Mingailė Gulbinauskaitė
Gintarė Repšaitė
Esu Mingailė Gulbinauskaitė iš Palangos. Miestelyje prie jūros gimiau ir užaugau. Domėtis literatūra ir bandyti kurti pradėjau dar vaikystėje. Visada jaučiau ir dabar jaučiu, kad žodis man yra ypatingas, toks svarbus kaip dailininkui teptukas. Taigi, jau pradinėse klasėse lankiau dramos būrelį, turėjau savo eilėraščių knygelę, novelių sąsiuvinį. Antros klasės rašinyje, kuriame reikėjo papasakoti, ką norėčiau nuveikti per ateinančią vasarą, ryžtingai pareiškiau: sukursiu BENT tris knygas. Dabar prisiminusi savo tikslus ir paskaičiusi to meto „šedevrus“ nostalgiškai nusišypsau, bet džiaugiuosi, kad noras mėgautis žodžio galia lig šiol niekur nedingo. Todėl savo malonumui rašau eilėraščius, noveles, nuo dešimtos klasės nuotoliniu būdu mokausi filologijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kuri suteikė tikrai daug patirties, žinių, leido pažinti nemažai bendraminčių. Rašymas man – nesibaigiantis savęs bandymas, mokymasis, su kūryba nuolat keičiuosi, bręstu, atrandu save iš naujo. Be abejo, negaliu nesidžiaugti sėkme 2014 metų šalies Jaunųjų filologų konkurse: man buvo skirta antroji vieta už labai gerą literatūros kritikos darbą.
Alvydas Šlepikas
Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“: romano kūrimo strategijų panaudojimo efektyvumas
Mingailė Gulbinauskaitė
Žmogus orkestras
Alvydas Šlepikas – populiarus ir itin darbštus Lietuvos meninio ir kultūrinio gyvenimo augintojas bei puoselėtojas. Žymus menininkas, labiausiai išgarsėjęs kaip kino režisierius ir aktorius, dar spėja pasirodyti teatro scenoje, rašyti scenarijus filmams ir spektakliams bei turėdamas beletristo talentą kuria tiek prozą, tiek poeziją. Žurnalistė Laima Žemulienė straipsnyje „A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius?” ironiškai kūrėją apibūdina kaip žmogų orkestrą. Išties A. Šlepiko talentas reikštis įvairiose srityse iškelia jį kaip išskirtinį menininką. Dėl tokio universalumo kūrėjas geba ypač meistriškai ir natūraliai į savo statomus filmus ir spektaklius įnešti subtilaus, būdingo poetui lyriškumo, o literatūrinėje kūryboje lanksčiai taikyti kino elementus. Ši subtilybė moderniai jungti keletą meno sričių jau daugelį metų neša kūrėjui sėkmę.
Naujausias A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) sulaukė didelio pripažinimo. 2012-tųjų metais knyga pripažinta labiausiai skaitomu kūriniu Lietuvoje, taip pat autorius apdovanotas ir Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Mano vardas – Marytė“ atskleidžia šiuo metu mažai pažįstamą, o galbūt kai kam visai negirdėtą temą – vilko vaikų (wolfkinder) gyvenimą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Rytų Prūsijoje daugybė šeimų palaidojo vyrus, moterys tapo našlėmis, o jų vaikai – šeimos išlaikytojais. Motinų siunčiami vokietukai keliaudavo į Lietuvą, kitapus Nemuno, kur dirbdami ir elgetaudami prasimanydavo maisto alkį kenčiančioms savo šeimoms. Autorius rėmėsi tikrais faktais ir žmonių pasakojimais. Anot jo paties, knyga siekta atskleisti užmirštą svarbią ir skaudžią temą, ypač sudominti jaunimą, parodyti jam sudėtingą istorijos laikotarpį iš arčiau ir užšaldyti atmintyje, įteigti, kokia blogybė yra karas.
Nors romanas plačios visuomenės skaitytojų sutiktas palankiai, literatūros kritikų vertinimo kriterijai ir nuomonės skiriasi. Be abejo, pirmiausia sėkmę lėmė pati kūrinio tematika. Recenzuodama šią knygą Justina Katkevičiūtė atkreipė dėmesį, jog A. Šlepiko romanas nėra labai išsiskiriantis sukurtomis situacijomis, tačiau knygos sumanymas kalbėti apie „vilko vaikus“ yra pagirtinas poelgis, dėl to praturtėjo lietuvių literatūra, sauganti partizanų bei tremčių istoriją. Saulė Pauliuvienė taip pat pagyrė rašytojo stilių, jo kalbą apibūdino kaip kapotą, rezervuotą bei vyrišką, puikiai perteikiančią knygos siunčiamą skausmą. Recenzentė savo tekstą vainikavo drąsiais žodžiais: „tokio kūrinio lietuvių literatūroje dar nebuvo ir, drįstu manyti, dar ilgai nebus.“ Neliko neįvertinta ir meistriška romano struktūra. Kalbėdamas apie kūrinio žanrą, A. Šlepikas užsiminė, jog šis romanas labiau poema ar rauda. Tačiau kai kuriems skaitytojams jis netgi priminė pasaką, dar kiti kapotą tekstą sutapatino su kino scenarijumi. Toks modernus ir daugiaplanis kūrinio konstravimas leido skirtingų interesų skaitytojams jį prisijaukinti ir pamilti. A. Šlepikas – sumanus rašytojas. Siekdamas parašyti vertingą ir brandų kūrinį, jis nepamiršo reiklios šiuolaikiškos skaitytojų auditorijos, kuriai yra svarbu ne tik knygos perteikiama istorija ir aplinkybės, bet taip pat kūrinio ryšys su žmogumi, galimybė skaitytojui pačiam aiškintis ir sukurti prasmę. Rašytojas turėjo detalų sumanymą, kaip parašyti vertą dėmesio knygą. Tam, kad ši autoriaus paslaptis klausimas atskleista, pravartu peržvelgti romano kūrimo strategijų panaudojimo tikslingumą. Atlikus išsamią kūrinio analizę tampa aišku, jog autorius neišvengiamai naudojo klasikinio romano principus, tačiau kur kas daugiau rėmėsi modernaus romano strategijoms. Todėl šio rašinio tikslas – atlikti „Mano vardas – Marytė“ kūrimo strategijų analizę ir išsiaiškinti, kokia yra A. Šlepiko romano populiarumo formulė.
Modernėjimo kryptimi
Romanas – epinis kūrinys, atsiradęs Antikos laikais, ypač svarbų vaidmenį įgavęs Viduramžiais, o šiais laikais užima kone didžiausią vietą visoje grožinėje literatūroje. Nenuostabu, kad žanras laikui bėgant kito ir klasikinio romano modelis atsiskyrė nuo modernistinio su dar keletu šakų. Plačiausiai išskiriami klasikinis modernistinis, avangardistinis, egzistencialistinis, prancūzų ir Lotynų Amerikos „naujojo romano“ modeliai. Humanitarinių mokslų daktaras Nerijus Brazauskas savo moksliniame veikale „XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės“(Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010) pateikia romanų modelių aprašymus bei jų kūrimo strategijas. Įsigilinus į pateiktą teoriją galima numatyti, jog A. Šlepiko knyga „Mano vardas – Marytė“ parašyta, siekiant sukurti būtent klasikinį modernistinį romaną. Atpažįstamus klasikinio romano bruožus liudija kūrinio siužeto rėmai, pasakojama istorija bei priežasties – pasekmės ryšiais susieti įvykiai, nubrėžti erdvės ir laiko kontūrai, kuriami individualizuoti veikėjų charakteriai. Tačiau A.Šlepiko romane modernių koncepcijų kur kas gausiau, todėl tikslinga jas prisiminti. Nerijus Brazauskas išskiria filosofo ir eseisto Ortegos y Gasseto dešimt modernių kūrimo strategijų[1].
Visų pirma, modernistinis romanas atskiriamas pagal aprašinėjimo strategiją. Šis sumanymas pakeitė realistinio romano pagrindinį bruožą – pasakoti įvykių ir veiksmų eigą. Pirmoji strategija įtvirtina fenomenologišką personažų ir jų santykio su pasauliu aprašinėjimą, didelė svarba kūrinyje teikiama veikėjų sąmonei ir jų įgytai asmeninei patirčiai, kurios atskleidžiamos, naudojant „vidinio monologo“ bei „sąmonės srauto“ technikas. Toks pokytis suteikia žymiai didesnę galimybę pažinti personažų vidų, perprasti jų pasaulį ir įsijausti į kūrinio atmosferą. Taigi, ši strategija iš esmės lėmė didelius pasikeitimus – performavo patį romano žanrą: pasakojamasis tapo aprašomuoju. Šį pokytį Ortega y Gasset konstatavo tiksliai: „ Niekas neturi pranešti mums, koks yra personažas: turime pamatyti jį savo akimis.“[2]
Antroji strategija laiką ir erdvę paverčia itin koncentruotu dariniu. Todėl rašytojas padeda skaitytojui atsiriboti nuo tikrovės, sukuria uždarą romano vidinę atmosferą. Tokiu būdu didžiausias dėmesys, skirtas įvykiams, perduodamas dinamiškai individo sąmonei. Tai įrodė ir lietuvių literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda, teigdamas, jog „modernistinės pakraipos romanuose laiko – erdvės modeliavimas kuo glaudžiausiai susijęs su subjektyvia nuostata – pasakotojo ar personažų.“[3] Iš šios strategijos savaime išsivysto ir trečioji – žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimas. Šiuo aspektu ypač į paviršių iškeliamas žmogaus dvasios, psichikos ir patirčių turinys, kuris drauge leidžia tekste įpinti mokslą, filosofiją, taip pat religiją ir estetiką, besivystančius iš individo jausmų ir mąstysenos. Toks personažų vidinio pasaulio suaktyvinimas romane sudaro prielaidą atsirasti ir ketvirtajai strategijai – veiksmo minimizavimui. Akivaizdu, jog didelį dėmesį sutelkiant ties žmogaus vidiniais išgyvenimais, savaime mažėja veiksmo, kuris teikia prielaidą pereiti nuo siužeto prie personažo, nuo veiksmų prie minčių. Skaitytojo suaktyvinimas taip pat priklauso vienai iš modernaus romano strategijų. Komunikacijos efektą sukuria pasakojimas pirmuoju asmeniu, veikėjų kreipimasis tiesiogiai į skaitytoją, autoriaus pratarmė ir tiesiog sukurta laisva erdvė skaitytojo pamąstymams ir kūrinio interpretacijoms.
Nerijus Brazauskas pateikė ir smulkesnes Ortegos y Gasseto išdėstytas strategijas. Viena jų – fragmentiškas naratyvas. Modernistinis romanas išsiskiria fragmentiškumu, spontanišku veikėjo pasakojimu, neatsižvelgiant į logiką ir vientisumą. Taip pat tam, kad tikroviškiau išreikštų personažų patyrimus, pasakotojas peršoka iš trečiojo į pirmąjį asmenį. Tačiau, kalbant apie pasakotojo vaidmenį, svarbu paminėti, jog modernistiniame romane galima aptikti ne vieno veikėjo pasakojimą. Tokia idėja aiškinama kaip naratoriaus statusų kaitos strategija. Toks autoriaus pasirinkimas kuriant romaną padaro sudėtingesnį ir painesnį, todėl skaitytojo užduotis yra išsiaiškinti viską pačiam.
Aštuntoji klasikinio modernistinio romano strategija vadinama intertekstualumu. Tai būdas į kūrinį integruoti ankstesnius literatūros tekstus, mitus ar Biblijos motyvus. Ši strategija kilsteli kūrinio meninį lygį, pagilina intelektualumo vertikalę. Metaliteratūriškumo strategija apima rašymą apie kitą literatūrą, jos aspektų apmąstymą. Muzikos principų panaudojimo strategija leidžia lengviau perteikti kūrinio atmosferą ir jausmą. Muzikos elementų pritaikymas romane įmanomas kaip leitmotyvų, kontrapunktų, analogijų bei metaforų sklaida. Muzikinė technika romanui suteikia daugiau spalvų ir poetiškumo.
Svarbu akcentuoti, jog romano fenomenologiškas meninis pasaulis – svarbiausias bruožas modernistinio romano kitimo etapuose. E. Husserlis teigė, kad „pasaulis galioja ne kaip tikrovė, o tik kaip fenomenas.“[4] Realistų kūrybos fenomenas buvo natūralistinės priemonės bei bandymai kurti, remiantis tikrovės realijomis. Jų tikslas buvo atkurti savo gyvenamojo meto atvaizdą, nes pasaulį suprato kaip objektą. Modernistai iškėlė kitokią idėją: apie tikrovę kalbėti per asmenišką patirtį, o tai lėmė didesnę vaizduotės galią. Jų kūriniuose vaizduotės pasaulis tampa realesnis už tikrovę, todėl modernistiniame romane daugiausia aptinkamas personažo vidinis išgyvenimas nei realūs įvykiai. Galima sakyti, dėl to modernistai suformavo ir savąjį požiūrį į literatūros „realybę“. Vaizduotę iškeldami aukščiau tikrovės, savaime labiau domėjosi žmogaus santykiu su pasauliu, jų patirtimis, nei išorine tikrove, kuri ypač svarbi buvo realistams. Žinoma, modernistiniame romane realybė atlieka neatsiejamą vaidmenį, nes tik ja remiantis galima atskleisti veikėjų vidinį pasaulį. Žymus moderniosios kalbotyros atstovas Umberto Eco yra pasakęs : „Mes turime išnaudoti realų pasaulį kaip fono ypatybę.“[5] Taip pat modernistai, panaikinę ribas tarp žmogaus pasaulio ir realybės, atsigręžė į patį skaitytoją. Taip atsirado galimybė leisti skaitytojui įsitraukti į kūrinį ir prasmės ieškoti pačiam.
Taigi, N. Brazausko perteikta teorija leidžia suprasti, kaip glaudžiai tarp savęs siejasi visos klasikinio modernistinio romano kūrimo strategijos, koks savitas ir atsiribojęs nuo realistinio yra modernistinis fenomenologiškas meninis pasaulis. Daugumą aptartų strategijų bei meninio pasaulio modelių galima įžvelgti ir A. Šlepiko romane „Mano vardas – Marytė“. Tam, kad įsitikintume, jog mūsų analizuojamas kūrinys tikrai yra klasikinis modernistinis romanas, toliau detaliai nagrinėsime jame taikomų teorijoje aptartų strategijų sąveiką ir efektyvumą.
Vaizdo kūrimo priemonės – meninės detalės
Perskaičius A. Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“ išryškėja dauguma jau minėtų klasikinio modernistinio romano strategijų. Bene ryškiausiai krintanti į akis – aprašinėjimo strategija. Realistinio romano bruožo pasakoti įprastą įvykių ir veiksmų eigą mūsų analizuojamame kūrinyje beveik nematyti. Todėl ypač svarbus tampa kūrinio detalių vaidmuo. Jau nuo pat pirmųjų puslapių galima pastebėti didelį dėmesį, sutelktą į gamtos, veikėjų išorės ir buities vaizdų aprašymus. Patys pirmieji kūrinio puslapiai leidžia susidaryti ryškų istorinio konteksto vaizdinį, kuris suteikia galimybę įsijausti į romano aplinką: „Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras.“[6] Šiuo sakiniu subtiliai nupiešiama Lietuvą nuo Prūsijos skirianti Nemuno riba, metaforiškai pavadinama tiltu. Toks vaizdingas erdvės nupasakojimas sudaro paslaptingą, kiek grėsmingą ir šaltą įspūdį, kuris nukelia skaitytoją į slogų romano pasaulį. Suprasti dramatišką veikėjų padėtį padeda šokiruojantis malkinės , kurioje gyvena kūrinyje vaizduojama šeima, aprašymas: „Šaltis. Jis smelkiasi pro visus plyšius, ypač kai gyveni malkinėje, visiškai nepritaikytoje gyventi, čia taip aiškiai girdisi už plonų sienų siaučiantys vėjai ir nešamos sniego aimanos.“[7] Vargingas būsto vaizdinys aiškiai nusako, jog ten gyvenanti šeima kenčia skurdą, badą ir šaltį. Nors malkinėje nėra beveik jokių daiktų ir lovas atstoja lentos, ant sienų kabančios išsaugotos šeimos fotografijos, primenančios brangias akimirkas, šiai šaltai ir svetimai aplinkai teikia namų jaukumo, tarsi saugo šeimos židinį, vienybę, puoselėja viltį ir žmoniškumą, neleidžia tapti vien dėl savo būvio egzistuojančiomis būtybėmis. A. Šlepikas daug dėmesio skyrė ir pačių veikėjų aprašymui: „Eva mėgo groti, lankė muzikos klasę, mokėsi konservatorijoje, tačiau jos nebaigė, nes pamilo aukštą, visada besišypsantį, strazdanotą ūkininką Rudolfą.“[8] Charakteringas vidinių ir išorinių bruožų vaizdavimas kartu išryškina ir kitus veikėjų gyvenimo niuansus bei bruožus. Pastaroji citata leidžia daug pasakyti apie Evos asmenybę: akivaizdu, jog moteris yra išsilavinusi, meniška ir muzikali asmenybė. Aukšto ir visada besišypsančio Rudolfo portretas – užuomina , jog šis vyras kadaise buvo tikrai laimingas. Paprasčiausių buitinių vaizdų aprašinėjimas taip pat įgauna gilesnę prasmę: „Visi juokiasi, tačiau visos kalbos baigiasi, nes jau garuoja tetos Lotos iškepti blynai, vaikai godžiai valgo, Helmutas net pakimšdamas pirštu.“[9] Ši iš pirmo žvilgsnio įprasta vakarienė panaudojus vaizdingas detales tampa svarbiu ritualu šeimoje. Ypač Helmuto maniera tiesiog kimšte kimšti maistą paaiškina, kokie išbadėję yra vaikai ir koks didelis džiaugsmas yra turėti ką valgyti. Taigi, subtilių detalių audinys leidžia skaitytojui pačiam įsijausti į teksto aplinką, pajusti veikėjų išgyvenimus ir iš užuominų suprasti daugiau, nei yra tiesiogiai pasakoma.
Laiko ir erdvės koncentracija
Dar viena atpažįstama modernistinė strategija romane – laiko ir erdvės koncentracija. Ypač lakoniškai tekste yra apibrėžiamas laikas. Romano pradžioje trumpai ir tiksliai nusakomas veiksmo metas: „1946 metai. Žiema.“[10] Nors informacijos nedaug, tačiau jos tikslumas aiškiai sukuria vaizdinį, kuris neleidžia pasiklysti knygos laike. Taip pat atskiri skyreliai dažnai pradedami laiką nusakančiu sakiniu : „Artėja naktis.“[11] arba „Ankstyvas žiemos rytas.“[12] Nors nupasakoti veiksmo laikui skiriamas minimalus dėmesys, toks trumpas konteksto patikslinamas išryškina atskirų skyrelių atmosferą, sukuria reikalingą nuotaiką. Būtina pasakyti, jog visas romano veiksmas trunka tik keletą mėnesių. Matomas akivaizdus judėjimas iš žiemos į pavasarį. Galima interpretuoti, jog tai suteikia savotišką prasmę ir kūrinio siužetui: iš žiemos sąstingio, vargų judama atšilimo, nubudimo, naujos pradžios link. Toks metų laikų kitimas sužadina laimingos herojų gyvenimo pabaigos, teigiamų pokyčių artėjimo viltį. Erdvės ribos romane taip pat piešiamos koncentruotai, labiausiai akcentuojami Prūsijos, pokario gatvių, Lietuvos miškų ir geležinkelio vaizdiniai, kurie tekste dominuoja ir laikomi svarbiausiais. Jie, kaip ir laikas, nubrėžiami trumpais, pasakojimo kryptį brėžiančiais sakiniais : „Miškas stovi tylus ir gąsdinantis.“[13] Čia taip pat erdvė nusakoma glaustai, bet aiškiai, taip pat jos apibūdinimas sukuria baugią ir niūrią atmosferą. Tokia laiko ir erdvės koncentracija pateisinama tuo, jog didesnis dėmesys skiriamas individo sąmonei. Laikas ir erdvė daugiau įprasminami ne realioje plotmėje, bet atgiję veikėjų prisiminimuose, nes dažnai atsigręžiama į praeitį, į buvimą prieš karą, kai šeimos gyvenimas dar švytėjo darna ir laime: „Eva guli ant lentinio gulto prisiglaudusi prie Brigitos ir prisimena savo vestuves, kaip susipažino su Marta…“[14] Taip stipriai supriešinama tikrovė su praeitimi: Eva prisimena vestuves, šventę, jos pakilią ir džiaugsmingą nuotaiką, reikšmingą pažintį, kuri neleido moteriai jaustis vienišai, o dabartis pateikia šiurpų kontrastą – Eva guli ant kieto lentinio gulto, vieniša, užsigalvojusi. Tokia realybės ir praeities priešprieša sukuria dramatišką situaciją. Taigi, romane „Mano vardas – Marytė“ erdvė ir laikas koncentruoti tam, kad būtų daugiau dėmesio skiriama individo sąmonei ir sielai. Erdvės ir laiko paskirtis – sukurti tinkamą kūrinio atmosferą ir nuotaiką .
Veikėjų sielos vaizdiniai
Kaip jau minėjome, į romano paviršių yra iškeliami veikėjų jausmai ir sielos vaizdiniai, todėl galima atpažinti žmogaus (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo strategiją. Tai bene išskirtinis romano bruožas, palietęs skaitytojų širdis, juos sujaudinęs ar net šokiravęs. Vientisas kūrinio siužetas išties liūdnas, tačiau vien aprašinėta įvykių seka taip giliai nepaliestų skaitytojų emocijų. Visus įvykius perteikiant per asmeninę herojų patirtį, žymiai paveikesni tampa romano veikėjų jausmai ar pamąstymai. Dėl šios priežasties kūrinyje gausu vidinių monologų, sąmonės srauto pavyzdžių. Romano veikėjos motinos Evos vidinis monologas atskleidžia, kokie motinai yra brangūs vaikai – atlikdama bet kokius kitus darbus, ji negali nustoti jaudintis dėl savo atžalų: „Evai nereikia priminti, ji apie vaikus tik ir galvoja – apie Moniką, Renatę, apie lepųjį Helmutą, kuris toks švelnus, bet silpnas, ligotas jos vaikas, visiškai kitoks negu Heincas. Kur dabar jis, mano Heincas, mano berniukas, išvažiavo traukiniu į Lietuvą ir nėra jo beveik savaitė – ar jis gyvas, ar sveikas, ką jis valgo, ar turi kur galvą priglausti.“ Taip tarsi savaime tekste dominuoja veikėjų pamąstymai, tiesioginės kalbos kur kas mažiau. Tokia tendencija liudija kūrinio herojų uždarumą, sunkius vidinius išgyvenimus, o kartais ir nepasitikėjimą kitais žmonėmis: „Renatė žiūri į Elzę ir nežino, tikėti ar netikėti tuo, ką sako ši keista besišypsanti moteris.“[15] Mergaitė tik klauso ir tyli, toks jos elgesys atskleidžia atsargumą, nepasitikėjimą. Nors moteris šypsosi, vaikas tokią nepažįstamosios laikyseną priima nepatikliai: mergaitė, nors dar labai maža, jau supranta ir yra pati įsitikinusi, kad po šypsena gali slėptis ir blogi kėslai, kad pasaulyje ne visi žmonės kitiems yra geranoriški. Mergaitės tyla atskleidžia, jog jos viduje vyksta konfliktas – tikėti ar netikėti šia moterimi? Tokie sąmonės ir sielos vaizdavimai parodo, kad kiekvienas įvykis svarbus yra ne dėl apčiuopiamos ir matomos prasmės, bet dėl to įvykio sukeltų vidinių išgyvenimų bei mąstymo suaktyvinimo.
Veiksmo minimizavimas
Sielos ir (pa)sąmonės vaizdinių iškėlimas į paviršių romane „Mano vardas – Marytė“ sudaro sąlygas išryškėti ir veiksmo minimizavimo strategijai. Daugiausia dėmesio skiriant herojų vidiniam pasauliui, veiksmas nustumiamas į šalį. Tokiu būdu norima aiškiai parodyti, kad žmogaus jausmai yra kur kas svarbesni už nuoseklią įvykių eigą. Taip pat norint suteikti didesnę reikšmę žmogaus išgyvenimams net specialiai stabdomas veiksmas ir siekiama įsiklausyti į veikėjo sielą. Mažoji kūrinio herojė Renatė yra atsargi ir daug galvojanti. Kiekvieną nutikimą mergaitė stengiasi priimti ne tiesiogiai, bet mėgina viską kuo kruopščiau pamatuoti, įvertinti, pažvelgti atidžiau. Todėl vaizdo minimizavimo strategija ypač ryški vietose, kur rašoma būtent apie Renatę. Jos pamąstymams skiriamas išskirtinis dėmesys, dėl to veiksmas trumpam pristabdomas: „Jos eina ilgai, Renatė vis atsilieka.[…] Pagaliau ji sustoja ir stovi. Elzė atsisuka. […] Eime, ko gi sustojai?[…] Ir tada Renatė pajunta, kaip iš Elzės burnos ima plūsti kažkas šalta, tarytum ji atrytų vėją ir tuštumą, suošia miško viršūnės , ima kristi nuo apsnigtų žiemos eglių sniegas.“[16] Elzė, norėdama atsikratyti mergaite, prižada nuvesianti ją pas tėvus. Renatė sutinka, tačiau nėra užtikrinta, kad moteris sako tiesą. Todėl visu šio ėjimo mišku metu mergaitės viduje verda prieštaringi jausmai ir kankina nežinomybė, kol galiausiai ji pati sustoja ir įsiklauso į save. Veiksmas tarsi nutraukiamas ir dėmesys sutelkiamas į mergaitės vidinį konfliktą. Ji suvokia, kad šia moterimi nevertėjo pasitikėti, pastebi, jog Elzė jai yra tokia pat svetima ir grėsminga kaip aplink stūksantis baugus miškas. Taigi, veikėjų išgyvenimai verčia įvykius sustoti, netikėtai keistis ir tiesiog suktis aplink juos. Dėl to veiksmas romane nėra pats svarbiausias elementas
Skaitytojo aktyvinimas
Rašydamas kūrinį A. Šlepikas nepamiršo atsižvelgti ir į būsimus skaitytojus. Siekdamas kuo stipriau juos paveikti, autorius meistriškai pritaikė dar vieną modernistinio romano strategiją – skaitytojo suaktyvinimą. Toks pasirinkimas suteikia skaitytojui galimybę labiau įsijausti į tekstą, pačiam ieškoti prasmių ir atsakymų, tiesiog išgyventi kūrinį kartu su jo veikėjais. Šie niuansai ypač svarbūs patraukti skaitytoją į savo pusę, jį sujaudinti ir priversti patikėti knyga. Todėl romano „Mano vardas – Marytė“ skaitytojas nėra užmirštamas, paliekama nemažai erdvės visus pateiktus veikėjų išgyvenimus suprasti pačiam. Taip pat stengiamasi skaitytoją informuoti apie tolesnius kūrinio siužeto vingius: „Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hancas.“[17] Perspėjama apie vaiką, kuris dar pasirodys knygoje vėliau. Toks skaitytojo įtraukimas į romaną suteikia galimybę pasijusti tarsi jo istorijos dalimi ir geriau pajusti perteikiamą jausmą, prasmę.
Pasakojimo fragmentiškumas
Ryškų bruožą kūriniui suteikia ir pasakojimo fragmentiškumas. Vengiama ilgų, perkrautų sakinių ir pastraipų. Taip pat nematyti ir išplėstų aprašymų, vyrauja pavienės detalės, kurios suskaido tekstą į smulkius fragmentus. Šį požymį galima atpažinti jau pačioje romano įžangoje: „Štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;[…] štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – vardų, be pavardžių; štai išdraskyti kapai.“[18] Tokios atskiros detalės tekstui suteikia griežtumo, gana šokiruojančių momentų. Fragmentiškumas romane sukuria sueižėjusio pasaulio įspūdį, susipina daug įvairiausių ir skirtingų detalių, užuominų ir faktų, o tai tiksliai atspindi istorinį kontekstą: pokario metai visame Baltijos krašte buvo suirutės laikotarpis, kai žmonių gyvenimai buvo subyrėję į šipulius ir žmoniškumas aršiai kovėsi su gyvuliškais instinktais. Todėl fragmentiškas pasakojimas padeda sukurti dar ryškesnę kūrinio nuotaiką, suteikti jai tragizmo ir įtampos.
Pasakotojo statusų kaita
Romano „Mano vardas – Marytė“ dar vienas išskirtinis bruožas – pasakotojo statusų kaita. Kūrinyje atsisakoma vieno pasakotojo vaidmens, kuris klasikiniame romane dažniausiai būna šaltas, objektyvus, nešališkas . Jau pačioje pradžioje minima paslaptinga pasakotoja: „Ji sako: visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos.“[19] Kyla klausimas: kas toji ji? Autorius savo kūrinio aprašyme teigia, kad rašydamas rėmėsi liudininkų pasakojimais, todėl galima numanyti, jog paslaptingoji ji – viena iš realių liudininkių. Taigi, taip tarsi akcentuojamas pasakojimo autentiškumas, sukuriamas įspūdis, kad istorija pasakojama iš pirmų lūpų, o tai labai reikšmingas ir patraukiantis faktas skaitytojui. Toliau A. Šlepiko knygoje pasakotojo vaidmuo trumpam atitenka keletui veikėjų. Kai kuriose vietose pasakoja vaikai: „Renatė galvoja, kaip būtų gerai nueiti lig miško, ten medžių turėtų būt daug ir daug pumpurų, ak, galvoja, jei tik greičiau ateitų pavasaris, tada būtų galima rasti visokių žolelių, rūgštynių ir uogų.“[20]Kai kur kalba motina: „ Mes dar juoksimės, dar ateis toks laikas, kai sužydės laukai, kai pasibaigs šitie baisūs laikai, mes dar juoksimės, tavo juokas, Marta, tavo nuostabus juokas dar taip skardės, kad girdėsis anapus upės, sako Eva.“[21] Tokia pasakotojų kaita kiekvienam personažui suteikia išskirtinės svarbos, leidžia geriau pažinti jį patį ir pamatyti situaciją vis kito žmogaus akimis. Pagrindinis pasakotojas taip pat savaip nuspalvina kūrinį – jo pozicija nėra visai objektyvi, tekste įžvelgiama jo emocinga ir poetiška prigimtis, kuri tekstui suteikia įvairesnių spalvų ir lengvumo. Toks pasakotojo bruožas puikiai atsiskleidžia šiose eilutėse: „Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom, kopia į saulę, plėšia sprogdina pumpurus, žiedus, kvapus. Tuose pumpuruose, jų jėgose jau nujaučiami vaisiai, jų rūgštumas ir vėsa, švelniai gaivinanti gomurį…“[22] Itin vaizdingos metaforos leidžia atpažinti pasakotojo subjektyvumą, kyla nuojauta, jog pasakotojas pats išgyvena pasakojamą istoriją. Toks stiprus veikėjų ir pasakotojo jausmingumas bei atvirumas savaime labiau suartina ir su pačiu skaitytoju.
Intertekstualumas
Be ryškių poetinių detalių ir kitų svarbių bruožų, kūriniui būdingas ir intertekstualumas. A. Šlepikas į savo romaną subtiliai integruoja keletą pasakų elementų. Vienas iš jų – pasakos apie našlaitę ir piktąją raganą motyvas, kuris siejamas su mažąja Renate: „Miške tyku, nejuda jokia šakelė, viskas apsnigta storu sniego sluoksniu.[…] Jau nebe toli, sako ragana ir sukasi ant vienos kojos,[…] pasigirsta tolimas vilko kauksmas, kuris tarytum pažadina mergaitę.[…] Renatė bėga ir bėga, o ją vejasi raganos juokas.“[23] Šis pasakos elementas padeda sustiprinti situacijos įtampą, dramatizmo įspūdį, taip pat sukuria intrigą: pasakos visada baigiasi laimingai, o šis nutrauktas pasakos elementas neišduoda ateinančios pabaigos rezultatų. Taip pat kūrinyje pasaka apie Jonuką ir Grytutę atskleidžiama tiesiogiai: alkani vaikai niekaip negali sulaukti grįžtančios mamos, tuo tarpu teta Lota, norėdama bent kiek atitraukti vaikų mintis apie alkį, pradeda sekti pasaką: „Taigi, Joniukas atsikėlė naktį ir išėjo slapta, kad pamotė negirdėtų, į lauką…“[24] Tokiu būdu teta tarsi atriboja vaikus nuo tikro pasaulio, kuris nė kiek nepanašus į pasaką. Tikrovės tragiškumas bei sąsajos su romano tema ( vilko vaikai) perteikiamos tam tikromis pasakos formules primenančiomis užuominomis : „Vilkų seniai nebėra, jie tik pasakose, dabar žmonės kaip vilkai…“[25] Šia mintimi akcentuojami visuomenės pokyčiai: dramatiškos aplinkybės pakeitė ne tik žmonių gyvenimą , bet ir jų prigimtį, kai ima dominuoti gyvuliški instinktai, o ne žmoniškumas. Gamtos ir žmogaus darna suirusi. Skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno jau aptinkami tik pasakose, realiame pasaulyje vilko vaikų svarbiausia tapo kova dėl išlikimo. Taigi, akivaizdu, jog intertekstualumo strategija leidžia keisti romano nuotaikas ir sustiprinti emocijas.
Kūrinio muzikalumas
Dar vienas išskirtinumas, atsispindintis A. Šlepiko kūrinyje – tikslingas muzikos principų panaudojimas. Rašytojas juos įtraukė į tekstą, siekdamas sukurti kuo tikroviškesnę ir unikalią atmosferą, kuri taip pat padėtų įsijausti į romano laiką, erdves ir situacijas. Jau pirmuosiuose kūrinio sakiniuose galima įžvelgti priebalsių š ir ž kartojimą, kuris tekstui suteikia šaižaus skambesio: „[…]šešėlių ir šviesos žaismas […] Žiema. Šalta ir siaubinga pokario žiema.“[26] Šaižūs garsai sukuria atšiaurų skambesį , jaučiasi šiurkštumas, šaltumas, kuris paryškina siužeto įvykius ir nuotaikas. Taip pat jau įžangoje galima aptikti vėjo motyvą: „Švilpia vėjas.“[27]Dar vėliau dažnai girdimas vėjo motyvas tampa leitmotyvu ir yra išsaugomas iki pat romano pabaigos. Interpretuojant kūrinį, galima nesunkiai perprasti metaforišką vėjo reikšmę: jo stūgavimas ir švilpesys ne tik padeda perteikti šaltą, įtemptą ir bauginančią romano atmosferą, bet ir atspindi veikėjų likimus. Išgyvenę tragišką karą veikėjai prarado savo namus, artimus žmones, dvasinę ramybę. Jų sielas apgaubė nykuma – neviltis, vejama baimės ir skausmo, kuri taip pat atėmė paprastą gyvenimo džiaugsmą. Žmonių viduje tarsi švilpia vėjai, išplėšę laimės viltį ir atnešę tuštumą. Ne gana to, patys herojai ir jų likimai yra vėjo blaškomi lyg rudens medžių lapai. Romano šeimai kiekviena išaušusi diena yra dovana, leidžianti džiaugtis, jog jie vis dar gyvi, kartu ir turi kuo numalšinti baisų alkį. Tačiau tam, kad šeima gautų maisto, vaikai keliauja į Lietuvą uždirbti maisto, taigi, jų likimas – tik Dievo rankose, niekas nežino, ar jie liks gyvi, ar dar kada nors grįš namo. Todėl kiekvienas herojus tarsi gležna būtybė, blaškoma vėjo po platų pasaulį. Neatsitiktinai kūrinyje girdimas ir dainos motyvas: „Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.“[28] Įsivaizduojama skambanti muzika kuria liūdną, nostalgišką jausmą, kuris lyg su tolstančiu aidu palydi kiekvieną išeinančią sielą, kiekvieną žmogų, paliekantį namus ir traukiantį į nežinią.
Kinematografija nepaleidžia
A. Šlepikas savo originalumą įrodė, panaudodamas turbūt vieną moderniausių principų – kinematografijos metodus, lietuvių literatūroje atsiradusius ne taip seniai – XX a. antrojoje pusėje. Gerai žinomas Lietuvos ekspresionistas, ironijos meistras Jurgis Savickis buvo didelis kino gerbėjas, todėl vienas pirmųjų savo kūryboje pavartojo kino stilistiką, kuri itin ryškiai atskleidžiama novelėje „Vagis“. Nenuostabu, jog A. Šlepiko romane taip pat galima aptikti kinematografiškų epizodų: žinomas režisierius iš pradžių turėjo mintį kurti filmą Vilko vaikų tema. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog autorius savo mintis realizavo knygoje. Kaip bebūtų, A. Šlepiko polinkis į kiną atsispindi romane. Galima rasti daug teksto vietų, kuriose jaučiamas kameros slinkimas, detalių išryškinimas tarsi su specialiu objektyvu pritraukiant vaizdą. Jau įžanga konstruojama lyg prasidedantis filmas: „Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos: 1946 metai.“[29] Tai tampa dar akivaizdžiau, prasitarus apie juodai baltą kiną, kuris leidžia susidaryti dar aiškesnį laiko vaizdinį. Juoda, balta ekrano spalvos primena senovinius filmus, todėl aišku, jog keliaujama į praeitį. Netrukus tarsi kino kameros pritraukti pasirodo veikėjai, kurių vaidmuo pats svarbiausias kūrinyje: „Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti Nemuną.“ [30] Iš toli fokusuojamas vaizdas supažindina skaitytoją su Vilko vaikais, kurių figūros iki pat romano pabaigos žada laikytis pačiame dėmesio centre. Taip pat dažnai jaučiamas kameros slinkimas, fiksuojant gamtos vaizdus: „Šviečia saulė, teka upeliai, kalasi žolė.“[31] Tokie vaizdai dvelkia ramybe ir lyg priešprieša žmonių gyvenimui kuriama natūrali gamtos harmonija. Taip pat viena ryškiausiai išdidintų detalių tekste galima laikyti margutį, kurį Šv. Velykų proga Renatei įteikia sutiktas berniukas: „Renatė laiko rankoje margutį ir beveik netiki – jis toks pats raudonas ir taip pat papuoštas kryžiukais bei linijom, kaip tas, kurį taip nerūpestingai suvalgė.“[32] Tai antras kiaušinis, kurį gauna Renatė, pirmąjį neiškentusi sušlamštė ir nespėjo pašventinti. Tačiau Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, todėl antras margutis iškyla tarsi antra galimybė Renatei, jis simbolizuoja prisikėlimą, suteikia geresnio gyvenimo vilčių. Taigi, kaip ir filmas, romanas „Mano vardas – Marytė“ konstruojamas iš smulkių ir reikšmingų detalių, kurios sukuria vientisą kūrinio visumą.
Išvados
Akivaizdu, jog A. Šlepiko romanas neatsitiktinai tapo viena skaitomiausių knygų Lietuvoje. Rašytojo gebėjimas išmaniai derinti įvairias romano kūrimo strategijas leido sukurti unikalų ir brandų kūrinį. Gebėjimas į jį įtraukti ir klasikiniam, ir modernistiniam romanui būdingų bruožų knygą taip pat pavertė universalia ir patrauklia skirtingų interesų skaitytojams. Klasikinių romanų mėgėjai džiaugsis, radę tokiems kūriniams būdingą siužetą, intrigą, gamtos bei aplinkos vaizdavimą, veikėjų aprašymus. Svarbu pasakyti, jog romano skyriuje „Žodis pabaigai“[33] autorius suintriguoja, prisipažindamas, jog kūrinį rašė, atsiremdamas į tikrovės realijas, trumpai pristato romano veikėjų prototipus. Kaip bebūtų, modernaus stiliaus šalininkai šiame romane atras daugiau juos dominančių idėjų bei klausimų, nei klasikos mylėtojai. Tai aiškiai matyti, jame atpažinus dominuojančias modernaus romano rašymo strategijas: aprašinėjimo, laiko ir erdvės koncentracijos, (pa)sąmonės ir sielos vaizdavimo, veiksmo minimizavimo, skaitytojo suaktyvinimo, fragmentiško pasakojimo, pasakotojų statusų kaitos, intertekstualumo, muzikos bei kinematografijos elementų. Strategijų įvairovė, jų sąveika tik įrodo, kad kūrinys orientuotas į gelmę, turtingas profesionaliai parinktų ir efektyviai vartojamų meninių priemonių. Tai liudija ir A. Šlepiko išsilavinimą ir, svarbiausia, ryškų talentą kurti aukšto lygio meninius darbus. Ypač džiugu, jog tikrai daug įdirbio reikalavęs ir gana sudėtingomis modernistinėmis strategijomis pagrįstas kūrinys tapo toks populiarus ir palankiai vertinamas įvairaus amžiaus ir intelekto skaitytojų .
Literatūros sąrašas
- Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.
- Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. . – Aidai, 2005.
- Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.
- Katkevičiūtė J. Basomis per speigą: vilko vaikų istorijos pagal A. Šlepiką. – Prieiga per internetą http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-13-justina-katkeviciute-basomis-per-speiga-vilko-vaiku-istorijos-pagal-a-slepika/85388
- Ortega y Gasset . Mintys apie romaną, 1925.
- Pauliuvienė S. Recenzija: Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. – Prieiga per internetą http://www.alfa.lt/straipsnis/13982669/Recenzija..Alvydo.Slepiko.Mano.vardas..Maryte=2012-03-07_17-13/
- Šlepikas A. Mano vardas – Marytė.- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
- Žemulienė L. A. Šlepikas: kas jis – rašytojas ar režisierius? – Prieiga per internetą http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/aslepikas-kas-jis-rasytojas-ar-rezisierius.d?id=60416045
[1] Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 89-98.
[2]Ortega y Gasset . Mintys apie romaną, 1925.
[3] Kalėda A. Romano struktūros matmenys: literatūrinės komunikacijos lygmuo. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 83.
[4] Husserlis E. Karteziškosios meditacijos. – Aidai, 2005.
[5] Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2010. – P. 84.
[6] Šlepikas A. Mano vardas – Marytė. . – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 9. Vėliau bus cituojama iš to paties leidinio, žymima Ten pat.
[7]Ten pat. – P. 18.
[8]Ten pat. – P. 20.
[9]Ten pat. – P. 33.
[10]Ten pat. – P. 9.
[11]Ten pat. – P. 12.
[12] Ten pat. – P. 41.
[13]Ten pat. – P. 88.
[14]Ten pat. – P. 35.
[15]Ten pat. – P. 148.
[16]Ten pat. – P. 149
[17]Ten pat. – P. 11.
[18]Ten pat. – P. 7.
[19]Ten pat. – P. 7.
[20]Ten pat. – P. 89.
[21]Ten pat. – P. 40.
[22]Ten pat. – P. 151.
[23]Ten pat. – P. 149.
[24]Ten pat. – P. 22.
[25]Ten pat. – P. 23.
[26]Ten pat. – P. 9.
[27]Ten pat. – P. 11.
[28]Ten pat. – P. 9.
[29]Ten pat. – P. 9.
[30]Ten pat. – P. 10.
[31]Ten pat. – P. 163.
[32]Ten pat. – P. 175.
[33]Ten pat. – P. 180-181.