Prof. Ramintos Jurėnaitės knyga Arvydas Šaltenis, 2014.
Rašyti apie gerą dailininką ir jo kūrinius – ne tik malonumas, bet ir savotiškas baugulys, ypač tuo atveju, kai prieš akis – klasika. Jai be jokios abejonės priklauso Arvydo Šaltenio kūryba. Žiūrint į tiesią, aukštą tapytojo figūrą, tvirtai žengiančią dailės akademijos koridoriais, klausantis jo studentų įspūdžių apie neįkainojamą profesoriaus paskaitų vertę, sunku patikėti, kad kitąmet minėsime menininko aštuoniasdešimtmetį. Tačiau prisiminti Šaltenio kūrinius norisi ne dėl to, kad tai – įprastas artėjančių sukakčių minėjimo atributas, o todėl, kad dailininkas yra kuklus žmogus. Būdamas tokiu, jis buvo ir tebėra pasinėręs į veiklas, kurios jį daugiau traukia, nei rūpinimasis savo kūrybos sklaida. Todėl parodomis nepersotinto žvilgsnio prisilietimas prie jo kūrinių visada kelia nuostabą, o negausūs kūrybos tyrinėjimai – susidomėjimą. (Tyrimus minėdama, turiu galvoje profesorės Ramintos Jurėnaitės knygą Arvydas Šaltenis. Tapyba, kurią 2014 m. išleido Modernaus meno centras.)
Gimęs Anykščių rajone esančiame Klevėnų kaime, dar mokydamasis Utenos vidurinėje mokykloje, būsimasis menininkas lankė dailės būrelį, suteikusį pakankamus pagrindus įstoti į dailės institutą. Į kūrybos pasaulį Šaltenis atėjo išsyk po Jono Švažo kartos įveikto dailės modernėjimo etapo drauge su antrąja modernistų karta, kurios paveikslai pasižymėjo deromantizuota vaizduojamos aplinkos traktuote. Beveik vienu laiku su kūrybiniu startu aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šaltenis ėmėsi ir pedagoginės veiklos – pradžioje ėmė mokytojauti Vilniaus vaikų vakarinėje mokykloje (dabartinėje Justino Vienožinskio dailės mokykloje), o nuo 1990 metų pradėjo dėstyti dailės institute, kuriame 1994–2004 vykdė rektoriaus, vėliau – prorektoriaus menui ir mokslui pareigas.
Arvydo Šaltenio kolekcija Mo muziejaus parodoje ,,Vilniaus pokeris“
Šalteniui rektoriaujant, akademija praturtėjo Kauno ir Telšių dailės fakultetais, Klaipėdos skyriumi, studija Paryžiuje bei praktikos dirbtuvėmis Druskininkuose bei Nidoje. Negana to, tapytojas aktyviai reiškėsi Lietuvos laisvėjimo žygyje: 1988 m. jis tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, dalyvavo visoje Lietuvoje vykusiuose Sąjūdžio mitinguose ir steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, nuo 1995 iki 2011 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Todėl nenuostabu, kad vilnietiško gyvenimo skonis, miesto gyvenimo temos, charakteringos miestiečių kasdienybės akimirkos plačiai ir gausiai pasklido po jo drobes. Aštuntame-devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose buvo nutapytas ne vienas darbas, vaizduojantis žmones, kalbančius ankštose telefonų būdelėse, pildančius blankus ir laukiančius eilėse anuomet moderniame Algimanto ir Vytauto Nasvyčių rekonstruotame centriniame Vilniaus pašte. Žmonės krautuvėse, autobusų stotyse, gatvėse, troleibusuose, autobusuose, traukiniuose – ne tik tipinis sovietmečio vaizdas, ne tik nepaprastai taikliai pagauti judesiai ir situacijos, bet ir įtaigi meninė tiesa, kurios pats Šaltenis tapydamas siekė.
Arvydas Šaltenis. Žmogaus galva (Brolis), 1971 m. 73×69 cm. MO muziejaus kolekcija
„Paišau kaip gyvenu“ – toks buvo 2017 m. galerijoje „Kairė-dešinė“ eksponuotos Šaltenio piešinių parodos pavadinimas, atskleidžiantis glaudų regimos, girdimos, lytimos ir išgyvenamos Šaltenio tikrovės bei meninės raiškos ryšį. Po jubiliejui skirtos menininko parodos, kuri buvo eksponuojama Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanike“ prieš devynerius metus pagavau save įtemptai galvojant apie tai, ar vaizdai, iškylantys sąmonėje, yra mano pačios sovietmečio laikų atsiminimai, ar vis dėlto Šaltenio įtaigos rezultatas.
Aplankiusi parodą jaučiausi taip, tarytum per važiuojančio autobuso ar traukinio langą lyg atskiri kino kadrai būtų prabėgusi mažiausiai trisdešimties metų senumo praeitis. Fotografiška ir – paradoksali, kadangi vienu ir tuo pačiu metu Šaltenio paveiksluose fiksuojamas atsitiktinumas ir tipiškumas, eskiziškumas ir kompozicijos išbaigtumas, dinamika ir statika. Groteskiška, apjungianti bjaurastį, nykumą ir nepakartojamą, regisi, tuoj pradingsiančio momento grožį. Deformuotas, raiškus paveikslų piešinys ir ekspresyvi arsiška iš Šaltenio mokytojo Antano Gudaičio ateinanti tapysena rutiniško gyvenimo scenoms suteikia savotiško dramatizmo, formuodama žmogaus vienišumo įspūdį. Turbūt toks formalios ir semantinės kūrinio sąrangos prieštaringumas ir žmogaus vienatvė, sklindanti nuo kiekvienos net ir sausakimšame autobuse esančios figūros yra vienas iš paveikiausių Šaltenio kūrinių momentų. Retsykiais tos ekspresyvios deformacijos įgyja savotiško karikatūriškumo, dailininkui, pavyzdžiui, kalbant apie jo paties patirtą sovietinės armijos gyvenimą.
Be minėtųjų temų Šaltenis taip pat nemažai dėmesio skyrė šeimos, gimtinės temoms, kurios profesorės Jurėnaitės teigimu tapo būdu kalbėti apie Lietuvos praeitį ir pretekstu prisiminti inteligentiškos Arvydo Šaltenio šeimos puoselėtas tradicijas. Drauge tai liudija menininko pilnatvę: vaikystės laikas dailininko kūryboje visada ėjo koja kojon su gyvomis laikmečio aktualijomis. Paveiksluose „Šeima“ (1970), „Nuotrauka“ (1971) aiški, nuosekli ritmika, disonuojanti su miestietiškųjų vaizdinių dinamika gali būti suprantama kaip vertybinės tvarkos, lydinčios Šaltenio politinius, visuomeninius sprendimus bei kūrybą, metafora. Šioji, matyt, yra ir viena iš sudedamųjų Šaltenio paveikslų dalių. Nors dailininko poziciją, asmeninį nusiteikimą lengva nujausti, jis niekada nesiima teisėjo ar kritiko vaidmens. Todėl net ir ironiški, „juodi“ Šaltenio siužetai – vemianti, virš unitazo palinkusi moteris („Moteris“, 1972), atsipagiorioti prie parduotuvės prekystalio atsvirduliavęs vyras („Pagirios“, 1974) yra visų pirma gyvenimo teigimo, visapusiško jo įvairumo liudijimas. Nes kaip gi kitaip būti kūrėju, jei jam – daugiaveidžiui, judriam, spontaniškam, nykstančiam ir esančiam gyvenimui – nesakytum „taip“?
Artimiau susipažinti su MO esančia Arvydo Šaltenio kolekcija galima čia https://kolekcija.mo.lt/authors/view/100
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba