Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.
Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“
Neseniai pirmąją knygą „Ko negalima sakyti merginai bare“ išleidęs Povilas Šklėrius sako, kad nemoka kalbėti, jam geriau sekasi rašyti. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau to ir užuot rengusi interviu raštu, pasiūliau susitikti. Povilo kalbėjimo maniera išties labai įdomi: žodžiai, mintys tarytum liejasi srautu, kaip ir romane. Todėl Povilo kalbos beveik netaisiau. Prieš atsakydamas į klausimą jis keletą akimirkų pamąsto ir sakinį dažnai pradeda žodžiu „nežinau“. Neretai pavartoja žodį „išgalvotas“. Atsilaikau pagundai iš tokių nuorodų spėlioti, kiek pagrindinis knygos veikėjas yra panašus į autorių.
„Ko negalima sakyti merginai bare“ – knyga apie savęs ir artimo žmogaus paieškas, apie jauno žmogaus vienatvę, apie bandymą atlaikyti slegiančią nykumą ir susidūrimą su pasauliu, kuris, regis, tau yra labai nepalankus. Viskas sumaniai pridangstyta ironija, bet šitaip atstumas tarp to, kas yra, ir to, ko norėtųsi, tampa tik dar labiau neaprėpiamas.
Povilas stebisi, kad daug kam ši knyga atrodo linksma ir juokinga. Man atrodo, kad tai sunki, beveik nepakeliama knyga.
Kalbėjomės, tiksliau – Povilas kalbėjo, apie pirmąją knygą, apie dar dvi būsimas, apie rašymo procesą, apie tai, ką reiškia būti rašytoju, ir šiek tiek apie tai, kad mūsų pasaulis nėra pats linksmiausias dalykas.
Kalbino Rasa Milerytė.
Įvairiems šaltiniams turbūt esi jau viską apie save išpasakojęs, bet jei mano skaitytojai dar ko nors nežino, galbūt galėtum dar sykį prisistatyti?
Aš esu Povilas, man 29 metai, dabar dirbu Vilniaus universitete, prižiūriu universiteto radijo stotį, ir taip išėjo, kad parašiau knygą.
O kaip taip išėjo – buvo spontaniška mintis, ar ilgai tą knygą savyje nešiojaisi?
Nežinau. Aš dvejus metus bandžiau laimėti Pirmosios knygos konkursą, bet su poezija. Ir nelaimėjau. Tada kažkaip labai supykau, ir tada pagalvojau, kad negali viskas būt taip jau blogai. Kaip tik turėjau parašęs romaną ir išsiunčiau „Tyto albai“. Tikėdamasis tiesiog gauti kažkokių komentarų, kaip galėčiau jį pakoreguot, nes nelabai tikėjau, kad jis tinkamas publikuoti. Ir tada jie sutiko publikuoti, ir viskas buvo baigta. Tai tiek. Aš daug neplanavau, nors, kita vertus, turbūt turėčiau pasakyti, kad mintis apie knygą jau seniai mano galvoje.
Ir koks jausmas buvo, kai knyga buvo išleista ir galėjai paimti ją į rankas?
Ji mane labai slėgė. Niekaip prie jos nepripratau. Žmonės į tai reagavo kaip į kažkokią linksmą knygą. O ji man nebuvo linksma. Dėl to man ir buvo sunku priprast prie jos. Ir prie tos minties, kad dabar esu už knygą atsakingas. Dabar jau lengviau. Bet užtruko tas procesas, kol pripratau.
Knygą rašiau mėnesį, bet aš ją labiau konstravau iš savo senų tekstų ir dar turėjau prirašyt naujų tekstų, dar mėnesį užtruko redaktorės darbas.
Prieš susitinkant šiam pokalbiui sakei, kad tu ne toks kaip knygoj. Iš kur tas toks tikslus būsenų įvardijimas?
Knygoje viskas labai hiperbolizuota. Tai nereiškia, kad dabar reikia eit į barą prisigert. Tai nėra tai, ką aš noriu veikti. O skaitytojai visai kitaip viską suprato. Man pradėjo nepatikt ir kliudyti ta nuomonė, kurią apie mane susidarė knygą perskaitę žmonės. Knygos veikėjas – toks plevėsa, bet aš nesu toks.
O kiek toje knygoje yra tikro tavęs? Ir veikėjai – jie tikri ar išgalvoti?
Ten yra beveik viskas tikra. 90 procentų veikėjų vardai tikri. Kiekvieno žmogaus atsiklausdavau, ar galiu apie jį taip ir taip rašyti, buvo žmogus, kuris neleido naudot jo vardo, nes jam buvo nemalonus prisiminimas, kurį aprašiau. Bet vardų labai mažai pakeista. O vardų išgalvoti nenorėjau dėl to, kad paskui pačiam būtų sunku prisimint, apie ką čia.
Nebuvo baisu tą knygą išleisti, duoti skaitytojams, savo šeimai, draugams, jei ji tokia asmeniška?
Buvo baisu, bet tuo pačiu ir norėjau. Kita vertus, nesusimąsčiau apie tai, kokią įtaką man padarys knygos išleidimas ir kaip žmonės pradės reaguoti. Kreivai. Ir kažkaip aš norėjau tų penkių minučių šlovės. Bet paskui su tuo niekaip nesusitvarkiau. Nueidavau kažkur duoti interviu ir man būdavo labai sunku kalbėti. Vieni žmonės mane laikė labai linksmu. Aš nesu toks, mano gyvenimas tuo metu ėjo vis niūryn. Ta knyga turi pozityvią pabaigą, ji tokia viltinga, o man buvo viskas atvirkščiai gyvenime, todėl buvo labai sunku. Ši knyga buvo tai, ko niekada neatsitiko man. Toks… nemoku paaiškinti. O dėl šeimos – labiausiai jaudinausi dėl mamos. Dėl jos reakcijos išėmiau vieną skyrių apie šeimą. Kovoju su tuo, ką noriu parašyt, ir ko tarsi negaliu rašyti, nes tai yra negražu. Bet antroj knygoj labai daug bus negražu.
Kiek darbo turėjo redaktorius?
Redaktorė buvo Vitalija Malinauskienė. Labai gražiai su ja bendradarbiavom. Nesikišau į tai, ką ji ten taiso, nes aš tikrai darau klaidų. Nors kai kuriuos dalykus apsigyniau. Ji norėjo, kad stilistiškai būtų kitaip, bet aš sakydavau, kad ne, prašau, palikit taip, nes čia man labai svarbu.
O pabaiga yra tavo mintis ar kažkas tokią pasiūlė? Nes pabaiga man atrodo kiek nenatūrali.
Mano mintis buvo. O kuo ji nenatūrali? Nežinau, per daug gera.
Mane pažįstantys žmonės sakė, kad skaitai skaitai tą knygą ir žinai, jog turi baigtis blogai. Ir labai nustebo, kad baigėsi gerai. Sąlyginai gerai. Nes nežinai, kas bus toliau.
Rašai ranka ar kompiuteriu?
Dabar labai daug rašau ranka. Rašyt ranka man labai lengva, nes labai geras tempas išeina. Ir kol parašau dalį, sumąstau, kas bus toliau. Kai rašau kompiuteriu, viskas per greit pasirašo, po to sėdžiu ir žiūriu, ir „užsiparinu“.
Nėra taip, kad rašant ranka mintys visai kitaip dėliotųsi, gimtų kitoks siužetas?
Ne. Svarbiausia yra nusiteikimas ir nuotaika, kai pradedu rašyt. Kai rašau ranka, aš negalvoju apie redagavimą. Kai rašau kompiuteriu, iškart noriu redaguoti, o rašant ranka tam nėra laiko. Tad rašau toliau ir taip, man atrodo, visai gerai išeina.
Pradėjęs rašyti, jau žinojai pabaigą?
Ne, pabaigos aš nežinojau. Vienu metu šitas kūrinys išvis galėjo būti numestas ir nebaigtas niekada, nes gyvenime viskas kitaip pradėjo eiti. Bet po to… Aš žinau, ką aš noriu parašyt: apie dviejų žmonių sutarimą, bendravimą ir to bendravimo džiaugsmą. Ir vienu metu man atėjo mintis, kad aš niekada nebaigsiu šito kūrinio, nes jis neturi pabaigos. Pasiekiau labai kritinę ribą, galvojau, kad viską mesiu ir išvis nenoriu jo baigti. Bet kažkaip perlipau savo nusivylimą gyvenimu ir sukūriau tą pabaigą.
O kaip su eilėraščiais?
Nežinau, aš norėčiau pats išsileist juos savo lėšom. Norėčiau, kad tokia knyga būtų, nes man patinka tie eilėraščiai, man smagu, nes jie kvaili. Man geri eilėraščiai kitų žmonių turi labai stiprų užtaisą, kuris prozoj kartais toks išsivėdėjęs būna.
O kodėl savo lėšomis? Nes niekam nereikia tos poezijos dabar. Ypač tokios.
Kodėl taip manai?
Nežinau, aš gal nuvertinu save. Aš 2016 metais buvau Kaune, Kauno menininkų namuose, ir su kolega Paulium Norvila skaitėm savo kūrybą. Tai buvo poezija. Man tai buvo didelis iššūkis, nes ten buvo man visiškai nepažįstami žmonės, išskyrus pora draugų. Nežinojau, kaip mane priims ta publika. Ir kai man skaitant netikėtai 50-metis apšvietėjas pradėjo juoktis, aš supratau, kad jeigu jisai suprato, ką aš čia ką tik perskaičiau, tai viskas yra gerai, kad aš nesu priklausomas nuo kažkokio amžiaus, kad žmonės tuose eilėraščiuose gali atpažinti save ir būseną.
Apie ką bus kitos dvi knygos?
Antrame romane (jis vadinsis „Mano tėvas, mano sūnus“) bus pasakojama istorija, apie kurią užsimenama pirmame romane: apie tai, kaip aš po 14 metų susitinku su savo tėvu. Šio susitikimo pagrindu paremta visa antra knyga. Ji bus apie tai, kaip žmogus sutinka savo tėvą po daug metų ir prisimena visą savo šeimos tragediją. Kaip tėvai skyrėsi, kaip konfliktavo, ir taip toliau. Istorija apie žmogų, kuris yra davęs sau pažadą nebūti kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Pirmoje romano daly viską pasakoja veikėjas, o antroje dalyje atsiranda pasakotojas, kuris visiškai dekonstruoja veikėją ir parodo, kad jis padarė tokių pat klaidų kaip jo tėvas. Istorija apima disfunkcinės šeimos temą, religijos, kai tu esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, tikėjimas aplink tave – apsimestinis, visi moko tave gailestingumo, bet patys negali atleist vieni kitiems. Tai labai niūrus romanas. O trečia knyga, jeigu ją baigsiu rašyti, bus detektyvas.
Kaip apibrėžtum savo pirmosios knygos žanrą?
Neturiu kompetencijos kalbėt apie literatūrą ir žanrus. Aš nelaikau šios knygos labai egodokumentiniu kūriniu. Man jis pačiam atrodo tiesiog… išgalvotas romanas ir tiek. Nors aš žinau, kaip ten mažai visko išgalvota. Man regis, leidykla galvojo, kad kūrinys bus skirtas paaugliams, nors man visai nepanašu į knygą paaugliams. Nežinau, man keista, kai suaugę, daug vyresni už mane žmonės romaną perskaito ir supranta.
O jei kas nors pavadintų meilės romanu, ar tai neatrodytų kaip nuvertinimas?
Bet tai nėra apie meilę. Pvz., ar tau „Tūla“ atrodo apie meilę? Nes man „Tūla“ nėra meilės romanas, man tai knyga apie laiką ir apie žmones. Man atrodo, kad ir mano romanas pirmiausia yra apie tam tikrą gyvenimo laikotarpį, kur tiesiog pasakoji, kas įvyko, ir viskas. Fiksuoji tam tikrus įvykius ir išgyvenimus. Aš pradėjau rašyt tik dėl to, kad suradau skaitytoją. Tai yra veikėja Liucija. Ir tai yra dialogas. Ir noras papasakot. Ir gal susipažint netgi. Kažkaip taip keistai. Pradžia buvo tai, kad aš rašiau dienoraštį, kurį parašęs atidaviau jai. Bet man liko stimulas toliau jai pasakot, kalbėt jai. Nes man rašymas yra kalbėjimas, kuris gali išlikti ir būti toliau perduotas. Taigi man tas romanas yra dialogo forma su kitu žmogumi. Man vis dar reikia kažko, kam aš tai darau. Kam aš galiu pasakot.
Ar bendrauji su savo skaitytojais?
Visa tai vyksta feisbuke. Iš pradžių man tai labai patiko. Po to pradėjo slėgt, nes žmonės ėmė man pasakot savo istorijas. Tuo metu man pačiam buvo sunku su savo gyvenimu, ir dar jų istorijas turėjau išklausyt. Dabar į tai žiūriu atsargiai. Nes tai nėra vien linksma. Malonu, kad parašo, bet tuo pačiu ir noras saugoti save atsirado.
Kaip manai, literatūra turi apskritai kokią nors prasmę?
Nežinau. Aš mėgstu skaityti nebūtinai tai, kas laikoma gera literatūra, bet tai, kur randu kažkiek savęs. Ir užfiksuotas kažkokias emocijas, problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Pats rašau tik todėl, kad susiduriu su konfliktinėmis situacijomis, kai mano įsivaizdavimas apie pasaulį ir žmones neatitinka realybės. Jeigu būčiau kažkokiu stebuklingu būdu laimingas, turbūt neturėčiau apie ką rašyt.
Tavo knygoje labai daug muzikos.
Man labai patinka ką nors skaitant rasti kažkokių nuorodų į muziką arba į kitas knygas. Tad tiesiog palikau tas nuorodas į tai, kas buvo veikėjo aplinkoje. Man tai kaip dokumentavimas, kas tuo metu vyko muzikinėj pogrindinėj scenoj. Visada norėjau perskaityti tokią knygą, kurioje būtų parašyta apie andergraundinę sceną: kas tuo metu vyko, kas grojo, kaip tai atrodė.
Vis mini žodį „išgalvotas“. Ar literatūroje kas nors apskritai būna išgalvota?
Nežinau. Aš dabar labai daug mąstau apie jauno žmogaus bandymą užfiksuot tikrovę. Sakykim, jei bandau aprašyti pasaulį, susiduriu su problema – savo ego. Su tuo, kad negaliu nešališkai aprašyti, kaip matau pasaulį, nes tuo pačiu metu turiu parodyti savo santykį su tuo pasauliu ir jį noriu pateikt gražiau nei iš tiesų viskas yra. Ir čia kyla tokia problema, kad tu pats save cenzūruoji, kad galų gale išeitų bent kiek teigiamas tekstas. Ir kad ir ką rašyčiau, kad ir dabar tą detektyvą, kur yra visiškai išgalvota istorija, dabar jau matau, kur įdėjau dabartinius savo išgyvenimus. Dėl to, kai rašiau antrą romaną, mano tikslas buvo dekonstruoti veikėją ir parodyti, kad jisai nėra geras, kad jis irgi turi tamsiąją pusę. Pirmas romanas, mano manymu, buvo teigiamo įvaizdžio konstravimas, o antras yra atsiskaitymas su savimi.
