Esu Deivydas. Savo paties (šališku) vertinimu – besikapstantis, beieškantis, naujovėms gyvenime beatodairiškai rodantis pagarbą ir atsiduodantis jaunuolis. Mėgstu kurti. Kiek daugiau – galvoje, kiek mažiau – ,,iškoduoti” savo painias mintis ir perkelti jas realybėn. Man įdomiausias žmogaus vidus, jo emocijų ir veiksmų aiškinimas tiek sau, tiek kitam. Gerbiu kiekvieno asmens individualumą ir tuos dalykus, kurie galbūt jį išskiria iš kitų. Mane dominančios temos – ,,Blogis, jo atsiradimo ir įvaizdžio priežastys”, ,,Moralinio kodo veiksmingumas kritinėmis akimirkomis” ir kt. Tiesa, nematau nieko bloga šias ir panašias temas perleisti per lengvą ,,popkultūros” prizmę; net neabejoju, jog tarp literatų ir jiems nepriklausančių žmonių kultūrinė atskirtis turėtų būti kiek įmanoma mažesnė. Kūryboje mėgstu ironiją. Gyvenime (taigi, ir rašant) man svarbus sveikas sąmojis. Vienas iš kūrinių, kuriame bent dalele bandžiau atrasti daugumą šių dalykų, yra esė apie Šopenhauerį ir jo išskirtinę pasaulėžiūrą į gyvenimą. Šio žmogaus gyvenime buvo nemaža ir pavydėtinų, ir diskutuotinų nutikimų, todėl kapstytis po jo biografiją traukia dar labiau. Aš įsitikinęs, kad dvilypis – kaip su kūrėju bei kaip su asmenybe – susipažinimas su Šopenhaueriu gali šio bei to pamokyti ne tik rašytoją, bet ir paprastą duoną kremtantį žmogų.
Meno bangos džiaugiasi, kad Kybartų Krisitijono Donelaičio gimnazijos mokiniai nuolatos sėkmingai dalyvauja Jaunųjų filologų konkurse. Vienas jų – ir Deivydas Stankevičius, šiuo metu minėtosios gimnazijos abiturientas. Kybartų jaunuosius filologus konsultuoja mokytoja Nijolė Černauskienė.
Su ankstesne Deivydo kūryba galite susipažinti čia Deivydas Stankevičius. Pakeliui
– Įsivaizduok: eini mišku ir randi du didelius maišus. Viename iš jų – pinigai, kitame – protas. Kurį maišą rinktumeisi?
– Aš pasirinkčiau maišą su pinigais.
– Che! O aš rinkčiausi protą!..
– Ką gi, kam ko trūksta, tas tą ima.
———————
Nei šypt, nei krypt
Proto (ar jo nebuvimo) reikšmę iliustruoja ne vien šis vidutinio šmaikštumo anekdotas. Tikriausiai nėra tokio individo (net ir neeilinio), kuris drąsiai pareikštų, kad jau yra pakankamai ,,pasisotinęs“ išmintimi ir žiniomis. Būtų tikras sensacija. Žmogaus ir proto santykiai išlieka nevienareikšmiški – tarsi dviejų konfliktuojančių sutuoktinių. Žingeidus protas nuolat reikalauja darbo ar bent mankštos (mokytų žmonių teigimu, net ir keleto žodžių išbraukymas tekste laikinai gali numalšinti nepasotinamą intelektualiosios veiklos alkį). Kad smegenys, viso labo riebalų prisotintas gniužulas, neliktų neįdarbintos, atjaučianti žmonija joms pamaloninti įkūrė tam tikras ,,proto šventyklas“, geriau žinomas mokyklų, kolegijų, universitetų ir kitų mokslo įstaigų pavadinimu. Jau ten tai kiekvienos smegenys randa pakankamą ,,maisto“ kiekį. Beje, skundų dėl žinių stygiaus neteko girdėti. Tegul sau žinosi grobuonės!
Antra vertus, protą uždaryti tarp keturių mūrinių universitetų ar bibliotekų sienų ir jį ten neribotam laikui palikti yra neregėtai žalinga praktika. Kiekvienoms smegenims reikia kvėpsėti atvirame gyvenimiškame lauke, kur galbūt joms pakankamai meilės ir aplodismentų nepelnytai neskiriama. Pagarbos protui nuotrupų rasime bet kur. Net ir plėšrusis jaunimo tipas, kurdamas kuo skaudžiau galinčius įkąsti moderniausius keiksmažodžius bei įžeidimus, į keletą žodelių susintetina savo visą, dažniausiai negausų žinių aruodą (et, vis dėlto šiuos neklaužadas sveika bent kiek pagirti: kai kurios frazės išties vertos Jo Didenybės Originalumo titulo – ,,bukagalvis“, ,,skystaprotis“, ,,siauraprotis“ ar paprasčiausias ,,kvailys“), t.y., visos antiprotinės savybės išlieka įžeidinėjimų klasika, laikui bėgant negendančia ir net tampančia vis ,,kokybiškesne“ tarsi koks gruziniškas (Sakartvelu vadinti tiesiog nelimpa, dovanokit) raudonas vynas. Tarsi ,,Iliada“ ir ,,Odisėja“.
Senukas raukosi. Kyla pavojus.
Grįžkime atgal ir dangiškajam Protui suteikime žmogiškąjį/buitiškąjį apvalkalą. Pasakose trečiasis brolis kvailelis nuvertinamas dėl tariamo išminties stygiaus, tačiau tokį nepavydėtiną stereotipą paneigia jo paties virsmas protingu ir laiminčiu herojumi. Biblija sufleruoja kitokį variantą: Dievas maloniai pažvelgia į Saliamoną, prašiusį išminties, o ne ilgaamžiškumo ar kitų vertybių. Knygynų lentynos nuolat „kankinamos“ išminties knygų gausa ir paklausa. Dar gerai patrinčiau akis kitame savaitės TOP’e neaptikęs literatūros su tokiais dėmesį provokuojančiais pavadinimais kaip ,,Indų (budistų, kinų, graikų, …) išminties lobynas“, ,,Gyvenimiška išmintis pagal…“ ar ,,Citatos, pakeisiančios jūsų gyvenimą“. O kur dar nesuskaičiuojamos Facebook’o išminties kertelės! Nors esu visiškai legaliai brandus paauglys, šiame ne itin mano mylimame socialiniame tinkle tokių išmintingų frazių, įtalpintų gamtos peizaže, paieška beveik yra tapusi hobiu. Išties! Kur tik nesusiduri su smegenų veiklos pėdsakais… Panašu, jog niekas labiau neaukština proto galios bei jo teikiamo nuskaidrėjimo nei pačios neskaidriausios gamtos būtybės – žmonės.
Čia pašnekovas jau šypteli. Kaip lengva jį papirkti
Nerkime toliau. Protas nėra tas dalykas, kurį gali apskaičiuoti (juk net IQ testais negalima aklai pasitikėti, tiesa?) ar atrasti dėliojant kažkokios pražuvusios civilizacijos išminties liekanas. Drįstu teigti, kad protas visų pirma turi gebėti suvaldyti žemiškuosius poreikius bei pojūčius. ,,Sėkmingo protavimo“ pradmenys ir pati esmė, mano nuomone, yra nepriekaištingas socialinių reiškinių perpratimas bei paties asmens aktyvus dalyvavimas šiame ,,žaidime“. Niekas nesuteiks tokio triuškinančio galios pojūčio, kaip žinojimas, ko greta esantis žmogus nori, ko privengia – jo charakterio ,,skylių“ atradimas. Įžvalgus ,,genijus“ kiekvieną tokią vidutinybę gali išnaudoti saviems tikslams. Skamba purvinai ir net šiek tiek gailiai. Suprantama. Jokios moralės. Bet štai atsiranda dar nedoresnė dilema, kuria pavadinkime ,,mūsų laikų natūraliąja atranka“. Esmė tokia: būk ,,proto gumburas“ pilkos masės fone (Aleksandras Gribojedovas dar XIX amžiaus pradžioje įrodinėjo mokančių protingai galvoti ir veikti vargus). Gali prarasti savitumą ir asimiliuotis. Gali pasielgti kiek begėdiškai ir tokiems žmonėms užmesti ,,kabliuką“. Suminkštintas individas tampa paklusnus kaip vaškas, kurį galima minkyti savoms reikmėms tenkinti (senukas vėl pozityviai nusišypso).
Sakysite, kad šie svarstymai gana rūstus požiūris į išmintingumą? Nepoetiškas? Paguoda tik ta, kad priešais mane įsitaisęs sėdi dar rūstesnis nei visa negatyvi žmonijos mąstysena senukas. Tiesa, neeilinis. Mąstytojas ir filosofas, jei šie prierašai mums dar kažką reiškia. Jį vadina Artūru Šopenhaueriu. Vienu iš XIXa. protingųjų vokiečių. O vis dėlto jis neeilinė asmenybė. Visai padoriai jo gyvenimo kelią apibūdina tokia paprastutė frazė: ,,Jis (A. Šopenhaueris) mirė, kaip ir gyveno – vienišas“. Artūras labiau už viską vertino vienišumą, valią, nevengė skelti virtualių antausių net ir jau gerai žinomiems savo profesijoms broliams, nesibaidė kontraversijų: tai buvo savotiškas atvejis ,,išplaukusių“ filosofų tarpe. Ir vis dėlto jo griežta filosofija pakankamai taikliai nusako mano minėtas socialinių santykių ypatybes. Ironiška – didysis vienišius jau tuomet puikiai perskaitė pilką žmonijos masę. Galbūt dėl to ir užsisklendė savyje. Kas žino.
O dabar – laikas nerti toliau. Pažvelkime, ką protas reiškė Šopenhaueriui. Leiskite palaikyti jus už rankos. Bus klaidu.
,,Jaunystės požiūriu gyvenimas yra begalinė ateitis; senatvės – labai trumpa praeitis“ (A. Šopenhaueris) arba spjūvis šeimai kaip vertybei
Likimas į daug žadančius žmones dažnai nepasibodi kiek galima labiau nusivalyti kojų. Matyt, tai vienas iš tragiškų genijų kūrybos receptų. Trapiausia asmenybė kaip koks neužgrūdintas stiklas, be abejo, būna ankstyviausioje savo formavimosi stadijoje – vaikystėje. Ne išimtis buvo ir jaunojo Artūro gyvenimas. Gimdytojai jaunėliui iš anksto buvo suplanavę visai padorią ateitį – perimti giminės prekybos bizniuką. Galima manyti, jog tokiems planams pritartų dažna atžala. Bet jaunąjį Šopenhauerį traukė visai kiti, mažiau ,,žemiški“ dalykai – literatūra, filosofija. Iškilus pasirinkimo būtinybei, Artūras galiausiai ryžosi krimsti filosofijos mokslus. Tai, galima sakyti, buvo pirmoji mini pergalė ir valios demonstravimas. Tiesa, iššūkiai tuo nesibaigė. Šeimos galva savo noru pasaulį paliko Šopenhaueriui jaunesniajam dar neperžengus pilnametystės slenksčio. Artūras bandė sugyventi su našle likusia savo motina, tačiau tai baigėsi fiasko. Pasirodo, sūnelis buvo tiesiog nesugyvenamas. Motina laiškuose dėstė karčią tiesą: esą puikybe ir nesukalbamumu Artūras nuo savęs atstumia visus aplinkinius. Taigi Artūrui Šopenhaueriui nugarą atsuko svarbiausia išlikusi šeimos narė. Nepanašu, kad mėtytam ir vėtytam filosofui kada nors yra tekę mėgautis šeimos židinio šiluma, juo labiau, kad toliau už visuomenės suvokimo ribų išklystantis Protas dažnai tampa aštrialiežuvių nesusipratėlių skausmingai plakamu objektu. Kita vertus, nepanašu, jog Artūras būtų įkyriai troškęs ,,pilkųjų“ aplinkinių aplodismentų – jis žinojo savo vertę, žemesnės grandies paskalos bei burbėjimai jo itin nejaudino. Šis vyrukas savo mintis dedikavo tariamam ,,elitui“, buvo pasiryžęs save aukoti labiau ,,išsivysčiusioms“ ateities kartoms. Taigi ,,vargas dėl proto“ – rizikuoji būti suprastas tik pačios ,,viršūnėlės“, o daugeliui net ir sumanios idėjos lieka neperkandamos. Vartotojiška visuomenė greta produkto (supraskime, ,,produktas“turi daugybę reikšmių, gali reikšti net ir ,,filosofiją“) įpratusi matyti kuo paprastesnę naudojimo instrukciją ar etiketę, o perdėtas išsamumas nevieną atbaido. Esame linkę naudotis įvairiomis svetimomis idėjomis ir laimėjimais, tačiau juos supanti istorija (nesėkmės bei kitos smulkmenos) retą kurį jaudina. Genialusis Protas beveik be išimčių kelia draskantį dviprasmiškumo jausmą – kūrėjas darbais nori save pateikti žmonijai (visiškai kilnus tikslas), tačiau negailestingai gali būti atstumtas (kas prilygtų pačiam skaudžiausiam nokautui); svarbiausia nepalūžti ir neišduoti savęs kovoje dėl ,,pustuščių“ žmonių simpatijų. Koks geliantis ir negailestingas vargas dėl proto! Nereikia stebėtis, kad tokiuose ypatumuose gerai gaudęsis filosofas, besigrumdamas su savo (ir kitų) demonais į pasaulį žvelgė kaip pro kiek papilkėjusį stiklą. Daug šiuolaikinių kūrėjų naudojasi šiuo ,,genialiu“ receptu: esą ankstyva artimųjų netektis iš pažeidžiamo vaiko suformuos beveik legendą! Galbūt šiuo atveju receptas iš dalies buvo veiksmingas. Taigi, Genialus Protas, ką gali patvirtinti milijonai pavyzdžių, mėgsta Valią, o retkarčiais ir tam tikrų dogmų paneigimą.
Artūras nutilęs kaip akmuo, dievaži.
,,Minčių aukštybėse viešpatauja vienatvė“ ir kiti Artūro ekstremalumai
Aplinkinių galima nemėgti. Galima stengtis juos ignoruoti, galima stengtis apeiti. Toks nusistatymas negali itin stebinti. Atrodo, žinome, kad kūrėjai bei menininkai dažnai lyg susitarę renkasi introversiją. Žmonių būry nepatogu būti ir meno supergaliomis neapdovanotiems mirtingiesiems. Nieko keisto. Šioje srityje vėl itin ryškiai sublizga mūsų minėtasis personažas: Artūras Šopenhaueris pasižymėjo tokia erzinančiai stipria žmogofobija, jog vien už tai jam galima priskirti keletą pagrįstų psichinių diagnozių. Šis žmogus purtėsi visų ir visko; ypač šiurkščių ir ciniškų pasisakymų sulaukdavo visuomenė. Kaip ir minėta, vienišius žodžio rimbu paauklėdavo net kolegas filosofus (užtekdavo idealų nesutapimo). Filosofas, kad ir kokią nepaaiškinamą alergiją turėjo žmonėms, visgi neleido sau amžinai kiurksoti tarp keturių sienų ir visada bent kiek laipsniškai papildydavo žinių bei potyrių bagažą. Pastovumas, matyt, naudingas tik į žemę šaknis įleidusiam augalui, tačiau ,,stovėjimas vietoje“ kiekvienam, ypač minties galiūnui, reiškia pražūtį, Tuštybės pergalę pries Valią bent panašiai svarstė ir mūsiškis mąstytojas Leonidas Donskis (teigė, jog žmogus, nuolat nepapildantis savo turinio, yra tuščias). Taigi nepanašu, kad Filosofas Vokietis šį punktą būtų šiurkščiai pažeidęs – pripažinęs Tuštybę. Teatro lankymas, grojimas fleita, domėjimasis kitų filosofų idėjomis neleido Šopenhaueriui pagesti it stovinčiam vandeniui ir, sutikime, suteikė žmogiškai pasaulietišką veidą, ko stinga kiekvienam ponui iš ,,kitų dimensijų“ (pripažinsiu – visai norėtųsi išvysti nekaltai fleitą pučiantį atgrasųjį Šopenhauerį, puikiai žinant jo pažiūras bei idėjas).Nors iki galo mąstytojas ir neužsidarė savo dusinančiame kiaute, viešumoje elgėsi kiek kitaip nei įprasta. Eidamas pasikultūrinti į teatrą, individualistas Artūras rengdavosi pirkti keletą bilietų iškart: tik dėl to, kad šalia esanti vieta būtų laisva. Vienatvė jam buvo įkvėpimas. Kūrybiškumo ir prasmingo gyvenimo terpė. Dar žiupsnis aistros vienatvei jo paties žodžiais: ,,Kas nemėgsta vienatvės, tas nemėgsta ir laisvės, nes tik būdamas vienas žmogus yra laisvas“. A. Šopenhauerio savadarbis receptas Genialaus Proto ugdymui yra paprasčiausias buvimas su savimi, galintis pasirodyti netgi kaip liguista fobija. Tačiau, pro pirštus praleidę keletą keistų dalykų, iš dalies jam galime pritarti. Argi dažniausiai kūrybiškumas nesužydi esant vienam? Savęs neapgausi. O ir pamilti savotiškumą žymiai lengviau be pašalinių intervencijos. Negi ,,užsisklendimo“ politika Šopenhauerio gyvenime tebuvo bandymas išsaugoti tikrąjį ,,aš“? O gal iš tiesų senioką buvo apsėdusi nesveika manija…
Genialus Protas paskui save palieka daug mįslių. Daug jų niekada nepasiseks įminti.
Artūras taip pat vis dar tyli.
Lytiniai geiduliai bei kitos žmogiškosios (anti)vertybės
Kartais, pasigilinus į bet kurio menininko, propagavusio tauriausias idėjas, biografiją, šventeiviškumo ledai pradeda aižėti. Jau mūsų spėtas pamilti Šopenhaueris, be abejonės, ir čia pasižymėjo. Dar vienas spjūvis kokonuose įsisupusiems stoikams į veidą – Artūras pasirodė besąs liberalių pažiūrų žmogus. Filosofo veikaluose savo vietą atrado ir žmogiškieji instinktai, ir potraukiai, ir aistros. Šopenhaueris visai nesikuklindamas gvildena šią tabu temą. Artūras į lytinius potraukius niekad nemesdavo itin smerkiančio žvilgsnio. Paauglystę jaunuolis su draugais praleisdavo prostitučių draugijoje, o panašių dalykų nepamiršo ir ūgtelėjęs. Tiesa, net ir toks netipiškas mąstytojas svarstė, jog nekontroliuojama aistra ilgainiui auką prives prie uždaro rato, kuriam pralaužti reikia itin stiprios valios (labai mylimas Artūro žodis). Savo gyvenimo epizodais Artūras Šopenhaueris nenoromis visada primindavo, jog net ir jis yra tik žmogus – emocijų darinys, kurio dvasines vertybes koja kojon persekiojo ir kūno siekiai. Nesiryžti protui skirti pirmenybę , o kūniškiems geiduliams atiduoti pirmą vietą – toks paprasto žmogelio biologinis diktatas.Juk save motyvuoti aklai nepaklusti tam, kas įgimta, labai nelengva net filosofui, ką kalbėti apie mažiau mąstantį individą. Kūno malonumai jaučiami iškart ir, panašu, nereikalauja tiek pastangų kiek dvasiniai teigiami potyriai. Atsisakyti patenkinti savo materialius poreikius dėl neapčiuopiamo – atrodytų, drąsus pasirinkimas. Protas, jeigu jam tik leidžiama perimti kontrolę (kas gali trukti ilgai), pajėgus sutramdyti priešiškus geidulius, tačiau jis šiose lenktynėse retai prasiveržia priekin. Pats žmogus to neleidžia. Net ir Artūras Šopenhaueris. Be akivaizdžios puikybės, filosofas nebuvo atsparus garbės troškimui (ironiška – ją taip pat niekino). O kas jos bent trupinio nenori? Mūsų herojui, tiek plušusiam prie savo filosofinių veikalų, matyt, pripažinimo norėjosi dar labiau nei eiliniam žmogeliui. Deja, ilgą laiką laimė nuo jo nusisukdavo. Tik paskutiniais gyvenimo metais seniokui nuskilo. Labai tikėkimės, kad jis neliks nuviltas ir mūsų teikiamu kuo nuoširdžiausiu dėmesiu. Genialus Protas taip pat kaip ir mes turi kojas ir vaikšto tuo pačiu žemės paviršiumi. Ir turi potraukių bei ambicijų.
Senuko akyse sužimba kibirkštėlės.
Tai, ko Jūs laukėte (vaško minkymo pamokos)
Gal per griežtai pasakyta: Artūras Šopenhaueris – vokiečių storžievis, puikybės persmelktas, žmonių nekenčiantis tipas, gyvuliškas aistras vertinantis labiau nei aplinkinių draugystę keistuolis. Genialus keistuolis. Paradoksas, bet užsidaręs vienišius puikiai nusimanė apie socialinio gyvenimo nuostatas. Įprastoms vertybėms jo filosofijoje teko žemesnė vieta nei galima pagalvoti. Šopenhauerio Genialaus Proto idealas – racionalus, kiek pesimistiškas individas, skaitantis kitų silpnybes ir jomis besinaudojantis. Gerumas, malonumas, pasak mūsų niurzgos, yra priemonės, kuriomis galima užkariauti kito palankumą. Paprastos darbo priemonės šiame nešvariame žaidime. Be priežasties rodomas gerumas laikomas silpnybe, nes aplinkiniai maitėdos netruks tuo pasinaudoti. Genialiam Protui sentimentai turi būti griežtai paskutinėse vietose. Autorius draugystėje ir kituose artimuose ryšiuose visų pirma įžvelgia materialumą bei savanaudiškumą, o ne tyrus jausmus. Gailestingumu nuginkluotas žmogelis ištiš tartum vaškas, o tada jį formuok kiek nori savo reikmėm. Šopenhaueris parodo, kad Genialiam Protui neaktuali kilmė, statusas ar kitos nereikšmingos detalės. Visų svarbiausia – pragmatiškas apsukrumas bei žvitri akis, socialinio intelekto atsargos. Kad ir šiandien. Savo komunikabiliu žavesiu mažiau išsilavinęs mokinukas neretai išlošia daugiau nei universitetuose mankštintos smegenys. Tai jokiu būdu nereiškia, kad akademinis išsilavinimas yra mažiau vertingas. Tačiau pagalvokite, koks nesustabdomas derinys būtų brandus akademinis bei socialinis emocinis intelektas vienoje krūvoje! Visiška bomba. Tenka pripažinti, jog ,,apsukrios lapės“ dažnai laimi ir gyvenime. Šiandien visuomenėje pristatinėjant nuobodžią bei nepopuliarią idėją, ,,prasimušimui“ plėšrumas bei užtikrintumas savimi būtinas. Pamąstykite, kiek dėmesio sulaukia daug tauškiantys kalbėtojai (,,prikausto“ auditoriją) ir tegul net labai autoritetingas seno sukirpimo profesorius. Argi ne tuštybės formavimasis – apsisukęs ratas nuo Viljamo Tekerėjaus laikų? Protas visad eina išvien su materialiais pojūčiais, problemomis. Genialumas niekada neras savęs vertos ,,užuovėjos“ nuo pilkumos. Matyt, Protas pasmerktas ieškoti ir nerasti savo ekstazės.O receptas? Aplinkinis vaškas geriausiai lydosi, kai pats esi ,,užsidegęs“ noru jį formuoti. Taigi Protui reikia naujo rūbo.
Tad, Genialusis Prote, nepašykštėk kiekvienam bent dalelės Šerloko Holmso intelekto ir kartu Rebekos Šarp apsukrumo. Manomės, kad bent šiek tiek tave perpratome. O gal tai tiesiog mus aplankiusi puikybė. Kas žino…
———————
– Visai padorus pokalbis. Tiesa, pone Šopenhaueri?
– …
2019-2020 m.
NAUDOTA LITERATŪRA:
- Irvin D.Yalom ,,Gydymas Šopenhaueriu“, Vaga, 2012 m.
- Gribojedovas ,,Vargas dėl proto“, Šviesa, 1967m.
- Viljamas M. Tekerėjus „Tuštybės mugė“, Obuolys, I ir II tomai, paskutinis leidimas2011m.