Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“
2016 m. laimėdama fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą ir leidyklos ,,Alma litera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą su dviem puikiomis knygomis pas skaitytojus atėjo Ilona Ežerinytė. Tai ‒ ,,Šunojaus diena“ bei ,,Sutikti eidą“.
Laimėjimų sąrašą galime tęsti: ,,Šunojaus diena“ pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu (Aldonos Liobytės premija), o ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Abu šiuos apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociaicija) Lietuvos skyriaus sudaryta autoritetinga komisija.
„Sutikti eidą“ man, pastarosiomis dienomis beklaidžiojančiai tarp gražių viršelių ir „tuštokų“ puslapių, buvo džiugus atradimas. Knyga paliko tokį įspūdį, kad nedrįstu jos sprausti į recenzijos rėmus. Turbūt bijau viską išsakiusi neberasti kelio į knygos pasaulį, kuriame dar norisi pabūti.
O štai pasikalbėti su rašytoja apie knygos man iškeltus klausimus buvo įdomu ir nepavojinga.
Kalbino Rasa Milerytė
„Sutikti eidą“ – antroji Jūsų knyga, bet ir pirmoji, „Šunojaus diena“, pasirodė visai neseniai, taigi skaitytojai dar nespėjo su Jumis susipažinti. Papasakokite apie save.
Kad nėra ką pasakot… Viskas surašyta knygos vidiniame viršelyje: gimiau ir vidurinius bei aukštuosius mokslus baigiau Šiauliuose, po to išvažiavau gyvent į Vilnių, po to į kaimą, po to vėl į Vilnių… Dirbau mokykloje, paskui nebedirbau, paskui vėl dirbau… Nieko ypatinga.
Kas tie paslaptingi žmonės, kuriems skiriate knygą? Ir kodėl ne vardai, o raidžių kombinacijos? Ar tai koks nors žaidimas?
Taip jau atsitiko, kad turėjau išsiskirti su savo mokiniais. Knyga ne apie juos, na, tai NE TA mokykla ir NE TIE mokytojai, net NE TIE vaikai, bet gatvės – tos pačios, kuriomis kartu mynėme. Taigi knyga skirta jiems – kiekvienam iš jų. Tai mano atsisveikinimas. Kodėl tik inicialai? Na, kad knygoje galėtum rasti save – tiesiogine prasme.
Įstrigo epizodas iš knygos: „Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį. (…) Istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.“ Kam tie atstumai?
Kiekvienas žmogus turi savo saugią zoną. Nuo priėjusio per arti norisi atsitraukti, o štai prie kito norisi tik artėti. Atstumas yra pagarba – aš tau palieku laisvę artėti arba nutolti.
O štai ant knygos galinio viršelio rašote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų…“ Kaip žinoti, kada jau galima prieiti, kada artumas nei vienam, nei antram nebebus pavojingas?
Nežinau… Kažkaip jauti. Esi suaugęs, žinai daugiau būdų užkalbinti, skaitai daugiau ženklų, kad tam žmogui kažką reikš tavo žodis. Kartais išties užtenka duoti suprasti, kad kitas yra pastebėtas, kad aš jį matau, identifikuoju, jis nėra tik pilkas veidas klasėje. Ištarti jo vardą… Pagirti batus. Daug ką gali pasakyti, kad žmogus pasijustų matomas. Pasijustų geriau. Tai nepavojinga.
Galbūt literatūra, ir apskritai menas, galėtų būti vienas iš būdų prieiti?
O, taip. Ilgai mano kultinė lektūra buvo R. M. Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“. Jie sako, kad dvasinis ryšys tarp žmonių, atsiradęs per meną, per bendrą estetinį išgyvenimą, yra tvirtesnis net už kraujo ryšį. Na, aš čia taip laisvai interpretuoju… Bet tikrai kalbant apie literatūrą, per literatūrą ir literatūra galima pasakyti svarbiausius dalykus. Yra kūrinių, po kurių geriausias pokalbis – tyla. Ir didžiausias vienas kito supratimas.
Esate mokytoja, taigi, ko gero, sutikote daug ir įvairių jaunų žmonių. Ar daug tarp jų neturinčių drąsos gyventi?
Taip, daug. Gal jie būtų drąsesni, jei šalia nebūtų pernelyg drąsių.
Pakalbėkime apie jaunus žmones daugiau. Koks yra šių dienų paauglys?
Aš nežinau, ar šių dienų paauglys yra kuo nors kitoks nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt, ar penkiasdešimt metų… Jei žiūrėtume ne į gyvenimo paviršių, daiktus ar apdarą, o į žmogaus vidų, tai juk jame per amžius yra tas pats troškimas patikti, būti mylimam, mylėti, pažinti save, nuveikti ką nors svarbaus, turėti draugų, namus, kuriuose tave priimtų visokį… Paauglį nervina spuogai ir žavi muzika. Koks skirtumas, ar jis kadaise klausėsi Johno Lennono, ar šiandien ji klausosi Adele᾽s.
Jūsų knygoje nėra blogų vaikų. Kur visi tie, kurie tyčiojasi, skriaudžia aplinkinius, prastai mokosi, rodo nepagarbą mokytojams?
Žinote, kaip sakoma: šiame pasaulyje ne blogio yra per daug, o gėris pernelyg kuklus, per mažai matomas. Gerų yra daugiau. Tikrai. Ir aš nenoriu užmušti jų tikėjimo gražiais dalykais, skatindama skaityti kriminalines kronikas. Aš noriu sustiprinti juos. Įbauginti ir be manęs yra kam.
Nepasitenkinimas realybe – varomoji Algės jėga. Spėju, ir Jūs realybėje matote spragų?
Pasaulis yra nuostabus, kaip banaliai tai beskambėtų, tik žmonės daug ką jame apgadinę. Kai ką ‒ negrįžtamai. Žiūrint į griuvėsius galima verkti ir keikti barbarus, o galima atkurti vaizduotėje rūmų didybę. Aš, kaip ir Algė, renkuosi atkurti. Atkūręs galvoje ir pamatęs visą grožį gali užsinorėti atstatyti pastatą – kad pasidžiaugtų ir kiti. Gali atstatinėti ir pykdamas ant tų, kas sugriovė. Rezultatas tikrai nebus vienodas. Banaloką tokią metaforą nutvėriau, bet esmė turbūt aiški.
O eidai – tobulesnės už žmones būtybės – jie juk egzistuoja? Man regis, kiekviename žmoguje gyvena eidas…
Šito aš nežinau. Visi žmonės iš prigimties geri? Ne.
Ar „Sutikti eidą“ pavadintumėte fantasy literatūra?
Man labiau patiktų magiškojo realizmo terminas, bet per prabangiai skamba tokiai mažai knygelei.
Dabar mane apniko abejonės: Visvaldas buvo atsiųstas Algei kaip pagalba, o gal atvirkščiai?
Du susitikę visada yra vienas kitam.
Turiu įtarimą, kad istorija apie tarpinius pasaulius nėra tik rašytojo vaizduotės vaisius.
Laikausi požiūrio, kad egzistuoja ne tik šita tikrovė arba, tiksliau sakant, kad ne viską, kas egzistuoja šioje tikrovėje, mes suvokiame. Žmonės labai inertiški, jie linkę mąstyti taip, kaip mąstė jų tėvai, linkę pasikliauti žiniomis, gautomis dar vidurinėje mokykloje, ir daugiau pasauliu nebesidomi. Gaila. O man visada įdomu, kai mokslas džiūgaudamas atranda tai, ką protėviai kažkokiu būdu ir taip žinojo.
Minėjote Rilkę. Kokie dar rašytojai Jus veda per gyvenimą?
Kiekvienu gyvenimo etapu skirtingi. Bijau ir vardint – dar kurį svarbų pamiršiu. Žinoma, pasakos: H. K. Anderseno, O. Vaildo, V. Haufo, A. Lindgren… Žinoma, H. Hesė ir T. Manas… S. Lagerlef… S. T. Kondrotas… S. Šaltenis… B. Vilimaitė… Lietuvių poezija ir kažkada – O. Milašius… Ne, neįmanoma į šį klausimą atsakyt išsamiai.
Kada Jūsų pasaulyje atsirado knyga?
Ji buvo visada. Mano tėvai ir brolis mėgo skaityti, mes „vogdavome“ vieni kitų knygas: jei mama papasakoja, ką įdomaus skaito, žiūrėk, jau tą knygą nutvėrė tėtis, jau jo skirtukas kitoj vietoj įkištas, tada ir aš imu, jau atsiranda ir mano skirtukas… Tokie prisiminimuose mano mokykliniai sekmadieniai: kiekvienas savo lovoje įsitaisęs su savo knyga.
Dirbdama, paskui nebedirbdama, paskui vėl dirbdama mokykloje turbūt atkreipėte dėmesį į jaunų žmonių skaitymo įpročius. Ar pritartumėte žiniasklaidos tiražuojamoms antraštėms, esą auga neskaitančių vaikų karta?
Nemėgstu apibendrinimų. Neskaitančiųjų buvo visais laikais. Man pasisekė – aš dirbu mokykloje, kur vaikai net labai skaito. Ateidami į Rugsėjo 1-osios šventę jie neša ne gėlę, o knygą – nebūtinai naują, skaitytą. O paskui ta didžiulė knygų krūva kokią savaitę pūpso mokyklos kertėje, ir vaikai nardo po ją, išdidžiai man rodydami: tą skaičiau ir tą skaičiau, va tą irgi. Ir laukia, kol neskaitytos knygos bus sudėliotos į bibliotekos lentynas, kad galėtų pasiimti… Ir buvusioje mokykloje su merginomis keisdavomės knygomis, jokiomis ne programinėmis, tiesiog…
Ar sunku mokinius sudominti literatūra?
Literatūra literatūrai nelygu… Gerą literatūrą vaikai puikiai pajunta. Perskaito penktokas B. Vilimaitės novelę ir atsidūsta: „Gražus tekstas…“
O kaip manot, ar tai, kad tam tikra literatūra yra PRIVALOMA, įtraukta į mokyklines programas, neišgąsdina moksleivių?
Literatūra yra menas. Apie kokį PRIVALOMĄ meną galime kalbėti… Kažkas literatūros sąrašus yra pavadinęs mirties bučiniu literatūrai. Taikliai…
Sulauksime daugiau Jūsų knygų?
Pirmąsias parašiau negalvodama, paskubomis – reikėjo tilpti į konkursų terminus. O dabar ėmiau rašyti atsakingiau ir… procesas nebe toks smagus. Ar bus koks rezultatas? Nežinau… Gal…