Vertėja Irena Aleksaitė Gavio pakrantėje. Fotografavo
Eimantas Pakalka
27 TOBIO OBEDO MIRTYS
Irena Aleksaitė rezidencijoje LYGIADIENIO LINK noriai dalyvavo kelionėse po Ignalinos kraštą, bet viena išvyka jai buvo itin svarbi: tai pamoka (kartu su aktoriumi Eimantu Pakalka) vienuoliktokams Vidiškių gimnazijoje. Klausytasi Eimanto skaitomo Dinos Rubinos romano ,,Petruška“ fragmento, kalbėta apie slavų kalbas, vertėjų darbo ypatumus, Irenos jau išverstas ir dar verčiamas knygas. Vieną jų – 27 TOBIO OBEDO MIRTYS – Irena Aleksaitė pristato MENO BANGŲ skaitytojams (leidykla Kitos knygos, 2022, versta iš lenkų kalbos), nepamiršdama papasakoti ir apie jos autorę. Kol knyga pasirodys bibliotekose ir knygynuose, galime skaityti jos fragmentą MENO BANGŲ puslapiuose.
Joanna Gierak-Onoszko
Iki 2018 m. žurnalistė daugiausia dirbo savaitraščiui „Polityka“, taip pat savo reportažus spausdino žurnaluose „Duży Format“, „Piśmo. Magazyn opinii“, „Non/Fiction – neriegularnik reporterski“ ir kt. Už tekstą apie tarptautinę šuns evakavimo iš Alepo akciją apdovanota „Festiwal Wrażliwym“ premija už geriausią spaudos reportažą (2017). Nominuota lenkų-vokiečių Tadeuszo Mazowieckio žurnalisto apdovanojimui už reportažą apie gydytojus ir savanorius, Berlyne padedančius pabėgėliams (2015). Varšuvos universiteto ir Lenkų reportažo mokyklos absolventė.
Rašytoja Joanna Gierak-Onoszko. Nuotrauka iš jos fb
paskyros
Ji domisi antraplaniais herojais. „27 Tobio Obedo mirtys“ – jos pirmoji knyga, apvainikavusi dvejus Kanadoje praleistus metus.
- FILO FONTEINIO ŠNIBŽDESYS
Netiesa, kad anksčiau niekas nežinojo. Nežinoti buvo neįmanoma.
Vieni gyvena netoli internatinės mokyklos, kurioje uždaryti autochtonų vaikai. Kiti vežioja ten maistą. Treti tuos internatinius vaikus gydo, pagaliau kažkas juos laidoja.
Kažkuriam vaikui dingsta bendramoksliai, kažkuriai šeimai – kaimynai.
Nelabai garsiai, ne prie vaikų, bet juk apie tai kalbamasi. Dažniausiai namuose, o jei mokykloje, tai tikrai ne per pamokas. Kartais apie tai užsimena tas ar kitas laikraštis. Tą trumpą pranešimą galima kažkaip išžvejoti žvilgsniu: pasitrinti akis, užgniaužti kvapą.
Nežinoti buvo neįmanoma, tad visus tuos metus kanadiečiai žinojo. Nežinojo tik Kanada.
***
Knygos „27 Tobio Obedo mirtys“ leidimas lenkų kalba
1990 m. vasarą Kvebeko provincijos Okos vietovėje kilo krizė. Prie esamų žaliųjų plotų kažkas panoro prijungti senas mohaukų kapines. Padidėję plotai turėjo tapti puikia golfo aikštele ir sklypu užstatymui. Iš pradžių protestuoja pavienės autochtonų organizacijos, bet netrukus prie jų ima jungtis vis daugiau žmonių. Atsiranda policija, paskui kariuomenė. Įsiutusio autochtono veidas per kelis centimetrus nuo baltojo kareivio su žaliu šalmu nosies – tokios nuotraukos apskrieja pasaulį.
Sutramdžius riaušes Okoje, Kanadoje tvyro tyla, bet ne santaika. Visi žino, kad šio konflikto problema – ne tik pušimis apaugusios kapinės. Jaučiama įtampa. Ją pašalinti padės septynių su puse minutės pokalbis su Filu Fonteiniu (Phil Fontaine).
***
1990 m. spalio 30 d. Filas Fonteinis apsilanko Vinipego arkivyskupijoje. Jau tada jis buvo gerbiamas politikas, Pirmųjų Tautų asamblėjoje (Assembly of First Nations, AFN) atstovauja Manitobos provincijos autochtonams. Visi jį vadina chief, vadu.
Žiniasklaidai jis yra parankus go-to Indian, „budintis indėnas“. Pirmas į galvą ateinantis žmogus, kai prireikia ko nors iš Pirmųjų Tautų balso ir požiūrio.
Žmonės juo žavisi, žmonės juo pasitiki. Chief Fonteinis išplėšia iš valdžios nuolaidų, garsiai smerkia autochtonus skriaudžiančius įstatymų pakeitimus. Jo veikla efektyvi. Nors, žinoma, Fonteinį mėgsta ne visi. Kalbama, kad jame per daug pragmatiškumo ir per mažai priešinimosi, kad pernelyg artimai bendradarbiauja su valdžia, kurią kai kurie autochtonai vadina „kolonijine“ ar tiesiog „okupacine“.
Kai po daugelio metų Fonteinis iš politikos pereis į didįjį verslą, daugeliui tai sukels nuoširdų pavydą. Jam sunku bus atleisti sėkmę ir pinigus. Viena nekelia abejonių: ištisus dešimtmečius vieni jį stačiai garbina, kiti lygiai karštai negali jo pakęsti – bet visi su juo skaitosi.
Tik viena problema: Filas Fonteinis nemoka kalbėti viešai.
Viename iš interviu apie save jis sako taip:
– Tikrai nesu grėsmingas. Manęs niekas nebijo. Tarp žmonių esu tylus ir nedrąsus. Nesu charizmatiškas, menkas iš manęs oratorius. Kalbu švelniu, minkštu balsu, bet tegu nė vienas neapsigauna.
***
Tądien arkivyskupijoje Filas Fonteinis kalba kaip paprastai – tyliau nei reikia. Tačiau kunigai girdi, kad jis turįs patikimų duomenų: kai kuriose katalikų bažnyčios valdomose internatinėse mokyklose (Indian residential schools), į kurias patekdavo autochtonų vaikai, globotiniai yra demoralizuojami, pasitaiko net prievartos.
Kunigai tik atsidūsta. Tokie skundai nėra naujiena. Apie nederamą kunigų elgesį Bažnyčia, taip pat ir Kanados, yra informuojama. Tuomet paleidžia savo vidaus procedūras, stengiasi paremti aukas.
Bet Fonteinis paramos nenori.
– Laikas pradėti formalų tų skriaudų tyrimą, – pabrėžia jis.
Iki tol pokalbis buvo mandagus, diplomatiškas. Bet šia tema kunigai kažkodėl kalbėti nenori, ir susitikimas natūraliai eina į pabaigą.
Tik kad Filas Fonteinis turi pasakyti dar šį tą.
Apie mokyklą su akmens ola, mokyklą saulėtoje laukymėje.
Pasakojimą apie ją Filas daug mėnesių dėlioja galvoje. Tai viešas pasisakymas, kurį jis ketina kada nors padaryti. Ateityje – tikrai dar ne šiandien.
Darbas su prakalbomis – tikra kančia. Nors Filas Fonteinis yra išgarsėjęs politikas, bet iki šiol beviltiškas oratorius. Skaito iš lapo, užsikerta ir mikčioja. Nuleidžia akis, nemoka išlaikyti akių kontakto. Kas kartą, kai turi ką nors pasakyti viešai, sustingsta.
Todėl prieš pradėdamas apie tai pasakoti nori gerai pasiruošti. Žino, kad rizikuoja savo autoritetu ir karjera. Taip pat žino, kad tai nutiks, laukia to keturiasdešimt metų. Nutiks netrukus. Bet tikrai dar ne šiandien.
Vis dėlto per susitikimą su kunigais Fonteinis staiga pareiškia:
– Tai jūsų mokykloje patyriau prievartą. Tai pas jus būdamas vaikas buvau seksualiai išnaudojamas.
***
Tą vakarą daug kanadiečių ištraukia iš dėžių guminius vorus ir popierines juodų katinų girliandas. Kas dar nespėjo, paskutinę valandėlę pjausto ir gremžia moliūgus. Helovinas jau rytoj. Kai kurie patylom ragauja saldainius, nupirktus vaikams, kurie persirengę vaikščios nuo vienų durų prie kitų. Tad čeža kišenėse slepiamos tootsie rolls pakuotės. Kanadiečių šeimos susėda prie televizorių. Daugelyje namų ekranų – CBC, Canadian Broad cast Corporation, kanadietiško BBC atitikmens, informacinė programa.
Tas kanalas – tai Kanados langas ir veidrodis.
Vedantysis pradeda:
– O dabar jaudinantis kaltinimas vaikų išnaudojimu kai kuriose Manitobos provincijos mokyklose. Vienas populiarių politikų ir kartu buvęs katalikiškos mokyklos auklėtinis ragina pradėti tyrimą. Jis teigia, kad pats praeityje buvo išnaudojimo auka.
Po pristatymo stotis susijungia tiesiogiai su Filu Fonteiniu. Keturiasdešimt šešerių Fonteinis kalba labai lėtai, užsikerta dažniau nei paprastai.
Interviu imanti žurnalistė Barbara Frum iš pradžių nori sužinoti, apie kokią veiksmų skalę kalbama. Ar Filas buvo vienintelis? Ar dar koks nors vaikas galėjo būti kunigų ir seserų iš vaizdingos laukymės auka?
Pagrindinėje Kanados televizijos programoje gerbiamas ir mėgstamas politikas atsako taip:
– Mano trečioje klasėje mokėsi dvidešimt berniukų, ir kiekvienas patyrė tai, ką ir aš. Kiekvienas buvo vienaip ar kitaip išnaudojamas seksualiai.
Žurnalistė apsimeta, kad neišgirdo, apie kokį išnaudojimą kalbama. Tik pastebi, kad dar neseniai mušti vaikus buvo priimta ir daugybė Fonteinio kartos žmonių patyrė fizines bausmes – pliaukštelėjimus, liniuotės smūgius per delnus.
– Tad kodėl manote, kad jūsų problema yra išskirtinė?
– Kalbu apie tos prievartos intensyvumą ir išplitimą. Taip pat apie tai, kad tai darė institucija, aukščiausio mūsų visuomenėje moralinio autoriteto atstovė. Nieko negalėjome padaryti. Tokia institucija valdžia neabejoja.
Pokalbis sunkus, trūkinėjantis. Filas Fonteinis kalba apie gėdos jausmą ir apgaulingą įsitikinimą, kad norint išsaugoti pagarbą reikia tylėti. Aiškina, kad baigus mokyklą problema neišnyksta, ji veda prie tolesnio prievartos ciklo įsukimo.
Interviu metu Filas Fonteinis yra susinervinęs, kalba su pertraukomis. Ir galiausiai padaro tai, kam niekas – nei jo artimieji, bei bendradarbiai, nei du su puse milijono kanadiečių priešais televizorių – nebuvo pasiruošę.
– Patyręs išnaudojimą pats išnaudoja, o išniekintas niekina kitus, – pareiškia labai iš lėto ir ramiai.
– Ar tai reiškia, kad ir jums taip buvo?
– Žinoma, – nedvejodamas atsako Filas Fonteinis apstulbusiai publikai. – Žinoma, taip. Darai kitiems tai, ką darė tau.
***
Viena pirmųjų autochtonų vaikų mokykla, Mogawk Institute Residentia lSchool, buvo įkurta 1828 m. šiandieninės Ontarijo provincijos teritorijoje. O jei tiksliai – Brantforde, gimtajame Aleksandro Grahamo Bello miestelyje. Šnekamojoje kalboje mokykla buvo vadinama The Mush Hole, Jovalo landynė – pavadinimas kilo nuo avižinės košės, nuolatinio ir pagrindinio vaikams ruošiamo patiekalo.
Visoje Kanadoje išdygęs internatinių mokyklų, kurių didžioji dalis buvo prižiūrima katalikų Bažnyčios, o finansuojama valstybės, tinklas ėmė džiūti septintajame dešimtmetyje, nors paskutinioji, Saskačevano provincijos QuʾAppelle, uždaryta tik 1996 m.
Daug pastatų sudegė arba buvo išrinkti. Kai kuriuose įsikūrė pasaulietinės mokyklos, kai kurie pertvarkyti į ligonines ar viešbučius. Kiti sunyko. Kai kurie, bet tokių nedaug, palikti kaip savotiškos atminties vietos.
Per visus tuos internatinių mokyklų sistemos gyvavimo metus niekas jokių duomenų nerenka, o įrodymų nesaugo.
Kartais pasakoma, netgi parašoma apie kokius nors pažeidimus, apie atskirus incidentus kai kuriose mokyklose. Tokius kaip gaisras, nuskendimas, epidemija (rečiau: vaiko išnaudojimas). Viskas taip ir atrodo: kaip nelaimingi atsitikimai, atsitiktiniai arba vienetiniai, nesvarbūs patologijos pasireiškimai.
Tada panaudojama formulė, turinti išsklaidyti visas abejones, o visas kaltes panaikinti. Stebuklingas užkeikimas, trys žodžiai, kurie skamba gerai bet kurioje epochoje ir bet kurioje geografinėje platumoje.
To-kie bu-vo lai-kai.
Taip pat sakoma: tai pažangos kaina, bjaurūs didžios vietinės istorijos atvejai. Taip, žinoma, nelaimingi, bet vis dėlto vienetiniai.
Apie apimtį to, kas dėjosi mokyklose, Kanada oficialiai sužinos tik 2015 metais.
***
Kitą dieną Filo Fonteinio žodžius išspausdins Kanados laikraščiai nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, nuo Vankuverio iki Princo Edvardo salos. Kai kurie pirmajame puslapyje.
Tą dieną daugelis pusryčių kanadiečių namuose praeina tyloje.
Pirma, sunku patikėti, kad tokie dalykai galėjo dėtis viešoje valstybės kontroliuojamoje mokykloje. Katalikiškoje mokykloje, kur vaikus globojo dvasininkai.
Antra, sunku susitaikyti su faktu, kad tai nutiko politikui, viešam asmeniui.
Trečia, kaip čia yra, kad apie tai kalbama garsiai, be to, per televiziją?
Ketvirta, kyla mintis, kad tokių vaikų kaip Filas buvo ir daugiau.
Istorikai, valdininkai ir pirmiausia buvę mokiniai pamažu pripažįsta, kad iš tikro mokykla laukymėje tuo požiūriu nebuvo tokia vienintelė. Pirmomis dienomis po interviu kalbama net apie septynias tokias mokyklas, kuriose vaikai tapo dvasininkų aukomis. Šiandien žinome, kad tokių mokyklų suskaičiuota šimtas trisdešimt šešios. Jose uždaryti gyveno mažiausiai šimtas penkiasdešimt tūkstančių vaikų.
Bet transliuojant interviu nei Filas Fonteinis, nei Kanada apie tai dar neturi supratimo.
***
Fonteinis savo žodžių neatsiima ir nenutyla. Kalbasi su kiekvienu, kuris nori žinoti. Pasakodamas kaip refreną kartoja: išniekinimas, seksualinis išnaudojimas, psichinė ir fizinė prievarta, nuolatinis suvalstybintas tyčiojimasis iš vaiko.
Prie jo prisijungia kiti. Prasideda tai, ko sustabdyti jau neįmanoma. Nors, žinoma, kai kurie bandys visokiais būdais tai sulėtinti, užmuilinti, nuvertinti. Ar bent patraukti iš viešos diskusijos.
Praėjus parai po interviu pasirodo Bažnyčios komentaras. Per CBC televiziją su Vinipego Šv. Bonifacijaus arkidiecezijos atstovu, kunigu Claudeʼu Blanchetteʼu, kalbasi toji pati žurnalistė Barbara Frum.
Kunigas pripažįsta, kad paskalos apie tai, kas dedasi internatinėse mokyklose, sklandė ilgus metus, tačiau „daugelis žmonių tą skausmingą bagažą seniai paliko sau už nugaros“.
– Bet tai šis tas daugiau nei tik apkalbos, – vedėja nusišypso. – Bažnyčia kunigus perkeldavo iš vienos parapijos į kitą, darė daug nesuprantamų, staigių kadrų pokyčių. Gal derėtų tai vadinti pėdsakų naikinimu?
– Ką gi, šiandien tai iš tikrųjų vadintume pėdsakų naikinimu, bet anuomet Bažnyčia manė… Ne tik Bažnyčia, bet ir anų laikų visuomenė… Taigi anuomet manyta, kad dera elgtis būtent šitaip.
– Bet jeigu dabar jau apie tai žinote, taip pat turbūt žino ir daug kitų kunigų, ar ketinate pradėti šio klausimo tyrimą?
– Žinai, Barbara, vieši tyrimai paprastai turi politinių tikslų. Nesu tikras, kad toks judėjimas padėtų žengti sveikimo keliu. Labiau esame linkę kartu su valdžia tiems kenčiantiems vaikams sukurti kažkokią erdvę, kur jie galėtų būti išklausyti, pasidalinti jiems patiems svarbiomis istorijomis.
– Suprantu, kad Bažnyčiai labiau patiktų tyla, bet vakar Filas Fonteinis ragino pradėti viešą to klausimo tyrimą. Ar jūs prieštarausite?
Kunigas aiškina, kad pagal nustatytas procedūras klausimas bus sprendžiamas aukščiausiuose vyskupo rūmų sluoksniuose ir grįš pas suinteresuotus asmenis, tai yra „misterį Fonteinį“.
Bet viešosios televizijos žurnalistei to neužtenka.
– Internatinių mokyklų sistema likviduota, tokių jau seniai nebėra. O ką, jeigu iki šiol turite archyvus, kuriose paslėpta dešimtys tokių bylų? Ar leisite joms išvysti dienos šviesą? Ar vis dėlto turite vilties, kad klausimas išblės? O gal imsitės aktyvaus tyrimo ir ieškosite kitų tokių atvejų? – klausia ji.
– Nelaukiame, kad klausimas išblėstų. Išgydyti nuskriaustus žmones, leisti jiems vėl tapti visaverčiais – štai mūsų didžiausia viltis ir didžiausias troškimas.
– Kalbame apie aukas, o ką darysite su tais, kuriems gresia kaltinimai? Su tais, kurie dar gyvi ir gali būti patraukti atsakomybėn?
– Tiems žmonėms reikia suteikti terapinę pagalbą ir paramą, kad apsaugotume juos nuo tam tikrų tendencijų, jų asmenybių polinkių. Ar teisingumo sistema turi juos apkaltinti, pasmerkti? Ką gi, parodysime jiems brolišką meilę ir brolišką supratimą. Stengsimės padėti jiems išgyventi tą sunkų laikotarpį. Jiems, jų artimiesiems, jų aplinkai, kurie juos pažįsta ir myli. Jiems patiems, taip pat ir jų aukoms.
– Tėve Blanchette, klausiu, ar tikrinsite, ar buvo daugiau tokių atvejų. Taip ar ne?
– Iki šios valandėlės arkivyskupas neparodė intencijos imtis tokių paieškų.
Kunigas Blanchette dar pridurs:
– Tokie atvejai yra baisus dalykas, bet į praeitį reikia žiūrėti supratingai.
***
Po interviu su Filu Fonteiniu transliacijos atėjo tūkstančiai kitų suaugusiųjų laiškų – tų, kurie buvo žeminami valstybės finansuojamose mokyklose, kurių daugumą globojo Bažnyčia. Rašė apie tai į televiziją, nes kur daugiau galėjo kreiptis?
Redaktoriai atplėšdavo laiškus ir skaitydavo: niekas pasaulyje to nežino, net mano žmona. Tu, kuris laikai šį laišką, sužinai pirmas.
Tik kad žurnalistai nežinojo, kaip visa tai suvaldyti. Visoje Kanadoje nebuvo nei įrankių, nei instrukcijų, kaip apie tai kalbėti. Juolab sumanymo, ką su tuo daryti toliau.
Buvo nuspręsta, kad pirmiausia reikia rasti atitinkamą, nežeidžiančią kalbą.
Iš pradžių buvo sakoma neutraliai: „buvę mokiniai“, „aukos“, nors greitai nuspręsta, kad tai gali pakartotinai žeisti. Tokių istorijų į viešumą plaukė vis daugiau, nes Fonteinio padrąsinti prabilo kiti liudytojai, ir kalba ėmė keistis. Netrukus Kanada į savo žodyną įtraukė naują žodį – survivor, išgyvenęs, išlikėlis, kuriam suteikė naują reikšmę.
Lenkijoje kalbėdami apie išlikėlius paprastai turime galvoje tuos, kurie išgyveno holokaustą. Frazė „išlikęs per išnaikinimą“ mums turi konotaciją, kurios nereikia aiškinti. Mūsų pasaulio dalis panirusi į prisiminimus apie holokaustą, turime raktinius žodžius, kurie bando tai sutalpinti. Dar neseniai ir Kanadoje survivor reiškė žmogų, kuris išgyveno Šoa.
Bet laikai keičiasi – dabar survivor vis dažniau tas, kuris išliko, išgyveno Bažnyčios globojamą internatinę mokyklą. „Esu išlikėlis“ tai jau beveik tas pat, kas „esu iš bažnytinio internato“.
Vaikai iš Kanados internatinių mokyklų išliko todėl, kad išlaikė.
Jų niekas negelbėjo, nė vienam iš jų pagalba neatėjo.
To-kie bu-vo lai-kai.