Jurga Jasponytė Ignalinoje, poezijos šventėje ,,…ir saulas diementas žėruos…”, surengtoje Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekos. Fotografavo Lina Kovalevskienė
Jurga Jasponytė – poetė bei vertėja, MENO BANGŲ rezidencijos IGNALINOS GELMĖS dalyvė. Šią vasarą, viešėdama Ignalinoje, Jurga kartu su kitais rezidentais keliavo po Ignalinos kraštą, jai neblogai pažįstamą – juk gimė ir augo kaimynystėje, Zarasuose, į juos ir dabar dažnai sugrįžta. Ežerų, jų pakrančių gyvenimas Jurgai pažįstamas ir suprantamas – tai justi jos poezijoje, persmelktoje patirčių, atkeliaujančių iš senų senovės, bet išsaugančioje šių dienų aktualumą.
Rezidencijoje Jurga Jasponytė dalyvavo susitikimuose su bendruomene Vidiškių bibliotekoje bei Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykloje. Ji skaitė savo kūrybą, bet ne tik. Skambėjo ir Jurgos Jasponytės versta ukrainiečių poezija. Būtent šiai temai rezidencijoje Jurga skyrė daugiausia dėmesio. Publikuojame jos vertimus – pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą.
IRYNA ŠUVALOVA
***
Jeigu manęs nežudo
ar turiu teisę
kalbėtis su žudomais
kaip lygi
.
ar turiu teisę į skausmą
jeigu nesu sužeista
teisę skųstis
jeigu nesu nieko praradusi
.
ar turiu teisę
į nemigą
jeigu čia
negirdėti sirenų
.
mirties artumas dabar
guli tarp mūsų ant stalo
kaip duona
su įkeptu per vidurį peiliu
.
jeigu manęs nežudo
ką aš galiu pasakyti
tiems kuriuos
taip
.
juk persilaužusi per mirtį
kalba tampa nepanaši į save
ir štai –
mudu su tavimi jau nebekalbame
ja viena
.
ir pagaliau
jeigu manęs nežudo
ar turiu teisę
į norą laikyti tave
taip stipriai
kaip esu jau prieš tai laikyti įpratus
.
kai dar nė vieno iš mūsų nežudė.
HALYNA KRUK
Mama
kažkas stovi tarp tavęs ir mirties, bet, kas žino
kiek dar stovės – širdis
atsiduri toj vietoj ir laiku, kur taip svarbu
kad kažkas už tave pasimelstų
bent mintyse, bent savais žodžiais,
nesudėdama rankų maldai
traukydama braškių uodegėles, tik tik iš lysvės,
prisimindama, kaip barė tave mažą,
kad trypčioji aplink uogas, neleidi joms prinokti
šnabžda: mirtie, jis dar neprinokęs, jis dar toks žalias,
dar nieko nebuvo jo gyvenime
saldesnio už tas paprastas neplautas braškes
meldžia: neguldyk jo, Dieve, iš krašto,
nepliek jo gradais, Dieve,
aš juk net nežinau, kaip tie gradai atrodo, sūnau,
aš juk net neįsivaizduoju to karo!..
* Grad ukrainietiškai reiškia ir krušą, ir raketinę salvinę sistemą „Grad“.
ANTONAS POLUNINAS
***
dainos iš minus pirmojo aukšto
karas – tai kada
neturi apie ką į namus rašyti
lova pikta žvelgia viršun
dangus žvelgia viršun
ir visi viską žino
nėra ką pasakyti
su kuo parūkyti
taikių laikų žolės
balkone
vynuogyne
kol išvargintas miestas
apsivers nuo šono ant šono
sapne
tai todėl
maršų negroja diskotekose
ir bus poezija po
bučios
mariupolio
bučios
piktybės košė alsuoja viršun
piktybės
siela
krinta
viršun
dar aukščiau
tarsi tik
čia apačioj vyktų kažkas verta dėmesio
čia iš apačios vaikai
lėles tebelaikantys
sumedėjusiais pirštais
čia okupantai
spaudžia prie peršautų krūtinių
techniką
kosmetiką
ir sankcijonuotus produktus
čia
kur niekas nenori žiūrėti
kur nėra apie ką rašyti
kažkas pasišvilpauja tvistą
pasimatysime telefone
aš labai tave myliu