Kai Archimedas, suvokęs hidrostatikos principą, ištarė eureka, šiuo atradimą reiškiančiu žodžiu jis konstatavo ne tik fizikos jėgų veikimo faktą, bet drauge atskleidė ypatingą džiaugsmo ir nuostabos jausmą – juk perprato ryšį tarp aukštyn nukreiptos jėgos, veikiančios vandenin panardintą kūną ir to panirusio kūno išstumiamo skysčio svorio. Tokį pat stulbinantį atradimo pojūtį, besiprašantį vadintis eureka, patyriau perskaičiusi Vido Poškaus ir Mindaugo Skudučio knygą Videniškiai. Kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant: tekstai ir vaizdai (Molėtai: Molėtų krašto muziejus, visuomeninė organizacija „Legendos“). Knygos įspūdis aprėpia ir dailėtyrinę leidinio vertinimo pusę, apibūdinančią dr. Vido Poškaus tekstus, Mindaugo Skudučio tapybą bei piešinius, virtusius savotiškomis tekstų iliustracijomis, ir Artūro Braziūno knygos maketą, ir Karolio Sabeckio fotografijas. Sakydama, kad Giedraičių žemė yra atrasta, aišku, nedrįstu teigti, jog knyga išsemia visus archeologinius, istorinius, biografinius Giedraičių giminės bei su ja susijusios kultūros liudijimus. Anaiptol. Knyga tiesiog yra gerai parašyta, įspūdingai iliustruota, gražiai sumaketuota, ir šios leidinio savybės leidžia ją vadinti gera, įspūdinga bei gražia, svariai papildančia Arimetos Vojevodskaitės Istorinį pasakojimą apie Videniškius (2015, „Petro ofsetas“).
Poškus siekė tekstus sudėlioti taip, „kad juos būtų galima skaityti atsivertus bet kurią vietą, bet kokiu laiku, sklaidyti lapus ir gėrėtis tapyba, piešiniais <…>. kad vietos siela ištrūktų į aukštą Siesarties dangų“. Todėl net ir tiems, kurie nėra nusiteikę nuoseklioms 200 puslapių apimties studijoms, knyga yra kuo puikiausiai įveikiama, renkantis skaityti bet kurį iš keturiasdešimties jos skyrių, daugiausia skirtų Videniškių architektūrai.
Šalia profesionalios statinių, jų detalių, pastatuose esančių kūrinių dailėtyrinės analizės, Vido Poškaus tekstai yra sklidini grakštaus literatūriškumo, priartinančio pasakojimą ir menotyros įžvalgas prie įtraukių literatūrinių miniatiūrų. Jose gausi, iš įvairių šaltinių surinkta faktografija meistriškai supinta su paprastomis paties autoriaus išgyvenimų, asmeninių kasdieniškų pastebėjimų detalėmis, su netikėtais palyginimais, atspindinčiais aprašomąjį objektą ir kuriančiais jo pagavos aurą.
Šią aurą emocionaliai įkrauna objektų nuotraukos bei Mindaugo Skudučio kūrinių įtaiga – jo tapyba, kurią charakterizuoja ekspresyvūs pastozinio potėpio ir ploniausių lesūrų, prislopintų tonų ir netikėtų spalvinių pragiedrulių deriniai, neišardomas piešinio bei potėpių lydinys. Atskiri dailininko piešiniai pieštuku Poškaus tekstus ne tik emocionalizuoja. Jie atveria ir ypatingas, jautriai pastebėtas ir išryškintas vietovaizdžio ar objekto puses, kurias, anot teksto autoriaus, „vizualiojo meno kūrinys išreiškia akimirksniu“ ir kurių „sykiais nepadeda užfiksuoti net pati geriausia kamera“.
Nekalbant apie visus Skudučio kūrinių meninius niunsus, verta prisiminti, kad piešinius ir paveikslus šiai knygai dailininkas kūrė Videniškiuose kiekvieną vasarą nuo 2017 metų. Dailininkas nesyk save yra vadinęs kaimiečiu, tuo pabrėždamas pasaulėjautos artumą gamtai, įsirėžusią menininko atmintin nuo vaikystės laikų – Skudutis gimęs Ignalinos rajone esančioje Antagavėje, jos apylinkes nesyk yra tapęs.Todėl ne tik skvarbus tapytojo žvilgsnis, bet ir lietuviško gamtos peizažo, į kurį retsykiais įkomponuojama kokia nors urbanistinė detalė, jausmas, išsiliejęs paveiksluose, paverčia Skudučio knygą iliustruojančią tapybą asmeniškais menininko motyvų išgyvenimų vaizdais.
Gi monochrominiai knygos piešiniai, detaliai vaizduojantys Poškaus aptariamus architektūros, taikomosios dailės, gamtovaizdžio elementus, leidžia ne tik gėrėtis lengvos dailininko rankos meistriškumu, bet ir įsižiūrėti į daiktų, medžių, kapitelių skliautų smulkmenas – jų galbūt ir nepastebėtum, žvelgdamas be Skudučio pagalbos.
Ir skaitymas, ir žiūrėjimas į kūrinius knygoje yra tarytum savarankiški, vienas antrą papildantys vienodo paveikumo kanalai, todėl nenuostabu, kad, Poškaus teigimu, iliustracijos čia pranoksta paprastų iliustracijų funkcijas.
Neneigdama, kad, „leidinio struktūra surežisuota impresionistinės mozaikos principu“, drįstu autorių papildyti – leidinys turi baroko požymių. Ir ne todėl, kad knygoje šio XVI a. pab – XVII a. Lietuvoje paplitusio ir Videniškių neaplenkusio stiliaus statiniams bei daiktams skirta daug dėmesio, Poškui primenant, kad baroko kūriniai yra „puošnūs, kūniški, plastiški, vingrūs, dinamiški, energingi, ornamentuoti”. Tokiais epitetais, aišku, knygos stiliaus neapibūdinsi – jį veikiau tiktų apibūdinti kaip švarų ir skaidrų.
Tačiau verta prisiminti, kad čia minėtas savybes neretu atveju dar papildo ir menų sintezė, susiliejimas, barokui būdingas ansambliškumas, suteikiantis kūriniui savito teatrališkumo, gebančio valdyti ir išlaikyti žiūrovo-skaitytojo dėmesį. Prisiminus dar ir tai, kad barokas atsirado kaip reformacijos pagimdytos kataliko sielos abejingumo, sumišimo „gydymo“ būdas, siekiantis tą sielą suakyvinti ne vieno, o kelių menų pagalba – vienas juk lauke ne karys – darosi aišku, kad eureka, žvelgiant į barokiškai surežisuotą kūrinį, buvo labai pageidaujama žiūrovo reakcija. Kaip tik dėl to knyga, kurioje, neiliustratyviai bendraudami tarpusavyje, veikia Žodis ir Vaizdas kaip du „visaverčiai proceso dalyviai“, knygos kompoziciją leidžia vadinti barokiška, barokiškumu pabrėžiant kūrybinės dviejų leidinio autorių bedraautorystės unikalumą ir jos poveikį.
Manau, kad tokio aukšto meninio lygio knygos atraktyvumo efekto šiandien reikia ne mažiau, nei jo reikėjo baroko klestėjimo laikais, kovojant už skaitytojo vidinių galių vitalizavimą. Videniškiuose regulinių kanauninkų atgailos ordino kunigo Mykolo Olševskio parašytoji Broma, atverta ing viečnastį – vienas iš ryškiausių Videniškiuose paliktų ženklų. Anot Poškaus, šie ženklai primena pėdas, ištirpstančias sniege, – „bet juk niekas nepraeina be poveikio“.
Vaizdžiai tariant, Poškaus ir Skudučio knyga – nelyginant broma, leidžianti jos skaitytojui ne tik Olševskio, bet ir Giedraičių pėdsakų ing viečnastį, raibuliuojančių pėdos svorio išstumtame vandenyje – knygoje – ieškoti. Manau, kad daugelio skaitytojų paieškos, perskaičius knygą, pasibaigs atradimu. O galbūt ir eureka.
Nuotraukos iš Vido Poškaus asmeninės fb paskyros