Esu Rusnė. Kai nemokėjau rašyti, istorijas piešiau. Todėl mano kūrybos kelionė prasidėjo jau nuo darželio laikų vos man išmokus laikyti piešimo įrankį rankoje. Esu užkietėjusi prozininkė ir to neslėpiu. Turiu įvairiapusį santykį su neeiliuota literatūra, o savo santykį su rašymu laikau esmine gyvenimo dalimi. Kai nerašau, stebiu pasaulį ir renku medžiagą kūrybai. Savo portfolio turiu romaną, keletą apysakų ir novelių. Nors ir esu jauno amžiaus, neriboju savęs temų atžvilgiu ir duodu fantazijai laisvę.
Nuo MENO BANGŲ: Svarbu priminti, kad Jaunųju filologų konkurse, prozos sekcijoje, Rusnė Vaškelevičiūtė yra pelniusi prizinę vietą.
Rusnę ir jos čia publikuojamą pasaką atradome Anykščiuose – ten vyko Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojama Akademija jauniesiems filologams. Į ją susirinko gabūs mokiniai iš visos Lietuvos. Rusnė atvyko iš Vilniaus.
Kartą, labai seniai, dar tada kai žvaigždės maudydavosi upėse, laikrodžių rodyklės sukdavosi į priešingą pusę, o saulė leisdavosi rytuose, gyveno keturios seserys, gimusios tą pačią dieną ir visiškai vienodos išvaizdos.
Seserys gyveno ant aukštos kalvos, apsuptos žaliuojančių pievų ir ošiančios jūros, tarp žemės ir dangaus, kur vėjas kasdien košdavo jų plaukus. Motina dukras pavadino gamtos vaikų vardais – pirmoji gimusi buvo Žiema, antroji – Jūra, trečioji – Upė ir ketvirtoji, gimusi vėliausiai – Vėtra. Visos keturios jos turėjo juodus it bežvaigždė naktis plaukus ir tamsias, gilias kaip žemės gelmės akis.
Tačiau tada, kai seserys gyveno geriausią ir laimingiausią savo gyvenimo laiką, vyriausiąją seserį naktimis pradėjo lankyti košmarai. Tamsūs ir žiaurūs, įkalinantys ir keliantys siaubą, Žiemą jie lankė kaskart jai užmerkus akis. Laikui bėgant mergina bijojo užmigti. Kaskart jai atsiduodant tamsai, ji būdavo įtraukiama į sekinančią ir žiaurumu persisunkusią košmarų karalystę.
Seserys pastebėjo, kad vyresnėlė nesumerkdavo akių paromis, kol išsekinta pasinerdavo į neramų ir trumpą miegą, kol vėl klykdama pabusdavo. Pažadinti jos besiblaškančios įmanoma nebuvo. Žiema buvo įkalinta sapnuose.
Seserys jaudinosi ir nerimavo dėl Žiemos, tačiau jos nežinojo kaip galėtų jai padėti. Žiema su kiekviena diena vis labiau gęso, jos veidas pilkėjo, plaukai pradėjo žilti.
Ir vieną dieną į jų namą ant kalno viršūnės pasibeldė Mirtis. Tai buvo maža mergaitė, prašnekusi moters balsu. Vietoje akių ji turėjo juodas kiaurymes, kurios žvelgė į nieką.
Mirtis paskelbė turinti pasiimti Žiemą.
- Jos laikas baigiasi, – Mirtis peržengė namų slenkstį ir prisėdo prie vyriausiosios sesers, kuri stikliniu išvargintu žvilgsniu žvelgė priešais save.
Seserys maldavo Mirties pasigailėti Žiemos ir nepasiimti jos, kadangi jų vyriausioji buvo pernelyg jauna mirti. Maža mergaitė tyliai sėdėjo ir svarstė.
- Kad apsigalvočiau ir palikčiau ją su jumis, turite man kažką pasiūlyti mainais.
Žiema atsisuko į Mirtį ir graudžiu balsu tarė:
- Išgelbėk nuo košmarų, persekiojančių mane.
Seserų meilė viena kitai neleido palikti Žiemos Mirties valiai, todėl pradėjo derėtis su nelauktu svečiu. Jūra Mirčiai pasiūlė vienerius savo gyvenimo metus. Upė – savo pirmagimį, o Vėtra – paslaugą, kurią ji atliks Mirčiai, kada ši to įsigeis.
Viešnią tenkino tokie seserų pasiūlymai. Tačiau tai nebuvo viskas. Mirtis perspėjo seseris, kad Žiema iš košmarų kalėjimo išsivaduos pati per dvejus metus. Iki tol ant kalno viršūnės esančiame name ji turi gyventi viena. Kitaip sesuo, nors ir apleista Mirties prieglobsčio, kankinsis iki gilios senatvės.
Trys seserys paliko Žiemą ir nusileido gyventi į šalia kalno esantį miestelį.
Bėgo dienos, savaitės. Seserys jaudinosi dėl vienui vienos paliktos Žiemos, tačiau judrus miestelio gyvenimas palengva padėjo joms užsimiršti.
Netrukus seseris pradėjo aplankyti viena po kitos geros žinios. Antroji sesuo Jūra pradžiugino seseris pranešdama, jog išteka už turtingo amatininko ir netrukus iškels dideles vestuves. Miesteliui besiruošiant šventei, trečioji sesuo Upė tyliai pašnabždėjo, jog laukiasi, o vestuves su vaikelio tėvu, pirkliu, iškels savaitę po Jūros vestuvių.
Vėtra džiaugėsi dėl seserų. Šventinė laukimo nuotaika visas tris merginas užbūrė. Jos pamiršo ne tik apie ant kalno iš košmarų besivaduojančią Žiemą, bet ir pažadus Mirčiai.
Lyg akimirka prabėgo metai ir išaušo Jūros vestuvių diena. Apsirengusi nuostabaus grožio balta suknele, juodus plaukus padabinusi lelijomis, ji laimės kupina širdimi namuose laukė, kol jos seserys palydės ją prie altoriaus. Jūra jautėsi lyg pati laimingiausia moteris pasaulyje. Ji nekantravo pradėti šeimą ir tapti nuostabia žmona savo vyrui, puikia motina savo vaikams ir laukiama teta savo būsimoms dukterėčioms ir sūnėnams.
Staiga Jūra išgirdo beldimą į duris. Tačiau jas atidariusi, ji išvydo ne mylimas seseris, o mergaitę juodomis kiaurymėmis.
- Atėjau pasiimti tavo gyvenimo metų, – tarė jai maža mergaitė moters balsu. – Tai tavo paskutiniai gyvenimo metai ir jie priklauso man.
Jūros skruostais pradėjo tekėti kruvinos ašaros. Jos, kapsėdamos nuo smakro, darkė tyro baltumo suknelę.
Maža mergaitė paėmė Jūrą už rankos ir nusivedė raudančią nuotaką bangų skalaujamo skardžio link.
Jūra niekada nebeatėjo prie altoriaus, niekada nebeišvydo savo būsimo vyro griedro akių žvilgsnio. Raudonomis dėmėmis ištepta vestuvinė suknelė buvo rasta pakabinta ant pušies šakos šalia aukšto, akmenuoto skardžio. Gailestinga jūra į smelėtą krantą grąžino viso labo baltas, apvytusias lelijas.
Taip Mirtis suvedė sąskaitas su antrąja seserimi.
Baisi žinia prislėgė miestelio žmones. Dėl paskelbto gedulo, skirto apraudoti Jūros netektį, Upė atšaukė savo vestuves. Kasdien trečioji sesuo vis labiau ir labiau artinosi prie momento, kai taps mama. Jūros netektis skaudžiai priminė seserims apie jų sandorį su Mirtimi.
- Čia mano pirmagimis, – glostydama apvalų pilvą kartą Vėtrai tarė Upė, – Ir aš nenoriu jo jai atiduoti.
Vėtra buvo sumani, todėl susitarė su pažįstamu ūkininku, kad Upė galėtų tyliai pasislėpti jo tolimame negyvenamame sodo namelyje ir ten nejausdama baimės susilaukti kūdikio. Seserys tikėjo, kad paslėpusios vaikelį, išvengs Mirties apsilankymo.
Upė apsigyveno sodo namelyje viena, palikusi seserį miestelyje. Apsupta gamtos ir šalia tekančios upės, ji nekantriai laukė pasaulį išvysiančio pirmagimio.
Slinko saulėtos dienos. Užsidariusi vėsiausiame kambaryje, Upė susilaukė nuostabaus grožio mergytės. Saugiai ją apglėbusi, Upė jautėsi pati laimingiausia moteris pasaulyje, o dukros verksmas – muzika jaunos motinos ausims.
Tačiau vaikelio verksmą išgirdo ir didžiausias Upės siaubas – Mirtis. Ji nekviesta įsibrovė į Upės namus ir pareikalavo jos pirmagimio.
- Atėjau to, ką man pažadėjai, – prašneko moters balsu maža mergaitė.
- Niekada, – glausdama dukrą prie krūtinės tarė moteris.
Ir ji leidosi bėgti iš namų, nežinodama nei į kurią pusę, nei pas ką. Ji tikėjo, kad tik taip ji apsaugos savo kūdikį. Jauna naktis kaip nematomas apsiaustas gobė Upės pečius ir slėpė ją nuo Mirties žvilgsnio, tačiau vaikelio verksmas viliojo nepageidaujamą svečią paskui bėgančią moterį.
Besižvalgydama per petį, motina nepastebėjo, kaip lekia tiesiai į sraunios upės vandenis. Šaltos versmės nešė ir murkdė moterį gylyn į savo gilumas, tačiau ši priešinosi, stengdamasi išlaikyti tokį brangų vaikelį virš vandens.
Staiga upės versmė bloškė ją atgal ir motina paniro po vandeniu. Pro vandens šydą Upė tepamatė ant akmens sėdinčią mažą mergaitę su kiaurymėmis vietoje akių, sūpuojančią naujagimį. Prieš nugrimzdama į gelmes, Upė suprato, kad jos glėbys tuščias.
Taip Mirtis suvedė sąskaitas su trečiąja seserimi.
Žinia apie Upės lemtį netruko pasiekti miestelio. Keturias dienas ir keturias naktis Vėtra raudojo dar vienos prarastos sesers. Kai ašaros baigėsi, ji pradėjo nerimauti dėl to, kas laukia jos. Ketvirtoji sesuo, ištikta baimės, užsisklendė nuo miestelio žmonių ir įkalino save namuose tarp keturių sienų. Ji buvo paskutinė, kuri galėjo sulaukti ant kalno įkalintos Žiemos, vis dar besivaduojančios iš ją kankinančių košmarų.
Tačiau Mirtis, parodžiusi gailestį Žiemai, nebuvo gailestinga likusioms seserims. Ji kaip sodininkė skynė jas tarytum nuostabaus grožio gėles, vieną po kitos iš klestinčio sodo.
Vėtrai pagaliau sukaupus jėgas praverti namų duris ir susidurti su išoriniu pasauliu, prie durų jos laukė tai, ko ji bijojo labiausiai. Mergaitės gilios kiaurymės žvelgė į ją nuo suolelio prie namų, ant kurio Vėtrai patikdavo šildytis prieš saulę.
- Atėjau to, ką man pažadėjai, – moters balsu prašneko ji.
Vėtra apsipylė sūriomis ašaromis ir puolė ant kelių priešais Mirtį.
- Kodėl, kodėl pasiglemžei sau mano seseris taip greitai, o dabar atėjai manęs? Likau vienintelė, privalau sulaukti Žiemos.
Mergaitė tik gūžtelėjo laibais pečiais.
- Aš nepasiglemžiau jų su savimi, tik atėjau pasiimti to, ką jos man pažadėjo. Dabar atėjo tavo eilė.
Vėtra pradėjo raudoti dar stipriau.
- Greičiau, sakyk kokios paslaugos nori.
Mirtis nušoko nuo suoliuko ir pribėgo prie klūpančios Vėtros. Mergaitė atsuko kiaurymes į suvargusį merginos veidą ir ašarotas akis. Tada nekaltai šyptelėjo.
- Aš noriu, kad tu man paskolintum savo akis. Tai paslauga, kurios iš tavęs noriu.
Vėtros veidas persikreipė iš išgąsčio.
- Bet…
Mergaitė ištiesė rankas prie Vėtros veido ir pavertė merginos akis kiaurymėmis, tokiomis pat, kokias turi ji.
Apimta išgąsčio, mergina stojosi, tačiau aklina tamsa privertė Vėtrą susmukti atgal ant žemės. Jos skruostais tekėjo kruvinos ašaros, jos kapsėjo nuo smakro, gėrėsi į drabužius.
Taip Mirtis suvedė sąskaitas su ketvirtąja seserimi.
Netrukus miestelyje pasklido žinia, kad jauna mergina, sėmusi vandenį iš šulino, rasta jame nuskendusi. Visas miestelis šnabždėjosi apie merginą, kuriai vietoje akių žiojėjo juodos kiaurymės.
Prabėgo sunkūs ir gedulingi dveji metai. Žiema išsilaisvino iš košmarų ir pagaliau galėjo nusileisti nuo kalno ir grįžti pas mylimas seseris.
Vyriausiosios sesers juodus plaukus dabino sidabrinės gijos, veidą vagojo raukšlės, o rankos nuolatos drebėjo. Jauną mergina po dvejus metus trukusių košmarų buvo galima supainioti su senole. Apsigaubusi skara, ji klaidžiojo miestelyje tarp žmonių liūdnais veidais klausinėdama apie seseris, tačiau niekas nesiteikė su ja kalbėtis.
Praradusi viltį rasti savo seseris, ji prisėdo ant suolelio greta mažos mergaitės keistai pažįstamomis akimis ir paskutinį kartą paklausė apie ieškomas seseles.
- Jų jau čia nebėra, senele, – tarė ji moters balsu, – Tačiau pasiklausyk jūros ošimo nuo skardžio, upės šniokštimo prie pievos ir šulinio aido. Gal ten išgirsi seserų balsus.
Iki dabar Žiema kasdien klausosi jūros ošimo, girdėdama ten nelaimingą sesers verksmą, upės šniokštimo, vis nugirsdama kūdikio verksmą, ir žvelgia gylyn į šulinį, matydama keistą savo atvaizdą su kiaurymėmis vietoje akių.
Pasakos autorę Rusnę Vaškelevičiūtę ir Lietuvos dangų fotografavo Ričardas Šileika