Gintarė Valionytė mokosi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Ji – ir Jaunųjų filologų konkurso, ir Tarptautinės muzikos olimpiados laureatė, koncertuojanti fleitininkė. Publikuojame Gintarės atvirus įspūdžius, patirtus Dainų šventėje – ne būsimoje, o buvusioje. Skaityti bus įdomu visiems – šventės nekantriai laukiantiems ir nuo jos bėgantiems.
Iš publicistinio ciklo ,,Pasaulio dangoraižių šviesoje”
Ar esate buvę Dainų šventėje? Ne kaip žiūrovai ar šiaip praeiviai, o kaip dalyviai, dainininkai, orkestrantai, šokėjai? Jei esate, neabejoju, nusišypsojote. O tiems, kas praleido šį džiaugsmą, galiu papasakoti, kas yra Dainų šventė. Tai – lyg nusikaltusiųjų olimpiada, į ją kviečiami visi idiotai, kurie prisijungė prie kokio nors choro, orkestro, ansamblio ar šiaip kolektyvo veiklos. Visi masiškai autobusais arba traukiniais suvežami į Vilnių, ten išmėtomi po skirtingas mokyklas, kur nėra nei gultų, nei priegalvių, dušai dažnai būna abejotinos kokybės, o eilės į tualetą rytais nusidriekia per visą koridorių. Visiems išduodami maisto talonai ir eilės vėl stebina net kantriausiuosius. Eilės pabaigoje į lėkštę yra įmetamas kažkoks neaiškios kilmės dalykas, kurį tu valgai, o paskui galvoji – ir kaip sureaguos tavo skrandis. Ne visada sureaguoja tavo naudai. Kai jau vaikučiai pasistriprina, vadovai praeina pro klases, visus sušaukia, susodina į autobusą ir išveža nepasakę nei kur, nei kuriam laikui (nes patys nieko nežino). Tada, priklausomai nuo tavo idiotizmo lygio/pasirinkto kolektyvo, esi nusiunčiamas į Kalnų parką, Vingio parką ar kokią kitą masinių susibūrimų vietą, kur išvysti visus savo likimo draugus – niekas nė velnio nesupranta: kas vyksta, kur eiti, ką daryti. Tuomet supranti, kad atsidūrei fronto įkarštyje. Groji/dainuoji/šoki, kiek užsinori maestro, stovintis ant pakylos ir kalbantis per kolonėles. Trimitininkų lūpos srūva kraujais kartu su šokėjų pėdomis, o dainininkai pamiršta, kad iš jų gerklės kažkada išeidavo garsas. Tada visus paleidžia, ateina kita idiotų masė, kuri pakeičia jau beveik mirštančius klipatas. Einame valgyti pietukų. Ir jeigu eilės mokykloje prie pusryčių atrodė ilgos, šįkart supranti, kad tai tebuvo apšilimas. Pavargęs klajoji po paskirtą teritoriją, iš kurios tau neleista išeiti, be tikslo ar prasmės, guli ant kokio suolo, nes arba lyja, arba spigina pragariškas karštis. Kai galiausiai po nesuskaičiuojamų repeticijų gailiesi, kad nesutikai pažiūrėt šito nuostabaus renginio per televiziją, tave parveža mokyklon 21:45. Turi dar penkiolika minučių, tad sukaupi paskutines jėgas ir bėgi iki artimiausios parduotuvės, kur susišluoji visus ten buvusius svaigalus. Kartu tempiesi mergaitę geru veidu, kurios kuprinės niekam nekiltų noras tikrinti, ir sumeti jai visus savo butelius. Grįžtate lėtai, kad tik nebarškėtų jūsų manta. Ir staiga, lyg iš niekur, visas kolektyvas atsigauna, visi gyvi, laimingi, vadovai, užsidarę savo klasėse, ne mažiau linksmi. Visi draugiškai nulūžtate ant vieno čiužinio, kuris ryte, apie aušrą, jau būna išsileidęs. Kitą dieną kartojasi ta pati istorija: vaikštote it vaiduokliai, maestro jus vaiko iš vienos parko pusės į kitą, laukiate milijoninėse eilėse ir tikitės nepametę savo talono, nes pinigus jau pragėrėte ir galite likti nevalgę. Galiausiai ateina TA diena. Jeigu esate mažiau laimingi, turite „generalkę“ ir laisvo laiko iki renginio, jei daugiau, ‒ visa diena jūsų, kol prasidės didysis pasirodymas. Atsikeliate, visi draugiškai prasiblaivote ir traukiate į Vilniaus centrą darytis nuotraukų. Kalbate. Keista, net ir dienos šviesoje imate vieni kitiems atrodyti visai nieko. Geriate kavą, valgote ką nors nesveiko, juokaujate. Grįžtate į mokyklą, išsiplaunate galvas, apsirengiate nelygintus marškinius, draugiškai pasimeldžiate, kad šiemet nebūtų eisenos, nes jos neištvertumėte. Vieni kitiems atrodote dar gražesni ir artimesni. Susėdate į tą patį autobusą, tik šįkart jau visai kitokie. Nebepanašūs į klipatas. Ir ateina šventė. Grojate/šokate/dainuojate ir nesuprantate, kas vyksta. Jūs džiaugiatės. Apsidairote aplink – ir kiti kankiniai, prieš keletą dienų klipatavę aplink, jums šypsosi, nors niekada daugiau jūsų nebesutiks. Girdite tuos pačius kvailus kūrinius visai kitaip, jie tokie pat kvaili, bet suprantate, kad net ,,Du gaideliai”, skambėdami dabar ir čia, taptų jūsų himnu. Grįžtate pakylėti, nesupratę, kas įvyko. Valgote tą patį neaiškų dalyką ir galvojate, kad rytoj jau būsite namie. O visi, buvę su jumis, bus savo namuose. Visi veidai, kurie dabar intensyviai kramto, jums tapo žmonėmis. Tą, kairiajame stalo kampe, jūs pamilote. Baisu. Visą naktį švenčiate, bet įsivaizduodami, kad geriate šampaną.
2017