus iš Baltijos jūros regiono bendram kūrybiniam darbui ekologinėmis temomis. Iki šiol įvyko jau dvi „Land Jewelry“ rezidencijos – 2022 m. Elando saloje (Švedija), 2024 m. Švedijos Morko saloje. Kiekvieną kartą menininkės eksperimentuoja su žemės menu: kuria laikinus objektus iš aplinkoje rastų natūralių ar žmonių paliktų medžiagų, reflektuodamos ekologinę Baltijos jūros būklę, eutrofikaciją (jūros dumblėjimą), žmogaus ir gamtos santykį. Šiais metais simpoziume dalyvauja septynios menininkės: Ingrid Berg, Maja Breife, Kajsa Wickström, Anna Pettersson (Švedija), Aino-Astrid Gaedtke (Vokietija), Lauryna Kiškytė, Karina Kazlauskaitė. Su šiųmetės rezidencijos Lietuvoje kuratore Karina Kazlauskaite susitikome pasikalbėti apie konceptualiąją juvelyriką, gamtą kaip žaislą bei idėjas, kurias galima ir norima perteikti juvelyrikos mene.
Kariną Kazlauskaitę kalbino Indrė Klimkaitė
***
Kiaušinis kube. 2005 m. 23×12,5 cm. Stručio kiaušinis, sidabras, organiniai dažai, gipsas.
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Šiuo metu ruošiesi parodai Kuršių nerijoje ir simpoziumui Bajorų kaime…
Taip, paroda bus skirta intuityvioms gintaro refleksijoms, rugsėjo 1 d. pristatysiu ją Nidoje, Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Ir, kaip minėjai, artėja simpoziumas „Land Jewelry“, numatytas dar prieš dvejus metus. Ir gintaro projektas, kuris yra finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, ir simpoziumo ištakos – labai susiję. Simpoziumas prasidėjo nuo kolegių idėjos apie Baltijos jūros ekologiją, tąsyk mane labai suintrigavo atviras kvietimas juvelyrikos platformoje „Klimt02“, raginęs kūrėjus iš Baltijos jūros regiono teikti paraiškas ir kurti juvelyriką žemei. Toks atviras požiūris į mūsų discipliną, kviečiantis drauge atsitraukti nuo darbastalių ir pamiršti prietaisus, pasirodė naujoviškas.
Kūryboje mane visada traukė vietos ir tapatybės klausimai. Ankstesniuose darbuose apie tai kalbėdavau per savo ir artimųjų žaidimų bei žaislų istoriją, kaip antai projekte „Gamta kaip žaislas“, kurio pagrindinė kūrybos medžiaga – skerdyklos antrinė žaliava, kiaulės šlapimo pūslės buvo derinamos su auksu ir sidabru. Baltijos jūros tema man yra popandeminis kūrybos etapas. Jos istorija, lobiai ir žmonių sukeltos ekologinės krizės – visa tai atsispindi per su tuo susijusias medžiagas: gintarą, paplūdimio rankšluosčius, įvairius pakrančių radinius, kaip, pavyzdžiui, „Crocs“ bato dekonstrukcija: batas tapo sege, kaklo papuošalu, objektu. Kitas mano mėgstamas radinys pakrantėje (po gintaro) būtų mygtukinis „Nokia“ telefonas, kurio forma dar apmąstoma. Kalbant apie gintarą ir ekologiškiausią būdą jo žaliavai gauti, tai būtų jo „gaudymas“, „žvejojimas“, todėl buvo įdomu sutikti ir apie tai pasikalbėti su profesionalais, kurie rimtai užsiima šiuo amatu. Kai pradėjau domėtis, pastebėjau tendenciją, jog gintaro gaudytojai dažnai uždari ir sunkiai prisileidžia. Mano laimei, viena įdomi šeima iš Kretingos sutiko dalyvauti mano tyrime ir apie tai bus vaizdo darbas.
Kaklo papuošalai iš serijos „Mieganti atmintis, arba Kaukės“.
Naudotos medžiagos: tamsus gintaras su samanomis, džiovinti kiminai, vario grandinė, plaukų gumelė.
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Priešingai nei kitos naudingosios iškasenos, gintaras nebuvo naudojamas įrankių ar ginklų gamybai. Iš gintaro būdavo gaminami papuošalai, apeiginiai daiktai, amuletai, daugiausia susiję su Saulės kultu. Taigi naujuose kuriamuose gintaro papuošaluose netrūks žaismingo rituališkumo.
Eoceno epochos gintaras glūdi ne tik Baltijos jūros dugne, bet ir po žeme. Fizinės gintaro savybės labai skiriasi, ir būtent tai stengiuosi išsaugoti savo darbuose – nesukomercintą požiūrį į gintaro papuošalą. Priemonės, naudojamos gintarui pasiekti tiek jūroje, tiek žemėje, yra gana brutalios ir pažeidžia vietos ekosistemas. Apie visa tai bandau papasakoti per simbolius, įvairių medžiagų nesuderinamą derinimą (sidabras, varis, plaukų gumelės, vaškas, samanos, plastikas, medis, dervos, „Macroflex“ izoliacija ir kt.). Įdomus pasirodė ir pramoninis, perdirbtas gintaras. Bandau ir pati pasigaminti iš gintaro dulkių jo liejinį, imituojantį jo originalumą. Tikiuosi, kad galutinis rezultatas nenuvils.
Minėjai, kad nuo vaikystės Tave domino biologija…
Segė. 2007 m. 68 x 66 mm. Stručio kiaušinio lukštas, sidabras.
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Tas mikropasaulis mane žavėjo nuo vaikystės – amebų ir kitų pirmuonių formos atrodė kaip savarankiški juvelyriniai piešiniai. Įdomu, kad tas pats mikroskopinis pasaulis šiandien tapo viena aktualiausių Baltijos jūros problemų – eutrofikacija, arba dumblių žydėjimu: tai vienaląsčių cianobakterijų masinis dauginimasis, kurį sukelia į jūrą patenkantis maistinių medžiagų perteklius, kaip antai azotas ir fosforas iš žemės ūkio trąšų, nuotekų, taip pat pramoninė tarša. Šis reiškinys keičia rūšių buveines, mažina deguonies kiekį vandenyje ir sukuria vadinamąsias mirusias zonas jūros dugne.
Būtent šis susirūpinimas Baltijos jūros ekologija ir tapo „Žemės juvelyrikos“ („Land Jewelry“) projekto atspirties tašku. Taigi tai, kas vaikystėje žavėjo kaip mikroskopinis stebuklas, dabar tapo ir asmeninio, ir kolektyvinio kūrybinio tyrinėjimo objektu.
Kita nerimą kelianti mintis, kiek Baltijos jūroje tebeglūdi nuskandintų bombų ir cheminio ginklo nuo XX a. karų. Ir tai tebesitęsia. Internete radau įspūdingą nuotrauką: gal aštuonerių metų mergaitė sėdi ant didžiulio šaudmens. Šios fotografijos vaizdo interpretaciją panaudojau parodoje „Žmonių jūra“. Šis vaizdas – lyg priminimas žmonijai, jog mes esame kaip vaikas, sėdintis ant tiksinčios bombos, tai ekologinės katastrofos nuojauta.
Konceptualioji juvelyrika – turbūt nedaug kam žinoma sritis. O išties, žiūrint į Tavo kūrinius, susimąstai apie laikinumą ir tvarumą, apie papuošalą moters kūnui ar žemės kūnui, apie tai, kada grandinė(lė) yra puošmena, o kada – pančiai, ir kas yra stereotipiškai „gražu“.
Žolynai. 2022 m.
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Taip, ši sritis nišinė, kartais būna nesusipratimų, nelabai aišku, kas ir kodėl kuriama – tuomet atrodo nerimtai. Juk juvelyrika turėtų atrodyti prabangiai. Man tai aktuali problema, nes gyvenu regione. Užsiminčiau ir apie juvelyrikos terminologiją. Mums patiems, juvelyrikos menininkams, iš pradžių būna nelengva identifikuoti save, suvokti, koks apibrėžimas tiksliausiai įvardija mūsų kūrybą. Pavyzdžiui, meno istorikė Liesbeth den Besten mini net šešis terminus meno juvelyrikai nusakyti, įskaitant šiuolaikinę, studijinę, meninę, tiriamąją, dizaino ir autorinę juvelyriką, iš šių terminų dažniausiai vartojami trys – šiuolaikinė, studijinė ir meninė. Mano pačios darbai – tarp studijinės ir meninės juvelyrikos.
Studijinė juvelyrika dažnai kuriama iš menininko pasirinktų tradicinių ir netradicinių medžiagų. Tai dažniausiai vienetiniai arba riboto tiražo papuošalai, gaminami studijoje, nors kai kurie techniniai sprendimai įgyvendinami ir už jos ribų. O meninė juvelyrikos pusė man leidžia peržengti tradicinį papuošalo apibrėžimą. Man juvelyrika yra tarsi rašytojui popieriaus lapas, kūnas ar rūbas tampa priemone idėjoms išreikšti. Kūryboje keliu klausimus ne tik apie tvarumą ar žmogaus veiklos paliktus pėdsakus aplinkoje, bet ir apie tokias sąvokas kaip „vertingumas“ ar „dėvimumas“, taip pat apie galios principus, susijusius su brangiais mineralais ir metalais, – tai, ką tradicinė ar prabangi juvelyrika paprastai priima nekvestionuodama. Todėl džiaugiuosi, kad pastebėjai būtent tai, klausdama, kada grandinė(lė) yra puošmena, o kada – pančiai, ir kas yra stereotipiškai „gražu“.
O kalbant apie ekologiją, norėčiau patikslinti, kad nesu ekologijos judėjimo aktyvistė. Man artimesnė pirminė, graikiška šio žodžio prasmė: oikos (namas, būstas) ir logos (mokslas, žodis) – taigi tiesiog domėjimasis, kaip funkcionuoja mūsų bendras namas.
Netrumpai gyvenai Norvegijoje, rengei parodas ten. Gal parsivežei kokios patirties, įkvėpimo savo veiklai Lietuvoje? Pernai su vyru, fotografu Klausu Leo Richteriu surengėte įspūdingą šiuolaikinio meno festivalį „Vague Wagon“ Kriaunose, menas buvo eksponuojamas apleistuose Kultūros namuose, ten irgi buvo Tavo objektai bei vaizdo instaliacija.
Objektas. 2007 m. Stručio kiaušinio kevalas, sidabras, organiniai dažai, objekto viduje paslėpti auskarai.
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Gyvenant Norvegijoje buvo etapas, kai mane domino tapatybės klausimai, ir tada domėjausi žaislais bei žaidimais, kurie dominavo mano artimųjų ir mano pačios aplinkoje. Taip prisiminiau tėvų pasakojimus apie kiaulės pūslę. Tokie žaislai buvo paplitę visoje Europoje – juos galima aptikti XVI–XVIII a. tapybos paveiksluose, – vaikai žaidžia su pūsle: nuo garsiojo Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslo „Vaikų žaidimai“ (1560 m.) iki britų dailininko Josepho Wrighto iš Derbio paveikslo „Du berniukai su pūsle“ (XVIII a.). Šios medžiagos tyrimo rezultatai vėliau buvo pristatyti Norvegijoje, Hå gamle prestegard meno ir kultūros centre, mano personalinėje parodoje „Nature as a Toy“ („Gamta kaip žaislas“). Pati vieta labai ypatinga. Tai kelių senų pastatų kompleksas ant jūros kranto – buvusi sodyba ir švyturys. Šis centras man padarė didelį įspūdį, – toli nuo miesto, veikia visus metus, eksponuoja keičiamas aukšto lygio tarptautines parodas. Įdomu, kad dabar yra priešingai, mano sodyboje Bajorų kaime (Rokiškio r.) vyksiantis simpoziumas „Land Jewelry“, vis dar ieškantis savo formos, organizuojamas pačių menininkių ištekliais ir iniciatyva, vyksta be didelės institucinės infrastruktūros. Bet tai ir dalis koncepto!
Šių metų simpoziumo tema – „Pynės“. Drauge su simpoziumo dalyvėmis pinsime vietoje augančias žoles. Pynė čia tampa individualių gijų simboliu: menininkių, idėjų, patirčių, susipynimo į vieną bendrą, kolektyvinį kūrinį. Pynimo motyvas yra vienas universaliausių žmonijos simbolių, aptinkamas visose kultūrose. Nepaisant kultūrinių skirtumų, beveik visur pynimas išreiškia mintį, kad sujungus atskiras gijas gimsta tvirta ir prasminga visuma. Lietuvių folklore pynimas (ypač vainiko pynimas) tradiciškai buvo bendruomeninis veiksmas. Panašiai ir mūsų kuriama pynė – tai ne tik meninė forma, bet ir metafora apie tai, kaip pavieniai balsai bei patirtys gali susijungti į vientisą audinį. Taip pat simpoziumo metu numatytas metalo liejimo procesas, kuriame žolynai bus naudojami kaip formavimo elementai.
Iš parodos „Tekėjimas, arba Žmonių jūra“ („croks“ bato dekonstrukcija).
Nuotrauka iš asmeninio Karinos Kazlauskaitės archyvo
Tikiuosi, kad tai bus smagus ir prasmingas susitikimas, kurio metu dalį savo kūrybinės energijos sugrąžinsime gamtai.
Prisimenant praeitų metų festivalį „Vague Wagon“, kurį sugalvojome su partneriu Klausu L. Richteriu, – tai buvo spontaniška idėja, kilusi iš atsitiktinio atradimo: Kriaunų buvusių Kultūros namų. Galinga erdvė, kurioje matėme prasmę šiam festivaliui atsirasti. Pats pastatas savo apleistumu ir istorija kūrė įtaigią įtampą, o menininkų sukurti darbai tą įtampą savaip įprasmino. Šiais metais vykdom daug asmeninių kūrybinių projektų, bet festivalio minties ateityje nepaleidžiam. Ačiū Tau, Indre, kad domiesi. Tikiu, jog regionui tokioms iniciatyvoms reikalingas dėmesys, ir kiekvienas toks pokalbis yra vertingas.
Ačiū už pokalbį!