Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė: „Svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties.“

Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje
Elena Karnauskaitė. Knygos „Užpustomi“ pristatymas Palangoje

Su Palangoje gyvenančia poete, eseiste, lituaniste, bičiule Elena Karnauskaite susirašinėjo Ričardas Šileika (Geležėlė).

Nardau interneto platumose, ieškodamas Šašaičių kaimo (Kretingos raj.), kuriame, užrašyta, esi gimusi. Visažinis google begėdiškai kuklus. Viso labo aptikau, kad Šašaičiuose parduoda 857 arų sklypą už 60 000 litų (17 376 eurų). Paminėtos ir Šašaičių I senosios kapinės, vadinamos Marų kapeliais. Ar Tau gimimo vieta ką nors reiškia? Išsyk išskirtinai prisimenu Nykos-Niliūno Nemeikščius, Jono Meko Semeniškius?

Tos vietos, kuri susijusi su pirmaisiais septyneriais mano gyvenimo metais, jau nėra. Mano atminty Šašaičiai ‒ gyva vieta, dabar ten likusios tik pora sodybų. Kaimynų namus pamažu nutrynė melioracija, kėlimasis į gyvenvietes. Vienas iš ankstyvosios vaikystės prisiminimų, kaip kaimynas, rodos, pavarde Valaitis, persineša jau suaugusią obelį iš melioruojamos sodybos į naują vietą.

Kolūkio talkoje
Kolūkio talkoje

Gyvenom vieni nuo kitų ne per daug nutolę, per kelis šimtus metrų, bet ir ne per arti. Iš trijų pusių miškai, iš ketvirtos – Minija. Ten išmokau plaukti, gaudžiau savo pirmąsias žuvis, karštom vasaros dienom maudydavomės, žiemą slidinėdavom nuo atkalnių. Aplinkiniuose miškuose ir šile, kurį neilgai trukus nusiaubė ne koks cunamis, o ta pati melioracija, buvo pilna grybų. Laisvė būti ir pasaulis, kuriame visko pilna. Savų pavojų taip pat. Žaidimai ne mergaitiški, nes artimiausių kaimynų vaikai ‒ berniukai. Spardydavom kamuolį, mindavom dviračius, šaudėm iš laidynių, ir ne tik. Dabar atrodo tikras stebuklas, bet nė vienas nesusižeidėme, nors kartais iš laidynių lėkdavo ne kaštonai, o gana normalūs akmenys. Negalėčiau pasakyti, kaip Antoine’as de Saint-Exupery, kad atėjau iš vaikystės kaip iš kokios pasakų šalies. Toje menamoje pasakų šalyje vienas įskilimas – užaugau be tėvo. Tėvu vadinau senelį, kurio dabar jau seniai nėra. Senelis buvo apsišvietęs ir nagingas žmogus. Knygas laikau jo pagamintoj knygų lentynoj, tebeturiu jo specialiai man nupintą krepšelį grybams. Senelio kambary ant sienos kabojo iš laikraščio iškirpta ir įrėminta Dariaus ir Girėno nuotrauka. Buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. Močiutė žemiškesnė, praktiškesnė, matyt, ant jos pečių gulė ir daugiau buities rūpesčių. Namuose būta knygų. Skaityti išmokau pradėjusi lankyti mokyklą. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet vėliau buvau tas vaikas, kuris skaito pasišviesdamas prožektorium po antklode. Labai anksti perskaičiau Čechovą, dar kai ką iš klasikų. Ko gero, tada viską supratau geriau negu dabar.

Su mama ir jaunesne seserimi
Su mama ir jaunesne seserimi

Iš lėto tolkime (iš tikrųjų gi artėkime) Tavo taku tolyn. Man regis, visi mes turėjome svarbiausią mokytoją, labiausią pamoką, geriausią draugą(-ę). Ir ‒ ištikusią pirmąją meilę. Kas, Elena, iš to meto ligi šiolei neprislopusiai ataidi, šviesiai (ar skaudžiai) atšvaituoja?

Ne taip dažnai galvoju apie praeitį, vadinasi, viliuosi, kad dar turiu ateities. Nežinau, ar mes visi turėjome svarbiausią mokytoją, bet mano mokyklos gyvenime tokios mokytojos buvo dvi. Jos abi mokė lietuvių kalbos. Pirmoji būtų dailininkė ir poetė Felicija Stramilaitė, antroji – poetė Bronė Liniauskienė. Ir vienai, ir kitai esu iki šiol dėkinga, kartais jaučiu kaltę, kad neaplankau, per mažai pasidomiu, kaip joms sekasi.

Su draugėmis ir mokytoja
Su draugėmis ir mokytoja

O plačiąja prasme kiekvienas sutiktas gyvenime žmogus yra mokytojas. Vieną iš reikšmingesnių gyvenimo pamokų gavau prieš keletą metų žirgyne, kai mokiausi jodinėti. Reikėjo pabalnoti gana išdykusią kumelaitę vardu Nariga. Kol balnodavai, ji elgdavosi taikiai, bet užmauti kamanas – tikras išbandymas. Man truputį pagelbėjo šalia besisukiojantis dar vienas „studentas“, ir labai tikėjausi, kad kamanas jis uždės, taip ir leidau suprasti pasakydama maždaug taip: „Būtų gerai, kad kamanas užmautų kažkas kitas.“ Ir kokio atsakymo sulaukiau? „Jūs ir būsite tas kažkas kitas.“ Teko Narigą kamanoti pačiai. Dabar, kai stengiuosi išvengti kokio nemalonaus darbo, kartais tenka prisiminti šią žirgyno pamoką – jūs ir būsite tas kažkas kitas.

Raitelė Šventoji Elena
Raitelė Šventoji Elena

Turbūt daugelis pirmąją meilę, dabar labiau norėčiau pavadinti tai įsimylėjimu, patiria mokyklos suole. Manau, meilei reikia subręsti, kitas galbūt tokiam jausmui nesubręsta per visą gyvenimą.

Režisierius Andrejus Tarkovskis (a propos, gimęs irgi balandžio 4 dieną) mintijo: „Psichoanalitikų siūlomas būdas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimų viskam – tai vienas asmenybės infantilizacijos būdų. Neseniai gavau neįprastą laišką iš vieno gerai žinomo psichoanalitiko, kuris stengiasi paaiškinti man mano kūrybą psichoanalizės metodais. Tokia prieiga prie meninio proceso, prie kūrybos mažų mažiausiai liūdina. Nes kūrybos motyvai ir esmė gerokai sudėtingesni, neapčiuopiamesni už paprasčiausius vaikystės prisiminimus ir jų paaiškinimą.“

Ką, Tu, Elena, manai apie (savo) vaikystės laiką, (savo) vaikystės įvykius ir įtaką tolesniam (kūrybos) gyvenimui?

Žinoma, kad vaikystėje patirti įvykiai, žmonės, su kuriais susidūrei, formuoja tave, bet, kita vertus, jau daug ką atsineši ateidamas į šį pasaulį. Galbūt galima sakyti, kad viskas užkoduota genuose, o vėliau sutikti žmonės tarsi savotiški reagentai, kurie padeda atskleisti ar išryškinti tam tikras duotybes. Ir čia nemažai lemia tam tikra sėkmė arba nesėkmė. Kodėl su vienu žmogum tik susipažinęs gali kalbėtis beveik apie viską, o kitas, žiūrėk, metų metais sukiojas šalia, bet net pasisveikindami tik linktelit galvą, ir viskas.

Manau, kad vaikystėje tik atsiskleidžia ryškiausios prigimtinės savybės, bet tai nereiškia, kad mūsų gabumai ar talentai tik tada turi išryškėti. Niekai. Kita vertus, kiek yra jaunųjų vunderkindų, kurių žvaigždutė sužiba būtent ankstyvuoju gyvenimo periodu, o paskui užgęsta, ir nors tu ką. Duota tiek, kiek duota.

Net nežinau, ar reikia paaiškinti kūrybos prigimtį. Nesakau, kad nereikia aiškintis, nes ieškodamas priežasčių šį bei tą pradedi suprasti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Bet tik šį bei tą. Kuo daugiau supranti, tuo liūdniau šiame pasauly darosi, tad nenuostabu, kad žmonės labiau linkę skendėti palaimingam nežinojime. Bet čia yra tik šios valandos, šios minutės pasvarstymai. Kai laikas dar kiek pasislinks, pasislinks ir mintis.

Ar prisimeni savo pirmąjį parašytą eilėraštį? Išspausdintą, žinoma, be abejo, kad taip. Grįžtelėk, Elena, į savo PK (pirmosios knygos) periodą. Tekstų sudėliojimas, tinkamiausio pavadinimo paieška, rankraščio pristatymas leidyklai, susitikimas su redaktore. Galų gale ‒ Tavo knygos „Briedė jūroje“ pasirodymas visuose iki vieno Lietuvos knygynuose ir literatūros akiratyje. Padažnėjęs Tavo pulsas ir…

Ar labai nuvilsiu, jei pasakysiu, kad neatsimenu savo pirmojo išspausdinto eilėraščio? Parašytą atsimenu, taip. Bet manau, kad pačius pirmuosius mano eilėraščius išgirdo miško paukščiai, mat kai dar gyvenau tuose mistiniuose Šašaičiuose, kurie dabar jau nunyko, į mokyklą tekdavo eiti bene ketvertą kilometrų. Ryte visi vaikai traukdavome būriu, bet grįždavome skirtingai, nes pamokos baigdavosi nevienodai. Man, pirmokei, kai negalėdavau važiuoti dviračiu, kelias gerokai prailgdavo. Kad būtų ne taip ilgu, dainuodavau. Iš pradžių dainuodavau tas dainas, kur mokėjau, o paskui kurdavau savas. Neatsimenu, ką dainuodavau, bet užtekdavo visai kelionei.

O pirmosios publikacijos ‒ dar mokyklos suole. Be abejo, visų pirma „Moksleivyje“ po filologų konkursų. Ir pirmąją knygą sudariau dar būdama studentė, bet ji pasirodė jau po studijų. Likimas tąkart suvedė su Janina Riškute, ir taip jau atsitiko, kad Janina ir pastarųjų dviejų mano knygų (esė rinkinio „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ ir poezijos knygos „Užpustomi“) redaktorė. Atsimenu, kaip sukau galvą dėl pavadinimo. Apsispręsti padėjo Rolandas Rastauskas. Mąsčiau apie „Agrastų skynėją“, bet Rolandas patarė, kad „Briedė jūroj“ bus geriau. Esu dėkinga jam ne tik už šį, bet ir dar vieną kitą „Briedės jūroj“ periodo patarimą.

Be abejo, kad knygos pasirodymo labai laukiau. Nežinau, gal ir Tu turi išsaugojęs kokį egzempliorių. Bibliografinė retenybė dabar. Paradoksalu, bet yra žmonių, kurie ir dabar tą knygą nori įsigyti, po tiek metų. Viena iš mano seserų sako, kad jai ši knyga patinka labiausiai už visas kitas mano knygas. Na, bet čia kitos priežastys. Kiekviena knyga yra kitokia, o gerumą ar blogumą matuojame, kai susirandame atskaitos taškus. Jie, deja ar laimei, kinta. Tiesą pasakius, jei nekistų, būtų priežastis susirūpinti.

Studijų laikų portretas
Studijų laikų portretas

Studijų metai kiekvieno gyvenime brūkšteli ryškarėžį. Tavo laikas, praleistas Vilniuje, Vilniaus universitete, manding, Elena, taip pat dėliojo Tavo dienų, Tavo potyrių, savivokos ir mąstysenos vektorius. Kokie tuomečiai dalykai buvo svarbūs, inspiraciniai?

Kai bandau mintimis nušokti į studijų metų Vilnių, kokios erdvės vaizduotėje pirmiausia atsiveria? Štai aš, pirmakursė, bandanti susiorientuoti senuosiuose Universiteto rūmuose. Štai biblioteka, kur norimų knygų beveik neįmanoma gauti arba jų neduoda išsinešti namo. Parašiau namo, bet bendrabutis – ne namai. Namais tampa pats miestas, tiksliau ‒ Vilniaus senamiestis. Apie vektorius sunku kalbėti, kur gyvenimas iš esmės tampa labirintiškas, o Ariadnės siūlai daugiau menami, punktyriniai. Kelios draugės, su kuriomis kalbamės apie bet ką ir viską stovėdamos per pertrauką tarp paskaitų eilėje kavos į „Alumnatą“. Kažkuri iš jų gauna iš pažįstamo  Litmenio darbuotojo išganingą žetonėlį ir kurį laiką einame be eilės. Truputį nejauku, bet einame. Prancūzų kalbos lektorius Jeanas Paulis Martinas, su kuriuo žiūrime nouvelle vague filmus, patyliukais klausiantis, ar yra Vilniuje kavinių, kur po stalais neįmontuoti mikrofonai. Tarkovskio ir Felinio filmai. „Hiperbolė“, grojanti studentų šokiams. Draugė, įsimylėjusi „Anties“ gitaristą. Stingdantis šaltis žiemą Saulėtekio bendrabučiuose ir iš pačių studentų suformuota grupė, konfiskuojanti šildytuvus, kai išeiname į paskaitas. Kai kurios iš jų atrodo visiškai beprasmės, formalios, realiai mokomės tik prancūzų kalbos. Be abejo, garsusis M. Martinaičio vadovaujamas Universiteto literatų būrelis, kur į merginas žiūrima labai jau skeptiškai. Mūsų vaikinai filologai, kurie po pirmo kurso, kad ir griebęsi „sanatorinio“ gydymo Vasaros gatvėje, vis tiek beveik visi išeina į armiją. Vienas po kito besikeičiantys sovietiniai lyderiai irgi atnešantys šiokių tokių permainų. Vienas kitas ekskursas į Kauną, kur ryškėja dar kitokio gyvenimo kontūrai. Margas to laiko audinys. Dabar jau daugiau skiautelės, skiautiniai.

Tavo Pasaulio krašte, Galudieniuose, žinoma, veikia kita ritmika ir kiti dažniai negu, lyginsiu, Kretingoje, Druskininkuose, Plungėje, Šiauliuose. Visuotinė unifikuota visuomenės sąmonė fiksuoja Palangos vietą ir laiką tik kaip hedonizmą. Neabejoju, kad daugelis nežino (aš irgi), kur laidojami rezidentai. Trumpalaikiams atvykėliams išvis nesuvokiama, kad čia egzistuoja pilka kasdienybė, klampi buitis, splinas.

Klausiu, Elena, apie kasdienį ėjimą, yrimąsi. Apie žingsniavimą iš Saulėtekio tako, kur Tavo gyvenvietė, iki Jūratės gatvės, kur Tavo darbovietė (Senoji gimnazija). Apie plaukiojimą (ar nardymą) nuo pilkojo metų sezono iki saule purslojančiojo. Kaip Tau pavyksta „pradėti viską iš naujo, su nauju vardu susikurti naują gyvenimo istoriją“ (citata iš „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“, p. 8)?

Kiekvienas turime savąjį Pasaulio kraštą ir savuosius Galudienius. Kartais mūsų privačios teritorijos ribojasi, susiliečia ar netgi kuriam laikui persidengia su kitų žmonių gyvenimais. Nežinau, kaip yra geriau. Ir nežinau, kiek pats gali tai valdyti. Sutinki tuos žmones, kuriuos turi sutikti. Kartais apsigauni, kartais patiri netikėto atradimo džiaugsmą, bet svarbiausiomis akimirkomis žmogus lieka vienas – tiek gimimo, tiek atgimimo, tiek mirties. Nekalbu apie tuos, kurie netyčia arba tyčia tau svarbiu momentu gali atsirasti šalia. Vis tiek tai ‒ stebėtojo pozicija. Apskritai, kai imiesi stebėtojo vaidmens, žmogaus gyvenimas labai paprastas, daugiau ar mažiau paklūstantis gamtos ritmui, kad ir gyvenant triukšmingiausiame didmiestyje. Gal paradoksalu, bet daugiausia vienišių yra didžiausiose pasaulio sostinėse. Mano pamiltame Berlyne apie 50% žmonių gyvena po vieną. Gali pasirodyti, kad kiek nuklydau nuo klausimo, bet kelias į Pasaulio kraštą tik romantinėje paradigmoje skirtas dviem. Moderno amžiuje, panašu, kad yra kitaip.

Berlyne, prie Sony centro, 2008
Berlyne, prie Sony centro, 2008

Grįžtant prie Galudienių metų ritmo – taip, jis šiek tiek kitoks. Bet, kaip pats pastebėjai, čia irgi esama kapinių, vadinasi, ir čia žmonės mirtingi. Nežinau, kiek vietiniai gyventojai įsitraukia į vasaros hedonizmą. Manau, kad ne per labiausiai. Dažnas palangiškis vasarą dirba, tad pramogoms nelieka kažin kiek laiko, o kartais ir noro leisti vis dėlto sunkokai uždirbamus pinigus. Vasarą mieste nemažai kultūrinio judesio, bet jis gana specifinis, dažnai orientuotas būtent į pramogą, be gilesnio turinio. Tad ar verta tame dalyvauti?

Grįžtant prie „naujų vardų“ ir „naujų gyvenimo istorijų“… Gal tiktų pajuokauti, kad moterys kaip katės turi devynias gyvybes: 3 žaidimams, 3 klaidžiojimams, 3 gyvenimui. Gyvenk, žaisk, keliauk ‒ viskas, ko reikia pilnatvei. Ah, tiesa, įtariu, kad kelias jau išnaudojau.

Štai Tavo kiekviena knyga neskubriai, bet sąžiningai išeina po knygos: „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012), „Užpustomi“ (2013). Antraštes išvardijau šį mūsų šnekesį skaitysiančiajam (-iajai). Juk kartais net knygų pavadinimai pačių knygų neskaičiusiajam (-jai) šį tą sako, mena ar kurlink (nu)kreipia. Taigi, Elena, Tu puikiai žinai visą Lietuvos literatūros kontekstą ir, be abejonės, tuoki savo nišą. Sakyk, ar Tau gyvybiškai svarbios ir būtinos literatūrinės bendrystės, ar normaliam pulsui palaikyti pakanka, sakysiu, Poetinio Druskininkų rudens dvidienio, mėnesio vertėjų centre Visbyje ar menininkų namuose Arenšope? Ar Tau neišvengiamai yra būtina iš čia ir dabar iššokti į kitą čia ir dabar – vidinei energijai „auginti“ ir telkti?

O kas yra literatūrinė bendrystė? Manau, kad rašymas ‒ vieno žmogaus darbas. Tam reikia ramios vietelės ir šiek tiek laiko. Na, o „vidinę energiją“, kaip Tu įvardijai, gali užauginti ir sutikti žmonės, ir pamatyti nauji kraštai, bet lygiai taip pat gali įkvėpti skaitomos knygos arba debesis, plaukiantis virš galvos.

Maltoje (Gozo sala), 2014
Maltoje (Gozo sala), 2014

Nesureikšminu dalyvavimo literatūrinio gyvenimo kasdienybėje. Be abejo, reikalinga pasisukioti svarbiausiuose festivaliuose ar vieną kitą kartą atiduoti duoklę periodikai, bet tai yra labai takūs momentai, o knygą suvokiu kaip tęstinį faktą. Aišku, pageidautina tam tikra pastanga, kad knyga ir skaitytojas susitiktų. Manau, kad čia jau ne vien autoriaus, bet ir leidėjo, bibliotekininko ar šiaip kultūros žmogaus darbas.

Dar jeigu grįžtume prie „iššokimo“ į kitur klausimo, galėčiau pasakyti, kad kartais pasitvirtina sena tiesa, jog iš toliau geriau matyti. Atsidūrus kitame krašte ir kitokiame laiko tekėjime, tai, kas namie būnant rodėsi be galo svarbu ir reikšminga, gali tapti juokinga ir menka.

Gitana Gugevičiūtė taria, jog Tavo „kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija“. Rimantas Kmita sako, kad Tavo „eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“ Brigita Speičytė rašo, kad Tavo eilėraščiuose „sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, […] sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam.“

Manding, šie palyginimai ir apibrėžimai iš tikrųjų yra neprieštaringai įžvalgūs. Kaip Tu pati, eilėraščių autorė, priimi ir vertini kitų statomus aiškinamuosius ženklus savo kūrybos kelyje?

Taip ir įsivaizduoju vieškelį per plyną lauką su stilizuotais kelio ženklais, kur pažymėta „buitis“, „kasdienybė“, „grožis“, „nejaukumas“… O jeigu kalbėtume rimčiau, manau, kad kiekvienam rašančiajam yra svarbu būti pastebėtam. Įtariu, kad meluoja tie, kurie tvirtina kitaip. Ir džiaugiuosi, kai literatūros tyrėjai skaito mano tekstus pastebėdami ir pakilimus, ir nuokalnes. Džiaugiuosi tuo, kad jie dažniausiai „atspėja“ perskaitymo kodus, ir šiuo požiūriu teko nusivilti gal tik kokį kartą. Galbūt galėčiau pridurti, kad be skandinaviško atšiaurumo mano eilėraščiuose esama ir pirmapradžio vitališkumo, ir gyvenimo džiaugsmo, galų gale ironijos ir autoironijos.

O šiaip pirmasis savo kūrinio vertintojas vis dėlto esi tu pats. Šiuo požiūriu esu sau gana reikli. Jei taip nebūtų, mano knygų sąrašas būtų gerokai ilgesnis. Beveik niekada nebegrįžtu prie tų eilėraščių, kurie liko juodraščiuose išleidus knygą. Nelabai suprantu tų žmonių, kurie visai neredaguoja savo tekstų ir paleidžia į pasaulį visa, ką parašę. Apskritai, manau, kad tekstai turi kiek „susigulėti“, kad autorius nuo jų kiek nutoltų, o tada jau yra prasmės sugrįžti prie rankraščio.

Tavo pirmosios knygos pirmame eilėraštyje

 vedlys turi būti aklas

kad nematytų erškėčių

ir negyvų kūnų po kojomis

pirmasis turi būti aklas

kad nematytų kranklių

ir nejaukių savo pėdų

tokių laikinų kai aušta

ir kyla vėjas (juk užpustys)

vedlys turi būti kurčias

kad negirdėtų kaip

skamba laidotuvių varpai

 yra šis kertinis veiksmažodis, pavartotas būsimuoju laiku, po dvidešimt trejų metų štai virtęs esamuoju amžinai neveikiančiuoju (ok! dar ir kokiu veiklutėliu) daugiskaitos dalyviu – Tavo pastarosios poezijos knygos antrašte. Manding, tai toli gražu ir arti gražu neatsitiktiniai ir neįsikalbėti dalykai, jųjų neįmanoma moduliuoti tamtyč. Tai veikiau ne atspindintis, o ataidintis veidrodis. Kaip Tau pačiai sietini, su(si)siejami tiedu laikai, kuriame buvai ir kuriame esi?

Bet juk užpustomi, o ne užpustyti. Nuolatinė rezistencija gali būti labai varginanti, tad visai natūraliai į knygą įsirašo tokie eilėraščiai kaip „Pralaimėjęs“ arba „Čiuožiko diena“. Manau, dramatiškas pasaulio pojūtis susieja šias laiko požiūriu gerokai nutolusias knygas. Galbūt rinkinyje „Briedė jūroj“ ši jausena kai kur kiek per daug išdidinta, knygoje „Užpustomi“ dramatiškumas ,,pritildytas“, ne toks atviras. Jeigu būčiau literatūros kritikė, tokią rašymo manierą siečiau su romantine pasaulėjauta, aišku, jau patyrusia visus įmanomus moderno virsmus.

Kita vertus, skaitytojui, manau, nerūpi jokios klasifikacijos. Arba skaitomas eilėraštis užkabina tavo vidines stygeles, arba ne. Čia jau kalbu kaip skaitytoja. Autentika svarbu, bet dar yra kažkas kita, ir tas „kažkas kita“ arba rezonuoja, arba ne.

Pasaulėjautos prasme dabar labiausiai nutolusi knyga yra „Tiltas iš pelenų“. Bet kalbant apie šį rinkinį kuo puikiausiai atsimenu per vieną iš knygos pristatymų apie ją pasakytus Rolando Rastausko žodžius, kad čia jis atpažino poetės balsą. Manau, kad ,,poetės balsas“ ir sujungia visas mano eilėraščių knygas, o ne tokia Elena Karnauskaitė, kaip konkretus asmuo. Tokios ten beveik ir nėra. Kaip ten su tuo autoriumi? Irgi nušauti? Tik kas tada lieka?

 Mano konservatyvi žiūra niekaip netapatina knygos su bulvių traškučiais, o gydytojo, mokytojo ‒ su griovių kasėju. Pinigai yra konvertuojami į kitus pinigus, bet štai žmogiškoji mąstanti sąmonė, manding, nepripažįsta absoliutinamos lygybės. Klausimą pradėjęs formuluoti tokiom (ne)analogijom, hė, teiraujuosi štai ko. Būdama pilietė, būdama lituanistė, būdama valstybės pripažinta meno kūrėja, sakyk, Elena, ar įmanoma koreguoti bendruomenės kūrimą, kištis į status quo? Kiek galima (galima tikėtis) turėti atsakomybės už bendrabūvio reikalus, (ne)tolerancijos ir (ne)pakantumo čia pat ‒ už slenksčio, už lango, už nugaros – purslojančiam vyksmui? Kiek mokytojas šiuolaikybėje formuoja mokinio suvokimus, kiek pačiam mokiniui svarbu gauti siunčiamus signalus?

Taip paklausta pasijutau tarsi kokia Šatrijos Ragana. Bet ano laiko vertybės ir vertinimai šiai visuomenei nebegalioja arba galioja tik iš dalies. Kartais gana sumaniai bandoma manipuliuoti tarpukario idealizmo atgarsiais, kartais tai suveikia, bet sveikiau būtų pripažinti ir priimti savąjį laiką tokį, koks yra. Su visais privalumais ir trūkumais. Kaip pedagogė labai aiškiai pajutau vieną lūžio momentą – kai knygų vaikus pakeitė tinklo vaikai. Tai įvyko pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu. Kitose pasaulio šalyse tai įvyko anksčiau. Ar pasaulis dėl to sugriuvo? Toli gražu ne.

O bendruomenės kūrimas visada buvo koreguojamas. Mokytojas – valstybės užsakymo vykdytojas. Švietimo sistema – puikus atspindys to, kas vyksta valstybėje ir kokia yra valstybė. Labiausiai skaudina tai, kad pamiršta pagarba mokytojui. Jei galima negerbti mokytojo, tai galima negerbti ir bet kurio kito žmogaus. Tad nėra paskui ko verkti, kad mūsų valstybėje atskiras žmogus nesuvokiamas kaip vertybė. Deklaracijose, popieriuose ‒ taip, realybėje – ne. Galbūt tai iš dalies sovietmečio palikimas, bet gal ir ne.

Čia pajudinome gana sudėtingus klausimus. Mano, kaip atskiro asmens, kaip žmogaus, pozicija labai paprasta. Nemeluoti sau ir kitam. Kartais gali nenorėdamas apsigauti, bet – klysti žmogiška. Tik klystančiu pasilikti kvaila.

Elenos knygų lentyna
Elenos knygų lentyna

Nuotraukos iš Elenos Karnauskaitės asmeninio archyvo. 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *