Nebijok svajoti, jeigu nori laimėti
Milda Savickaitė
Daug kas sako, kad svarbiausia nesigręžti į praeitį, gyventi šia diena, žiūrėti į priekį… Tarsi tai turėtų padėti tobulėti… O gal kaip tik žvilgsnis atgalios kas kartą išmoko ką nors nauja? Juk „šiam procesui“ net sentencija yra sukurta: ,, Historia est magistra vitae“. Gal todėl, kad studijuoju istoriją, nemoku ir nenoriu palikti praeities, imti gyventi vien daug žadančia, nepažinta ateitimi.
Šįkart grįšiu į ne tokią jau ir tolimą praeitį – tai MIDI Roko opera 2014 „Naktis, kai sustojo malūnas“.
Viskas vyko 2014 metų gegužės 17 dieną, Teatro arenoje. Projektas, kuris tarsi lėliukė devynis mėnesius supavosi ir brendo, tą naktį išskleidė savo margus sparnus ir nuostabiu reginiu apdovanojo susirinkusiuosius. Gaila, kad kaip tikras drugelis – gyveno tik vieną naktį. Bet užtat stipriai ir jausmingai!
Didieji pasiruošimo darbai pradėjo virti išvakarėse – jau kabinamos ir tvirtinamos dekoracijos, vyksta pirmieji ir kartu paskutinieji prasiėjimai, jau pilnas įgarsinimas. Teatro arenoje kaip ir kasmet pasklido roko operos (o arenos darbuotojų nuomone – studentų ) dvasia. O ir tie patys darbuotojai jau seniai pažįstami – sveikinamasi, dalijamasi atsiminimais, juokaujama…
Man teko garbė, o kartu ir našta būti atsakingai už vyksmus ir galutinį rezultatą, kurį matys žiūrovas… Suvokiau, jog čia paskutinioji naktis – pasidarė baisoka. Dar kartą kilo klausimai: ar patiks? Ar supras? Ar gerai padariau, kad šitą (o ne kitą) temą ėmiau? Ar kostiumai, dekoracijos, grimas derės tarpusavy? Ar viskas suspindės harmoningai – juk apšvietimas dar nebaigtas?… ir taip toliau ir taip toliau…. Reikia bendrauti su kitų sričių vadovais, su (žaismingai mūsų vadinamais) ,,vaikais” ir… net jaučiu, kad viduje įtampa kyla… Tarsi lava, laukianti tos minutės kada galės (ir netgi sakyčiau – privalės) išsilieti.
Pirmasis (ir paskutinis) prasibėgimas naujoje erdvėje praėjo ne taip sklandžiai kaip norėjau. Bet nepasitvirtinusių lūkesčių stengiausi neparodyti. Dar kartą repetuojame, nes komanda pati jaučia, kad dirbo tikrai atmestinai. Bet visų jau ,,ir kūnas, ir protas” nebeveikia, todėl pasakau, kad repeticija baigta ir kad eitų visi gerai išsimiegoti. O pati lieku arenoje su šviesų dailininku Mariumi Selevičiumi ir per naktį sustatinėjame apšvietimą.
Visas darbas trunka apie penkias valandas, namie atsiduriu apie trečią nakties. Net nebespėju suvokti kiek nedaug liko iki tos minutės, kada viskas suspindės.
Mažai miegojusi, su vis didėjančiu jauduliu širdy vėl patraukiu į areną. O padaryti laukia dar daug – net tas pats apšvietimas nėra baigtas… Na tai ką gi – atsidūriu arenoje ir visi procesai suintensyvėja. Bet nieko kitoniško nei prieš kokią nors kitą premjerą nevyko: grimo meistrių, plaukų šukuosenų formuotojų darbai, kūno ir balso pramankštos, artikuliaciniai prasikalbėjimai. Ir šie procesai užima bemaž pusę dienos. Padabinti reikėjo net dvidešimt tris žmones, ir tai, kad viskas vyko be vėlavimų (lygiai pagal grafiką) – puiku!
Lieka penkios minutės iki premjeros… Vokalistams paskutinį kartą patikrinami pritvirtinti mikrofonai, įtampa didėja…
21.00, oficiali pradžia, bet mes vėluojame… Visi projekto vadovo raginami sustojame į ratą, jis taria kalbą, pasikrauname energijos ir paplojame sau ta intencija, kad premjera pavyktų. Tada su choreografu „scenos žmones“ (tuos 23 „vaikus“) dar kartą pakviečiame į ratą – kalbą jau sakau aš… Susikabiname už rankų ir atliekame ritualą, kurį atsinešiau iš savo teatro, t.y. užsimerkus savotiško signalo persiuntimas rankos spustelėjimu (paspaudimas iš rankų į rankas turi grįžti man), tada visi plačiai vienas kitam nusišypsom. Ištariu ,,Nei pūkų nei plunksnų“ – visa komanda garsiai rėkia PO VEL NIŲ (visai simboliškai nuskambėjo, nes šiųmetėje roko operoje buvo veikėjas Pinčiukas).
Dar kartą paplojame sau ir girdime kaip plojimų atsaku reaguoja laukianti minia. Arenos darbuotojai mane ragina greičiau eiti pas šviesos dailininką Marių, nes vėluojame apie dešimt minučių. Atsibučiavusi su „vaikais“, mintyse paprašiusi visų įmanomų egzistuojančių dievybių sėkmės nueinu…
O ten, toje paslaptingoje vietoje, kur yra daug mygtukų, pultelių, kur įsitaisęs garso ir šviesos operatorius bei du vyrai prie žargonu vadinamų „puškų“ , tvyro ramuma. Visi džiaugsmingai su manimi pasisveikina, nuramina sakydami, kad viskas bus gerai. Užsidedu ausines tokias pat, kokias turi ir jie, kad galėtume bendrauti. Juk būtinas ryšys ir su tuo personalu, kuris liko užkulisiuose. Ir štai – pradžia!
Viskas prabėgo taaaaiiip greitai, kad net nespėjau susivokti. Atsitokėjau kai finalinė scena ėjo į pabaigą. „Puškininkas“ šmaikščiai klausia: „Ar kai tave pristatys reikės apšviesti čia, kur sėdi, ar eisi ant scenos?“ Susivokiu, jog tuoj keliausiu atsidėkoti publikai už atėjimą ir plojimus bei pasiimsiu savąjį įvertinimą.
Na ką gi – pabaiga… Muzikantai užgrojo „nusilenkimo dainą“ (tai itin populiari, klausomiausia metų daina), skelbiami veikėjai, tada ir vadovai. Jaučiu kaip artėja mano eilė – projekto vadovas išrėkia: ,, Režisierė – Milda!“.
Einu į scenos vidurį ir girdžiu kaip visi susirinkę man ploja, ir kiek daug ploja ir tai tikrai žodžiais nenusakomas jausmas…… Lyg Kalėdos išpuoštos braškėmis, ant kurių užpurkšta plakta grietinėlė – tik kartą metuose… Skelbiu projekto vadovą, visi dar kartą bendrai nusilenkiame ir viskas – Roko opera pasibaigė.
Nulipame nuo scenos. Vienas kitą veja apsikabinimai ir džiaugsmo ašaros, draugai atėję pažiūrėti taip pat sveikina, visi sako, kad buvo gražu. Mane supažindina su Tadu Daujotu – žmogumi, kuris pradėjo organizuoti Midi roko operas (mat ši buvo penkiolikta – jubiliejinė, tai prigužėjo daug veteranų) – ir jis pasako, kad tai geriausia jo matyta MIDI roko opera. Aš pirmąkart pajutau ką reiškia džiaugtis, dėkoti žmogui už išsakytus žodžius, bet nerasti tinkamų jam.
Lygiai tas pats su visais mano roko operistais – norisi jiems dėkoti dar ilgai ir dar daug, nes būtent jų dėka viskas įvyko tikrai gražiai, bet tam nerandu žodžių. Tik tos džiaugsmo ašaros nepaliauja riedėti skruostais. Taip pat susitinku su mama – matau, jog ir ji yra susijaudinusi… O būtent ji yra didžiausia ir mylimiausia mano kritikė. Bet kai nuskamba jos tradicinė frazė „Nepamiršk mokytis“ – suprantu, kad viskas praėjo gerai.
Šiek tiek aprimus visam premjeros šurmuliui ištaikau minutėlę ir sau – randu tylų kampą viską apgalvoti… Labai keista, kai tenka aprašyti jausmą, kurį balsu sunkoka būtų nupasakoti. Mano manymu, labiausiai viskam apibūdinti tiktų vienos operoje skambėjusios dainos žodžiai „<..>Sakė bus lengva, bet viduj skauda <..>“… Ir skauda šiek tiek ta, gerąja prasme.. Nes suprantu, kad atlikome didelį ir gražų darbą, prasmingą reginį (net ir prezidentės sveikinimą gavome!), kuris tikrai suplasnojo ir suspindėjo kaip tikras drugelis: lengvais, grakščiais, margais sparnais paskleidė scenos magijos dulkeles ir… neleidęs nė trupučio ilgiau pasidžiaugti tuo „čia ir dabar“ taip pat tyliai ir nepastebimai išskrido kaip ir atskridęs…
Visiems linkėjau nebėgti nuo atsiminimų ir nuo užplūstančių jausmų, žvelgti į praeitį tarsi į didelę gražią knygą. Neversti puslapių per dažnai, bet ir neužmiršti jų retsykiais pavartyti. Tuo pačiu dar ir dėkojau visiems, nes komanda įgyvendino mano svajonę – priartėti prie Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas arba kas anuomet dėjosi Paudruvės krašte“. Ir dabar drąsiai tariu – svajokim, nes juk studentai viską gali!!
*Trumpas roko operos siužetas
Ketvirtakursė Urtė susivokia, kad per ilgai savo dienas švaistė veltui, užuot tą laiką skyrusi mokslams. Naktinis gyvenimas, draugai, vakarėliai…O ir naujas širdies draugas erasmusas Džiovanis… Bet ar tikrai jis ją myli? Ir gaila, kad Urtė susipranta per vėlai – kai mokslo metai jau įpusėja. Net nesuspėjo apsižiūrėti, kai laiko tėkmę reguliuojantis Matematikos ir informatikos simbolis Malūnas pradėjo greitai sukti savo sparnus, taip pranašaudamas nenumaldomai artėjančią pabaigą. Piktoji dėstytoja Laima oficialiai praneša, kad reikia pristatyti savo darbus, tačiau Urtė nieko neturi… Užuodęs abejones dėl ateities, ją atseka blogasis bakalaurinių makleris – Pinčiukas. Parduoda Urtei bakalauro darbą… Ir čia staiga, nieko nepasakiusi, aplankyti dukters atvažiuoja mama. O mama Urtei yra tarsi sąžinės balsas. Urtė mamai prisipažįsta, kad nusipirko darbą. Mama net neranda žodžių apsakyti, kaip nusivylė. Ir Urtė apsisprendžia – parašys viską pati. Tik…. liko paskutinė naktis iki gynimo. Ji skambina savo širdies draugui Džiovanui prašydama pagalbos – ir pasirodo, jog Džiovanis Urte pasinaudoti nenori, jausmai tikri. Draugų morališkai palaikoma mergina per naktį parašo bakalaurinį darbą. Būtent tą naktį, kai Urtė rašo bakalaurą, ir sustoja malūnas (vadinasi – nieko nėra neįmanomo?). Urtė apsigina darbą ir gauna septynetą.
Pagrindiniai vaidmenys ir atlikėjai:
Urtė – Greta Jurgaitytė
Pinčiukas – Jonas Sideravičius
Laima – Aušrinė Rinkevičiūtė
Mama – Eglė Tamašauskaitė
Džiovanis – Mantvydas Čiuplys






