Rytas. Fotografavo Ričardas Šileika
Pirmasis susitikimas su lietuvių kalba sukėlė man didelį stresą. Dar ir dabar kartais sapnuoju tas baimės, vaikiško pykčio ir ašarų kupinas dienas. Pykau ant viso pasaulio. Tik ne ant savęs. „Turbūt maži vaikai kitaip supranta tokias situacijas“, – taip galvoju dabar bebaigdama penktą klasę. Po tokių sapnų nubundu išpilta šalto prakaito, nes atrodo, kad veiksmas vyksta ne praeityje, o dabartyje.
Taigi apie viską iš pradžių. Tai nutiko priešmokyklinėje ugdymo grupėje, kurios slenkstį peržengiau visiškai nemokėdama lietuvių kalbos. Aš ilgokai negalėjau perkąsti šios, mano vaikiškomis akimis žiūrint, sunkios kalbos, nė trupučio nepanašios į mano gimtąją lenkų kalbą. Visi mano šeimos nariai buvo sunerimę ir kas kaip galėjo ar mokėjo tiesė man pagalbos ranką, į kurią aš kabinausi. Deja, jų pirminės pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Aš girdėdavau, kaip vakarais sunerimęs tėtis ir mama man suprantama kalba šnabždėdavosi vis kartodami: „Ką reikės daryti? Kokia gėda, kad negalime padėti savo vaikui…“
Bet jie nenuleido rankų. Mano tėvai nutarė, kad reikia apsiginkluoti kantrybe ir laukti – gal atsiriš man liežuvis. Iš tiesų taip ir nutiko. Beje, tuo metu jau buvau pradėjusi jausti ir savotišką nemeilę šiai sunkiai įkandamai kalbai. Pykau ant kitų vaikų, kad jie daro pažangą, o aš trypčioju vienoje vietoje. Buvau penkiametė ir dar užsispyrusi lyg kokia ožka. Iš tiesų aš, maža mergaitė, nežinojau ir negalėjau sugalvoti jokio būdo, kuris leistų man prašnekti lietuviškai.
Bet… likimas buvo labai palankus – jis man į pagalbą atsiuntė labai kantrią ir puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Renatą. „Juk čia, Arneta, nėra nieko sudėtingo“, – buvo pirmieji mokytojos žodžiai, ištarti lenkiškai. „Mama ir mama, tėtė ir tata, brolis ir brat, sesuo ir siostra. Argi nėra panašumų?“ – paklausė mokytoja. Aš pritardama linktelėjau galvą. Net akyse prašviesėjo ir lyg akmuo nuo krūtinės nuriedėjo. „Dzięki Tobie, pan Bóg“ (Dėkui Tau, pone Dieve (lenk.), – ištariau pašnibždomis. Tai buvo džiaugsmo mano šeimynai, kai aš, grįžusi namo, visą vakarą lyg koks prisuktas mechanizmas vis kartojau ir kartojau tuos gražiai skambančius ir man jau suprantamus pirmuosius lietuviškus žodžius: mama, tėtė, brolis, sesuo. Tėtis net pasiūlė atšvęsti šią ypatingą progą. Mes su mama ir broliu pritarėme jo idėjai. Visi drauge iš parduotuvės parsinešėme mano mėgstamiausią avietinį tortą ir šokoladinių ledų.
Slinko dienos. Kiekviena jų buvo kupina naujų lietuviškų žodžių atradimų. Kasryt į mokyklą skrisdavau kaip ant sparnų. Laikui bėgant tapau mokytojos Renatos numylėtine. Pastebimai pradėjau vytis savo draugus. Kai mane gyrė, jausdavausi lyg devintame danguje. Mano vaikiška širdelė imdavo lyg pašėlusi plakti. Tokiais atvejais panašią savijautą patiriu ir dabar.
Dažnai prisimenu tą dieną, kai išmokau pirmąjį savo gyvenime lietuvišką eilėraštuką. Tai buvo Mokytojų diena. Stovėdama scenoje nejaučiau jokio jaudulio. Nežinau, tiesa ar ne, bet mažiems vaikams turbūt nesuprantamas baimės jausmas.
Jau šešerius metus esu dažna viešnia scenoje. Deklamuoju eilėraščius lietuvių ir lenkų kalbomis. Turiu laimėjimų rajoniniuose meninio skaitymo konkursuose. Šiemet sukūriau pirmąjį savo gyvenime eilėraštį – dalyvavau Liudo Mažylio paskelbtame konkurse, skirtame Vasario 16-ajai. Turiu gerbiamo europarlamentaro padėkos raštą. Pasirodo, eilėraštį sukurti ne taip jau sudėtinga. Savo didelei nuostabai, pusę eilėraščio sukūriau per literatūros pamoką. Pirmiausia žodžiais nupasakojau būsimo eiliuoto kūrinio siužetą. Tada mokytoja pasiūlė pirmąją eilutę: „Lietuva – tai girios, pievos ir šilojai…“ To pakako, kad pradėčiau veikti. Pirmyn judėjau naudodamasi principu: Lietuva – tai… Mokytoja pamokė rimuoti. Mane apėmė azartas, nes ir mano geriausia draugė Darija taip pat įsitraukė į kūrybinį procesą. Mano konkurentei sekėsi prasčiau. Aš piktdžiugiškai šypsojausi. Nors, žinoma, nevalia taip elgtis. „O gal rungtyniaujant išsitrina draugystės ribos?“, – galvojau. Galiausiai nutiko taip, kad mūsų abiejų eilėraščiai nukeliavo į konkursą. Aišku, konkurentų turėjome apsčiai – nors vežimu vežk. Šį kartą buvau apdovanota padėkos raštu – tėtis jį įrėmino ir pakabino visiems matomoje vietoje, šalia kitų garbingų apdovanojimų.
Per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas mėgstu rašyti įvairiatemius rašinėlius, turiu sukūrusi ne vieną miniatiūrą. Man sekasi. Darbuose mėgstu naudotis įvairiomis meninės raiškos priemonėmis, kurios suteikia kūriniui patrauklumo. Šiemet savo jėgas išbandžiau mokykliniame ir tarptautiniame haiku konkurse. Labai patiko man šis neregėtas ir negirdėtas kūrybinis atradimas.
Tokia tad mano istorija, kuri gali tapti stimulu kitiems niekada nenuleisti rankų ir judėti į priekį. „Ledus galima pralaužti“, – galėčiau pasakyti kiekvienam, susidūrusiam su nesėkme. Norėčiau, kad lietuvių kalba dar labiau žydėtų ir skleistųsi visu savo grožiu, leistų ūglius ir kad jos savininkai bei gerbėjai, gyvenantys margajame pasaulyje, galėtų naudotis jos neišsenkančiais klodais.
Arneta Gudalevič
Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla
Konsultavo mokytoja Daiva Daukševičienė.
Šis rašinys 2022 m. konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ mokinių grupėje pelnė III vietą.