Augustina Binkytė. Jos asmeninio archyvo nuotrauka
Esu Augustina Binkytė, Biržų „Saulės“ gimnazijos ketvirtokė. Mėgstu stebėti tai, kas aplinkui, tyrinėti ir kilusias mintis užsirašyti. Labiausiai man prie širdies – esė ir publicistika. Rašant patinka daug ką persijoti per racionalumo ir tikslumo sietą, bet ironija taip pat reikalinga – tikiu, kad ji padeda įvertinti situacijas iš šono ir nepaskęsti negatyvumo jūroje. Todėl mano esė atsiranda iš įprasto tyrinėjimo ir mėginimo pažvelgti į rimtus dalykus ne taip rimtai.
MENO BANGOS primena, kad Jaunųjų filologų konkurse (Kaunas, 2023) Biržų Saulės gimnazijos ketvirtokė Augustina Binkytė publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė I vietą. Sveikiname!
Per Naujuosius lijo. Sėdėjau viena prie lango spoksodama į lašelių išblukintą savo gatvę ir prisiminiau perskaitytą Jono Meko knygą „Žmogus prie lyjančio lango“. Pala, langas pats lyja?
Neseniai per dailės pamoką žiūrėjom Meko performanso prie Lukiškių kalėjimo įrašą. Kas ten išvis vyko? Beveik nieko nesupratom, darbą atsiskaitėm ir avangardui pasakėm „viso gero“. Nors iš atminties lentynų lyg neprašyti (o gal kaip tik – liepų žydėjimo ilgesio prišaukti) ėmė kilti visi susidūrimai – nuo pat vaikystės – su Jono Meko kūriniais, Semeniškiais…
Apie ką mąstyt prie lyjančios vitrinos?
Jis ten stovi gal valandą. Kažkoks žmogus. Kaži kodėl tik dabar pastebėjau. Mirksta lietuj, liūdnai spokso į savo atvaizdą smulkiom debesų ašarėlėm nusėtoj vitrinoj. Prieiti? Kas tam žmogui?! Gal dar nualps. Bet jo niekas nepastebi. Kodėl turėčiau prieiti būtent aš? Ne, neturiu juk laiko. Grįžtu namo, langai užtemdyti to paties lietaus.
O galėjo būti kitaip. Nuo tokios minties ir nusikankinti galima. Prasideda savigrauža, savigaila, saviplaka, savi… Neišnaudojai progos? Graužies. Gavai trejetą? Gailies, kad praėjusią naktį vėjais paleidai. Pamiršai, ką žinojai? Plaki save. Smegenys net sproginėja nuo nebūtų galimybių žemėlapių ir schemų…
Bet tą akimirką nieko nežinai. Gyveni ir tiek. „Aš sėdžiu vienas / ir klausaus / už lango ūžiančio / lietaus“ užuot nuėjęs į parduotuvę už šimto metrų ir nusipirkęs laimingą loterijos bilietą. Arba kirtęs gatvę ir žuvęs nuo vakar ūžusio piliečio automobilio smūgio. Tačiau tada minčių žemėlapių dar niekas nebraižo, „ir monotonija / tyli / palengva vaikšto / kambary“… Na, ne visai tyli. Už lango girdisi žingsniai. Gal tas žmogus tipena? Eik jau, eik, nebekliedėk… Dabar visur vaidensis, ot šmikis.
„Mes visi tikė- / jomės, / kad viskas / kitaip išeis.“ O jei būčiau priėjęs prie to žmogaus?.. Ar verta iš viso gailėtis pasibaigusių akimirkų? „Bet ne… / neišėjo / ir / neišeis.“ Ar akimirka iš viso turi pradžią ir pabaigą?.. Kaip Meko filme – buvo koks nors gyvenimo siužetas, praėjo sekundė, nebėr. Štai už mano lango dar smarkiau lyja. Apie ką mąstė tas žmogus prie vitrinos? Prisimenu tą žmogų, niekaip iš atminties nedingsta, nors tu ką, o dabar aš kaip koks negabus egzistencialistas mąstau nesąmones. Nejaugi pradedu graužtis?!
Galbūt tas žmogus prie lyjančios vitrinos kaip… kaip Kamiu Merso? Svetimas viskam, kas aplinkui, pasislėpęs savo sielos rūsy, negali nė išsikalbėt, nes visur lyja melu. Tik tamsioje vitrinoje, atrodo, jis gali įžvelgt kažką, ko kiti nepastebi. Kodėl aš jį palaikiau nenormaliu? Stovėjo vidury liūties… Svetimas. Dabar ir pats toks pasijaučiau. Pasaulis pasmerktas susvetimėjimui – kartoja daug kas. „Man sakė: / nemąstyk – gyvenk“, antraip pajausi tuštumą. Ir turėsi tapti nelyginant kokiu Beigbederio personažu, butaforija marinančiu vidinius demonus ir – svarbiausia – ta pačia butaforija užpilančiu tą tuštumą. Bet „galva / mano / neklausė“, tiksliau, klausė, bet pamačiau tą nelemtą žmogų ir diena pasikeitė. „Tai vargas dabar.“ Mąstantys kenčia, sako, labiausiai, bet jų dvasia nors netuščiavidurė. Gal tas žmogus irgi mąstė.
Žmogus neturi namų? O Dievuliau. Nebuvau pagalvojęs. Nors nepanašu, kad neturėtų, nors ir permirkęs, visai padoriai atrodė. Kas, jei būčiau priėjęs?.. Gal nebūtų taip „liūdna, vieniša, nyku, / rodos, sienos plyšta“? Pradedi mąstyti ir iškart įklimpsti, ramybės nebeturi. Ir kas siuntė čia tą žmogų?
O gal šiandien jį apleido meilė? Išmetė iš darbo? Stovėjo žmogus prie vitrinos ir verkė, o dangus ašarojo kartu. Kaip gera nebegirdėt savęs ir tiek daug matyt. Net ir keistuolį, permirkusį prie stiklo. Kieme – nė vieno žmogaus, niekam kitam nešauna į galvą spoksoti į lyjančią vitriną. „Ir klausaus / už lango ūžiančio lietaus.“ Dar smarkiau lyja. Meditacija, meditacija…
Prie vitrinos žmogus nebestovėjo. Taip, akimirka nuskrido, nepriėjau, nesužinojau, ką galėjau sužinot. Bet lietus nesustoja. Vitrinoje, nusėtoje tomis pačiomis smulkiomis debesų ašarėlėmis, kažkaip įžiūriu savo atvaizdą… „ir taip idiliškai / jaučiuos, / tarytum būčiau / vėl namuos“…
Jonas Mekas
Po Igno moters laidotuvių
Igno moteris mirė tai nugirdėm jį ir nusigėrėm
visi ir sakom eikim eikim laukan ir išsivaikš-
čiokim ir lengviau bus.
Tai ėjom visi ir ąsotį alaus kartu nešėm ir
Petras sako gal eikim ir ką nors darykim tai
lengviau bus ir užsimirš.
Tai sakom darykim ką nors darykim.
Tai prie Valkiūno trobos sustojom ir sakom
ką nors padarykim Valkiūnui ką nors padarykim
gal langus lentom užkalkim ką nors darykim.
O prie sienos medis auga didelė didelė liepa
ir jau toks kvepėjimas jau toks žydėjimas
tai sakom a vyrai tai jau kvėpėjimas medžio.
Tai alaus įsipylėm ir po medžių šakom pri-
sėskim vyrai ir nutarkim ką daryt čia gerai
pasėdėt po liepa ir Ignas kartu prisėdo ir
Ignas stiklinę išgeria ir dar kitą ir dar
kitą.
O jau liepa kaip kvepia kaip kvepia.
Bet daryti reikia ką nors daryt vyrai sako
Petras.
O Ignas dainuoja Ignas nori dainuoti tai jis
užveda tokią jau liūdną tokią jau liūdną
dainelę.
O Petras nori ką nors linksmiau bet mes sakom
ne ne ne Igno moterį palaidojom ką čia jau
linksmai dainuoti.
Tai Valkiūnas išeina ir sako o kas čia velnio
daros vyrai ko jau čia po mano langais
bliaunat.
Eik čia eik čia ką jau čia Valkiūnai Igno
moterį pakasėm tai ką tu jau čia riaumoji
Valkiūnai.
Tai Valkiūnas po liepa prisėdo ir irgi dainuoja
O ta liepa tai jau taip žydi taip žydi.
Ir sėdim ir dainuojam o Valkiūnas dar ąsotį
alaus atneša ir mes sėdim ir dainuojam o
naktis tai jau tokia naktelė naktužė kaip
nebeprisimenam ir taip sakytum ligi pat
žvaigždelių nusitiesia.
Vyrai jau dangus raudonuot pradeda sako
Ignas tai ačiū vyrai tai gal jau namon
traukt vyrai.
Tai gal jau ir eit mes sakom o Valkiūnas
tarpdury stovi ir ranka numoja tai jau eikit
ar ką sako.
O liepa jau taip kvepia taip kvepia kaip ne-
žinau jau.
O Ignai Ignotai tu kitą moterį surasi dar
nedainuok taip liūdnai Petras sako,
O jis neprisipažįsta vyras ne sako ne ne dėl
jos o tik taip kažko taip liūdna šita liepa
ir šita naktis jau tokia.
Tai ką jau čia Ignai tai ką jau to kitą dar
rasi.
Namo eikim vyrai namo eikim sako Petras ką
jau čia Ignotą pjaunam jam ir taip liūdna.
Tai ir parėjom namo ir išsiskirstėme o dangus
jau raudonas buvo.
(„Pirštai jos neša leliją: moteris XX–XXI a. lietuvių poezijoje“. Rinktinė. Sud. Julius Keleras. Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2017)
Tas liepos žydėjimas, arba Kai miršta kaimyno moteris
Liepa
„Semeniškių liepos. Romos / priemiesčių gėlės. / Avilos rugių / laukai, kaitroje iškirdę / akmenys, / šaltos rūgščios drėgmės prikvipę Vienos vyno rūsiai, / žalumoj paskendę / kaimeliai, / saulės vėliavos!“ (Jonas Mekas) Prieš akis šmėžuoja Italijos, Ispanijos, Austrijos platybės, saulėti gėlėti laukai – o kad tik pasitaikytų proga nuvažiuot kada nors. Vis dėlto iš pradžių – liepos, šaknimis įsikibusios į Semeniškių žemę. Meko Semeniškių, kur pradžia ir pabaiga. Lietuvos pakrašty, atrodytų, užkampy, kažkur toli… Kur ir pati buvojau nuo pat vaikystės, ir tik gerokai paaugusi sužinojau, kas čia per kaimas ir kas jo istorijoje slepiasi. Dabar ten liepų nebeišvysi – anąkart apsidairiau, su tėvais kaip ir per kiekvienas Vėlines važiuodama į reformatų kapinaites, kur palaidotas mano proprosenelis. Tokia visai jauki atmosfera, aplinkui medžiai, seni antkapiai… Aplink laukų ir dangaus platybės. Tik Meko sodybos nė ženklo nebelikę – kaip Granausko „Gyvenime po klevu“ viskas su laiku numelioruota, sulyginta ir viskas. Stovi tik akmuo su skrybėle.
O liepa, galbūt ta pati, iš šiandien jau beveik nunykusio kaimelio Biržų rajone Semeniškių, kvepia ir žydi, žydi ir kvepia „Po Igno moters laidotuvių“ Meko eilėraštyje. Kur viskas vyksta čia ir dabar, kaip Meko filmuose (į kuriuos, būdama pradinukė, rodomus miesto bibliotekoje spoksojau lyg pirmą kartą filmą matydama), – iliustruojama gimtojo krašto pajauta, akimirkos jausena. Kaimo vaiko pasaulėjautos ilgainiui neužgožė nė spindinčio, ūžiančio Niujorko gaudesys. Galbūt po šia liepa Mekas kadaise ir pats sėdėdavo.
Mūsų lietuviškame senajame kaime liepos sodybose augdavo dažnai – ir pagrindinis vasaros aruodas bitėms, ir pirmas vaistas peršalus, ir gražus, kvapnus medis, suteikiantis užuovėją ir puošiantis sodybą, – „o prie sienos medis auga didelė didelė liepa / ir jau toks kvepėjimas jau toks žydėjimas“. Pamenu, kad prosenelės sodyboje, kur leidau vaikystės vasaras, taip pat liepa augo (ir tebeauga, tik sodyba jau nebegyvenama). Tokia plačia, atrodo, gaubiančia kiemą ir pusę vieškelio laja. O žydėdavo! Ir tėtis, sako, atsimenąs ją nuo mažens – liepa lyg koks talismanas, saugantis sodybą visą jos gyvenimą.
Šio medžio vardu pavadintas vasarvidžio mėnuo, liepos įamžintos ir liaudies dainose: merginos vadinamos liepomis („Berneli mano, mano jaunasis, / Žalia liepelė – tavo mergelė“), po liepomis jos pina vainikus, šukuoja galveles, partizanų dainoje „Palinko liepa šalia kelio“ medis tarsi siejamas su motina, tėvyne. Šimtamečių liepų eilės neretai žymi išnykusią dvarvietę – dvarų parkuose dažnai buvo sodinamos liepų alėjos. Lietuvių tautosakoje liepa įkūnija moteriškąjį pradą – tai senojo baltų tikėjimo deivės Laimos, skiriančios gyvenimo dalią, medis. Gimus berniukui tradiciškai pasodinamas ąžuoliukas, o mergaitei – liepaitė (net ir posakis „merginos kaip liepos“ išlikęs). Tikėta, kad liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela. Ne veltui ir vyrai (eilėrašty neminima nė viena kita moteris!) glaudžiasi po liepa.
Susėdusius kartu ir alaus įsipylusius kaimynus apgaubia liepos šakos, tarsi apsaugodamos nuo saulės, tarsi globodamos – „tai sakom a vyrai tai jau kvepėjimas medžio“. Mekas „Laiškuose iš Niekur“ rašė, jog senovės lietuviai buvo išvien su saule, mėnuliu, medžiais, visais augalėliais. Jie buvo kartu, išvien su gamta, ir gamtoje, žemėje – kaip ir Vinco Krėvės Lapinas ir Grainio liepa buvo tokie neatskiriami, tokie gyvybiškai susiję.
„O ta liepa tai jau taip žydi taip žydi“ – tarsi jau mirusi Igno moteris tą vakarą būtų kartu su vyrais, tarsi pati juos apglėbtų, o saldus medumi dvelkiantis kvapas atneštų jos dvasią…
Draugai
„Draugai, prisimenu tas valandas, kur prašnekėjome / kartu lig paryčių, jaunatviškai, laisvai, / ar kur dainuodami, triukšmaudami būriu mes ėjome / vidurvasario žydėjime liepsnojančiais laukais.“ Tiek jaunų vasarų, tiek draugų likę prisiminimais. „Anų dienų draugai“ – sakydavo Mekas. XX a. vidurys gailestingas nebuvo – išmėtė, išskirstė visus kur kurį. Draugai liko tik vienas iš saitų, dar jungiančių sielą su vieta, kurioje užaugta. Mekas saugojo prisiminimus apie draugus, kaimynus, pažįstamus, nepamiršęs jų vardų, nemažai jų paminėjo eilėraščiuose (Ignotas, Julius, Martynas, Kazimieras, Jokūbas…). Gali būti, kad ir šio eilėraščio Ignas buvo vienas iš kaimynų Semeniškiuose.
Elžbieta Jašinskaitė Mekienė ir Povilas Mekas. Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro saugoma nuotrauka
„Igno moteris mirė tai nugirdėm jį ir nusigėrėm / visi ir sakom eikim eikim laukan ir išsivaikš- / čiokim ir lengviau bus.“ Po Igno moters (ne kokios sugyventinės, ne partnerės, netgi ne žmonos, o moters – kaip gražiai vadino!) laidotuvių susirenka kaimynai. Ne draugai ir ne giminės, o būtent kaimynai. Kažin, kiek dabar žmonių šalia gyvenančius išvis pažįsta – sunku net rasti, kas katę prižiūrės į Kanarų salas išskridus, jau nekalbant apie bendrus pasisėdėjimus… O čia – pagrindinis ramstis, kai skauda, nesvarbu, kad gyveni už penkiolikos kilometrų. Kartu ir kiaules skersdavo, ir alų darydavo, ir į ūkio darbų bendras talkas sueidavo. O kaip jau kaimo vestuvės, baliai be kone visų kaimynų! Greičiau prisišauksi kaimyną negu giminę, sakydavo. Todėl tas kartu išgyvenamas liūdesys nestebina – tokiu būdu išreiškiama užuojauta ir palaikymas, vyrai vieni kitiems suteikia dvasinės stiprybės. „Tai alaus įsipylėm ir po medžių šakom prisėskim vyrai ir nutarkim ką daryt čia gerai / pasėdėt po liepa ir Ignas kartu prisėdo.“ Paprasta. Tikra.
Nemėgo Mekas pompastikos, o vertino būtent tą nešlifuotą tikrumą. Biržų centre esančiame skverely ant paminklo Mekui užrašyta citata: „Aš nekuriu filmų, aš tik filmuoju, filmuoju, filmuoju.“ Jo filmai – tarsi iš gabaliukų sudėliotas kasdienybės ir iš jos susidedančio gyvenimo įamžinimas. Tačiau pastebėti tuos gabaliukus, iš pirmo žvilgsnio atrodančius nieko vertais, – čia ir yra menas.
Jono Meko paminklo atidarymas. Nuotrauka iš
https://welovelithuania.com/jono-meko-skvere-birzuose-atidengtas-jam-skirtas-atminimo-zenklas/
Prieš pat praėjusių metų Kalėdas – likus kelioms dienoms iki kūrėjo 100-ojo gimtadieno – vyko minėto paminklo Mekui atidarymas. Gimnazistai (iš tos pačios „Saulės“, kurią baigė ir Mekas) pristatė performansą, rajono valdininkai jau pasakė kalbas. Visi laukia, kada gi pakvies garbius politikus – Biržų merą ir administracijos direktorę – iškilmingai atidengti paminklą (meras dar prieš renginį patikrino, ar pavyks sklandžiai tai padaryti). O tada renginio vedėjas iškilmingai praneša, kad paminklą atidengs performanse dalyvavęs gimnazistas Lukas! Ir, biržiečiams besišypsant iš šio netikėto dar vieno performanso, taip ir atsitiko – paminklą atidengė kuklus gimnazistas, pasipuošęs juoda skrybėle. Vėliau aptardami renginį klasėje juokavom, jog galbūt pats avangardistas ranką bus pridėjęs ir mekiško lengvumo įbarstęs.
Vis dėlto ar toks ramus lengvumas pasiteisina susidūrus su bambekliais? Tokiais, kuriems, kaip eilėrašty, langus sugalvojama užkalti. Taip, ne visi kaimynai būdavo kviečiami prie to alaus bokalo – ko gero, kiekvienas kaimas turėjo savo valkiūną. Kokį nors pikčiurną, kuriam, kaip kokiam šiandieniniam feisbuko komentatoriui, kad tik paburbuliuot duok, kuris, žiū, iškišęs nosį jau skundžiasi: „O kas čia velnio / daros vyrai ko jau čia po mano langais / bliaunat.“ Šitoks gyventojas, atrodo, būtų visai nenusipelnęs pakvietimo – verčiau jau užkalti jam langus ar užkimšti kaminą. Juk anuomet kaime būdavo visai normalu kokiam nemėgstamam kaimynui zbitkų prikrėsti. Nors, kai pagalvoji, kaminą užkimšus visas namas prirūkdavo – ir kur čia tas linksmumas. O gal ir pats gyventojas dėl viso šito kaltas – kad jau surūgęs, tai ir gryčia prirūksta…
Tačiau ypatingomis akimirkomis vėl grįžtama į harmonijos, santarvės ratą. Liepa, tapusi kaimynų susiėjimo vieta, auga būtent prie Valkiūno trobos. Galiausiai ir Valkiūnas pakviečiamas prisijungti– „tai Valkiūnas po liepa prisėdo ir irgi dainuoja“. Atrodo, pradingsta visi „spygliai“, užmirštami bambėjimai. Pats kaimynas atneša dar ąsotį alaus „ir mes sėdim ir dainuojam o / naktis tai jau tokia naktelė naktužė kaip / nebeprisimenam ir taip sakytum ligi pat / žvaigždelių nusitiesia“…
Mirtis
„Išsnigs sniegas – / nepareis. / Nukris lapai – / nepareis. / Lis lietus – / nepareis. / Žydės rugiai – / nepareis.“ Lietuviams nuo seno būdingas stojiškas, filosofiškas požiūris į mirtį. Mes nepersirenginėdavom pabaisomis, tiesiog ramiai tikėjom gyvenimu anapus. Semiotikas Algirdas Julius Greimas žodį „vėliava“ (kildina iš „vėlė“) sieja su vėlėmis. Remdamasis tokia etimologija, Sigitas Geda samprotauja, jog išeina, kad senovės lietuviai į karus vesdavęsi ir vėles, savus mirusius, kurie stabdydavę baimę, teikdavę žmogui jėgų.
Neseniai mačiau vieną seną nuotrauką. Joje, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, vyksta kažkoks kaimo balius – žmonės šoka, armonika grajina, visi šypsosi. Tik vėliau sužinojau, kad ten laidotuvės sovietmečio pradžioj. Galbūt amerikiečių pasakymas apie laidotuves „celebration of life“ (liet. „gyvenimo šventimas“) savotiškai apibūdina ir lietuvių tradiciją natūraliai, linksmai – gyvenimiškai – nulydėti mirusįjį švenčiant jo gyvenimą?
Biržų evangelikų reformatų bažnyčia. Nuotrauka iš:
https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Bir%C5%BEai,_reformat%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dios_galinis_fasadas.JPG
Beje, įdomi, kiek neįprasta tradicija – kapinių šventės. Paradoksaliai skambąs pavadinimas (o gal „šventė“ – iš žodžio „šventas“, „šventinti“?) turi tiesioginę prasmę, tai unikali Pabaltijo protestantų tradicija. Kadangi augau gausią protestantų bendruomenę turinčiame krašte (rajone iš viso septynios religinės bendruomenės), nuo mažens atrodė savaime suprantama vietiniame laikraštyje užmatyti kokį kasmetinių kapinių švenčių grafiką ar straipsnį apie jau įvykusią kapinių šventę. Vis dėlto Lietuvos mastu tai juk tikriausiai unikumas. Šventės pirmojoje dalyje aplankomos evangelikų reformatų bei liuteronų kapinės, jose vyksta pamaldos, o po to religinė vietos bendruomenė susirenka į suneštinę agapę – pasisėdėjimą prie vaišių stalo artimiausioje sodyboje ar tiesiog už kapinių tvoros. Tai proga susitikti giminaičiams, kaimynams ir pažįstamiems. Gyvenimo šventimas.
Pagal senuosius laidotuvių papročius neapsieita ir be alaus darymo. Mūsų, lietuvių, kultūroje naminiu alumi būdavo rituališkai atsisveikinama su mirusiuoju. Laidotuvės vykdavo trečią dieną po mirties, tik tada, kai pasiruošiama pagrabui (šermenims), kai alus išrūgsta. Po laidotuvių pietų, išvažiavus giminėms, su artimaisiais ilgiausiai likdavo vėlgi kaimynai. Jie neskubėdavo išsiskirstyti – padėdavo susitvarkyti, dar vis nukalbėdavo ką nors apie mirusįjį prie alaus stiklinės. Skaitant Meko eilėraščio pirmuosius žodžius „nugirdėm“, „nusigėrėm“ natūraliai kyla asociacija – nejaugi tik tokiu būdu sielos žaizdas gydytų… Bet juk paminėta, jog „alaus kartu nešėm“ tik ąsotį, o ne kokią visą bačką. Reikia išlaikyti saiką!
Tokiose tradicinėse kaimo laidotuvėse man pačiai jau neteko būti. Viskas dabar vyksta tarsi pagreitintai – laidojimo namų salė, iš kurios kiekvieną dieną čia išlydi, čia vėl atveža naują mirusįjį, minučių tikslumu suorganizuotas palaidojimas (beje, Biržuose paskutiniu metu beveik kiekvieną laidotuvių procesiją, važiuojančią į kapines pagrindine miesto gatve, susimąsčiusiu žvilgsniu, lyg užslėpta šypsena tarsi nulydi Mekas – jo 100-ųjų gimimo metų proga ant centrinio pastato šoninės sienos kabo didelis plakatas su šio kūrėjo nuotrauka), po to gedulingi pietūs kavinėje dieną, o ten pat jau vakare vyksta koks nors jubiliejus. Atrodo, jau pačios laidotuvės savaime kuria ne itin malonią aurą, tačiau vis keistėjančios aplinkinių reakcijos, kartkartėmis išgirstamos, šiurpina dar labiau.
Neseniai vykusios netikėtai mirusios stilistės Agnės Jagelavičiūtės laidotuvės sukėlė visuomenės sambrūzdį. Kai vieni rašė liūdnas užuojautos žinutes, kiti, suprantama, nepraleido progos komentaruose pareikšti, kokie geri draugai buvo, treti bandė savarankiškai nustatyti mirties priežastį („per skepus“ ar „nuo klimato atsilymo“) ar išvardinti visus stilistės skandalus ir ją apibūdinti, pasitelkdami kiekvieną sau žinomą ne itin švelnų ir švankų žodį. Vien nuo kelių tokių rūgščių komentarų plaukai šiaušiasi. Iš kur tiek pykčio? Tuo metu žiniasklaida pranešinėjo, jog į laidotuves atvyko A. Jagelavičiūtės motina (argi tai sensacija ir naujiena, kad laidotuvėse ir motinos dalyvauja?!..). Žinoma, neužmiršta aptarti, kokių gėlių mama atnešė. Juokinga rašliava, jeigu nebūtų liūdna. Kalbant apie komentarus, praėjusių metų vasarą Vilniuje vykusio festivalio metu ta pati A. Jagelavičiūtė buvo surengusi meninį performansą „Tiesa į akis“ – tik su apatiniais drabužiais stilistė sėdėjo ant senamiesčio grindinio, fone skambant įgarsintiems neigiamo turinio komentarams, o anoniminių komentarų autoriai buvo raginami mesti į ją konservuotus pomidorus, esančius šalia kibiruose. Tokiu būdu kviesta prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir komentarus socialiniuose tinkluose. Juk išlieti tulžį pasislėpus po išgalvotu vardu lengviau. Nuo įvairialypės žmogaus prigimties nepasislėpsi – senajame kaime taip pat buvo ir viską aptarinėdavusių žmogelių, dažniausiai moterų, pletkininkėmis ar davatkėlėmis vadintų, ir bambeklių valkiūnų. Tik dabar žmonės nebesėdi po liepa – jie feisbuke, o kur kitur.
Pasak lietuvių liaudies patarlės, tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi – buvimas kartu, kartais ir pamuzikavimas, pajuokavimas atitolina liūdesį, sustiprina bendrystę. Atrodytų, sunku net atskirti – ypač anuomet, – kur čia laidotuvės, kur šventė. Prisiminimai ir ilgesys pavirsdavo dainomis: „O Ignas dainuoja Ignas nori dainuoti.“ Kaimynas Petras norėtų linksmiau – „bet mes sakom / ne ne ne Igno moterį palaidojom ką čia jau / linksmai dainuoti“. Štai ir išlaikoma harmonija.
Igno moters išėjimas anapus likusiųjų neskubino išsiskirstyti. Taip ir sėdėjo Semeniškiuose po liepa, iki kol vakarą lyg aukštaičių sutartinę drauge nuūkė – „tai ir parėjom namo ir išsiskirstėme o dangus / jau raudonas buvo“, – čia dar ne pabaiga ir viskas tuo nesibaigia.