Prancūzijoje trileris „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo” („You Were Never Really Here”) platinamas supaprastintu ir ironišku pavadinimu – „Graži diena” („A Beautiful Day”).
Prievartos estetika kaip artumo ilgesio metafora: Lynne Ramsay
Karolis Baublys
Britų režisierė Lynne Ramsay – viena iš tų menininkių, kurios nepalieka tarptautinių kino festivalių be prizinės vietos. Ne išimtis ir jos naujasis filmas – aštraus siužeto trileris-drama Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – kuriam negailėta liaupsių po peržiūros šiųmetiniame Kanų kino festivalyje. Galiausiai filmui atiteko du prizai: režisierė ir scenarijaus autorė Lynne Ramsay pasidalijo apdovanojimą už geriausią scenarijų kartu su graikų režisieriaus Yórgos Lánthimos drama Šventojo elnio žudymas (The Killing of a Sacred Deer), apie kurį „Meno bangų“ skaitytojai jau turėjo progos išgirsti, o pagrindinį vaidmenį aštraus siužeto trileryje suvaidinęs amerikiečių aktorius Joaquinas Phoenixas gavo prizą už geriausią vyrišką vaidmenį. Kuo šis filmas išsiskiria iš gausybės aštraus siužeto trilerių?
Vienatvėje pagrindinį veikėją Joe (Joaquin Phoenix) kankina slogi akistata su praeitimi.
Būtų per paprasta teigti, esą filmas pasakoja istoriją apie trauminę patirtį turinčio samdomo žudiko Joe (Joaquinas Phoenixas) dvasinę sumaištį, mėginimą jauną mergaitę Niną, senatoriaus dukterį (Ekaterina Samsonov), išgelbėti iš nepilnamečių prostitucijos liūno. Nors neturiu priekaištų filmo scenarijui, pritariu prancūzų kino kritikui Samueliui Douhaire᾽ui, teigiančiam, jog tam tikra prasme You Were Never Really Here scenarijus tėra apibendrinta psichologinės Martino Scorsese᾽s dramos Taksistas (Taxi Driver; 1976) versija. Tikroji filmo vertė slypi puikioje, itin ekspresyvioje režisūroje, kurią sustiprina eliptinis montažas, kuriantis savitą, tik šiam filmui būdingą, elipsių poetiką. Profesionalūs kino žiūrovai prancūzai šio filmo montažą įvardija „chirurginio montažo“ sąvoka (statiška, kontempliatyvi, kone prie lyriškų apmąstymų artėjanti scena keičiama brutaliais skerdynių vaizdais, balansuojančiais tarp prisiminimų ir haliucinacijų). Kokie dvasiniai prieštaravimai kamuoja pagrindinį filmo veikėją Joe?
Į destrukciją linkęs Joe – negailestingas smogikas, giliai užgniaužęs švelnumo poreikį.
Joe, kuris praeityje buvo karo Irake veteranas, o dabar tapo samdomu žudiku, galima būtų apibūdinti kaip šešėlį ar fantomą, dykinėjantį gatvėm be jokio tikslo, tuščiu žvilgsniu stebintį aplinką, su savimi besitampantį mylimiausią ginklą – kūjį. Joe linkęs į savidestrukciją ir savižudybę. Jo eigastis sunki, kūnas masyvus, akys dažnai traukomos spazmų. Eliptiniai flashbackai atskleidžia tris pagrindinio veikėjo dvasinės suirutės šaltinius: trauminę vaikystės patirtį, įgytą dėl smurtaujančio tėvo, karo Irake žiaurumų ir skausmingų buvusio FTB agento išgyvenimų. Joe pasaulyje vilties nėra. Vienintelis švelnumo šaltinis – sena motina, su kuria pagrindinis veikėjas gyvena tame pačiame bute ir per kurią įvedama netikėta intertekstinė nuoroda į Alfredo Hitchcocko Psichą (Psycho; 1960).
Kaip vieną iš pagrindinių filmo temų įvardyčiau vaikystės (nekaltumo) mirtį, įvaizdinamą per du personažus – pagrindinį veikėją, jo skausmingus vaikystės prisiminimus, ir paauglę Niną, įklimpusią į nepilnamečių prostitucijos liūną. Šiedu veikėjai, kankinami košmariškų patirčių, sugeba vienas kitą suprasti ir tampa atrama vienas kitam.
Joe pavyksta iš nepilnamečių prostitucijos tinklo išlaisvinti jauną mergaitę Niną (Ekaterina Samsonova).
Brutalus ir sykiu poetiškas filmas, artimas Pietų Korėjos režisieriaus Parko Chan-wooko stilistikai, patraukia ir puikiais muzikiniais sprendimais, kartkartėmis primenančiais žymųjį Nicolaso Windingo Refno Važiuok (Drive; 2011). Prievartos ir smurto scenos stilizuotos ir vaizdo, ir garso lygmenyje; žiūrovas regi tai, ką galima būtų pavadinti prievartos (ar kraujo) estetika.
Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo (You Were Never Really Here) – tai trileris, sukuriantis per trumpo filmo įspūdį. Psichologinė aštraus siužeto drama, trunkanti 85 minutes ir pasižyminti elipsių gausa, galiausiai baigiama savotiška dviguba pabaiga, iš kurių viena – destruktyvi, demonstruojanti Joe savižudybę (ji pateikiama kaip sapnas ar haliucinacija), o kita – nuosaikiai optimistinė, švelniai ironizuojanti happyendą. Ši, antroji, pabaiga diktuoja ir prancūzišką filmo pavadinimo versiją – Graži diena (A Beautiful Day). Žiūrovui tarytum paliekama teisė pasirinkti, kuri pabaiga jam priimtinesnė.