Aistė Šivytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Gimiau Vilniuje, Vilniuje gyvenu… turbūt ir gyvensiu.
Mėgstu lietuvišką kiną. Kai kuriuos tai stebina ir šiurpina.
Dar labiau mėgstu teatrą. Šitai nestebina nieko.
Rašau, kai reikia. Rašydama daug nesikankinu.
Pagal studijų kryptį, manau, kad tai nebloga savybė.
Studijuoju LMTA Scenos menų ir kino istoriją ir kritiką.
Aistė Šivytė
Laidai
troleibusas kvepia spragėsiais
fluorescencinės lempos
naktį į langą atsitrenkė varna
vakar tave išsitempė gert
fluorascencinės lempos
įžūliai blykčioja
ir verčia dusti
tu lipi pro liuką ant troleibuso stogo
baigia užsupti juodai
šokčioja nuo laidų kibirkštys
danguj bandai suieškot Grįžulo Ratus
kaip pirmą kartą vaikystėj
Lidl
vaikas įsijautęs dantim drasko
Lidl’o maišelį
noris pasakyt kad taip nedarytų
bet ką žinau
gal jo karta
kiek kitaip viską įsivaizduoja
Laiko stūmimas
Plastelėjai puse piršto
Per cigaretės galiuką
Sugurinai savo nosį
Į pakelės asfaltą
Pasiūlei pabėgt velniaižin kur
Jei jau šį vakar nieko neveikiu
Sakau „gerai, vistiek turbūt
nelabai kuo užsiimt turėsiu“
Laipiojom aukštom lubom
Pajūriu ir kitais šventaisiais
Pakol plastelėjai puse piršo
Ir sugurinai save į asfaltą
Undinė
undinė vyną gėrė
undinė daug vyno gėrė
undinė labai meniškai išdribo
Neries krantinėj
prie to
neva
kanalizacijos vamzdžio
Luotas
sukriošusi mūza irstosi
skęstančiam luote
ji maukia:
dantų skalavimo skystį
langų plovimo skystį
spiritą
antifrizą
gyvsidabrį
ir kitus metalo lydinius
o švenčių proga
su kūrėju naikina
vyną iš žalio plastiko butelio
su neapykanta:
mąstymui
nemąstymui
politinei situacijai
eurui
ir savoms aplinkybėms
abu irstosi
skęstančiam luote
mėnulio atspindy
skaldo vulgarias istorijas
vemia kvatodami
per luoto kraštą
ir skandina viens kitą
į dugną
kildami
Pasiplaukiojimas
kino salė
spragėsiais nubarstytos lubos
rodo filmą
apie klišes
sėdžiu salės gale
su žirafa
laikau jos kanopą
ji kramsnoja spragėsius
(tuos pačius ‒ nuo lubų)
į mano plaukus byra trupiniai
ekrane rodo baltos žiemos vaizdą
kėdės džiugiai daro bangą
nes žiūrovai atsisakė
žirafą bando nuvilioti inžinierius
inžinierių bando nuvilioti mechanikas
sninga iš mano plaukų
9-oj klasėj buvau „snieguolė“
Tikimybės
Marina Abramovič
guli ant žolės
ir stebi debesis
Mariną Abramovič
gulinčią ant žolės
bet kas gali nušauti
Marina Abramovič
guli ant žolės
nepaisant dviejų galimybių baigčių
ji vis tiek stebi debesis
ją vis tiek stebi debesys
debesys gali ją nušauti
***
Niekad nemąstyk garsiai
Nesisveikink su nepažįstamaisiais
Nes kiekvienas sutiktas vėjas
Išnešios mintis su visom sėklom
Išbarstys jas po pievą
Ir užsės sodą
Sodas bus gražus
O po to nepastebėsi
Kaip užžels piktžolynu
Per kurį
nepareisi namo
Vakar
nugalėjai mane
savo pačios ginklu
savim
iš pikselių
kuriuos įspaudžiau stikle
tavo delno ‒ ‒
kaip dabar reiks
pažiūrėt į akis
be cukraus ir druskos
tik
nuosavu krauju
pasruvusias