Daina Opolskaitė: ,,Neatsakomas klausimas: o kodėl tu rašai?“
Daina Opolskaitė Suvalkijos pienėse. 2014
Su Vilkaviškyje gyvenančia rašytoja, Pilviškių gimnazijos mokytoja lituaniste Daina Opolskaite-Kovalčikiene kalbasi Gintarė Adomaitytė.
Grįžkime į tuos metus, kai pasirodė Tavo pirmoji knyga ,,Drožlės“(2000). Tai – novelės. Papasakok apie savo knygą – kaip ilgai ją rašei, kelis kartus dalyvavai Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurse? Mažai kam pavyksta PK konkursą laimėti pirmąjį kartą. Turbūt jau mokyklos metais norėjai būti rašytoja?
Iš tikrųjų noveles rašiau vienu mostu – brūkšt, ir yra. Neatsakingai, greitai. Mažai redaguodavau. Pirmosios knygos konkursą laimėjau iš antro karto. Pirmąjį kartą mane „nurungė“ Andrius Jakučiūnas. Mokyklos suole tvirtai žinojau, kad noriu daryti ką nors, kas būtų pravartu žmonėms, visuomenei – jaučiau galinti duoti, o ne imti ir naudotis. Be to, jau tada gana anksti suvokiau tai kaip būdą įminti savo pėdsaką. Buvau iš tų, kurie nenori būti mokomi, o jaučia, kad patys gali mokyti.
Lyg per miglas prisimenu Tavo knygos pristatymą Rašytojų klube. Regis, buvai ne viena – Tu ir poetė Lina Burbaitė? Ir dar jaunosios tapytojos, viena jų – Benigna Kasparavičiūtė. Kokios nuotaikos tuomet Tave valdė, kokių būta vilčių?
Tą vakarą debiutavome trise: tapytoja Benigna Kasparavičiūtė, pirmąją poezijos knygą išleidusi Lina Burbaitė ir aš. Kokios nuotaikos valdė? Labai nekuklios: atrodė, kad visas pasaulis štai guli tau po kojomis, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėjo įvykti… Dabar jau seniai nebeišgyvenu tokio jaunatviško maksimalizmo ir tokio pasitikėjimo savimi ir savo kūryba. Beje, mano kolegė „pagal seriją“ Lina kažkur dingo, niekur nebesutinku jos eilėraščių…
Pirmosios knygos pristatymas Vilkaviškio Kultūros rūmuose.
Dalyvauja V.Kukulas, V.Girdzijauskas.
Jau įpratome Tavo tekstus skaityti ,,Šiaurės Atėnuose“, ,,Literatūroje ir mene“. O ar skaito Tave kolegos mokytojai? Arba rajono kultūros darbuotojai? Ar yra šalia žmonių, kuriuos galime vadinti ,,palaikančia komanda“?
Ar skaito, man sunku pasakyti. Atgarsių mažai. Ko gero, labai retas kuris. Vilkaviškyje, o tuo labiau Pilviškiuose, tokių „Šiaurės Atėnų“ nenusipirksi, nėra nė vienos vietos, kur juos būtų galima gauti. Kai pavargstu nuo „internetinio“ numerio, pati važiuoju į Marijampolę nusipirkti.
Jei dar atviriau – stengiuosi slapukauti. Niekam savo tekstų neperšu, nerodau, nepranešu, kad pasirodė, nekviečiu perskaityti. Kas nori, kam įdomu, tas randa ir perskaito. „Palaikančios komandos“ neturiu. Tarp mokytojų dėl to jaučiuosi tik savesnė, ne kažkokia kitokia. Jau seniai sau pasakiau, kad gyvenu du gyvenimus: kasdienį, mokytojišką, ir literatūros. Beje, tai juntamas asmenybės susiskaldymas, ir manau, kad tai ne kiekvienam lemta patirti…
Prisimenu Tavo puikią esė ,,Šiaurės Atėnuose“, kurioje prisipažinai, kad esi pašaukta mokytojauti. Skaityti buvo malonu: pašauktųjų niekada nėra daug. Bet juk tas pašaukimas – tai ir išbandymai, ir...
Ta esė buvo stipriai ironizuota, noras pasišaipyti iš savęs ir iš situacijos. Numojau į visus tabu ir nuoga atsistojau prieš veidrodį. Pats tekstas, pasirodo, buvo nemažas sprogimas. Prisimenu, kaip viena kolegė įspraudė ją perskaityti savo vyrui, o tas perskaitęs pasakė: ir kas su tokia gali gyventi? Kad nori – verk ir juokis. Teksto ironija – kietas lukštas, ne kiekvieno ji prakertama, tad ne kiekvienas ir pasieks didžiąsias esmes.
Tačiau turiu prisipažinti, kad ji, toji esė – grūdas, kuris nukrito ir tebedygsta. Niekaip neatsikratau minties, kad ji galėtų išaugti į pedagoginį romaną apie visą mokyklos ir mokytojystės kasdienybę. Žiaurią. Tikrą. Juokingą. Be jokių blizgučių ir pompastikos, kurios apstu pedagoginio gyvenimo išorėje, vien tik dėvint ironijos kaukę… Juk tokios literatūros nėra. Bent jau lietuvių kalba jos neturime. Bet tai būtų labai drąsu. Kitas klausimas, ar tokia knyga būtų išleista? Ko gero, jausčiausi beveik kaip Sruoga, parašęs „Dievų mišką“ – pavojingą kūrinį. Bet ta mintis kažkodėl neduoda man ramybės.
Pirmasis Mokytojos rugsėjis. Su penktokais Žaliojoje 2000 m. rugsėjo 1-ąją.
Gal dabar pats laikas pakalbėti apie Tavo mokytojus – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ar yra asmenybių, kuriomis žaviesi, gal net bandai sekti?
Esu gan uždaras žmogus, man nelengva bendrauti, todėl dažniausiai renkuosi vienatvę. Dėl tos priežasties netiesioginių mokytojų turiu kur kas daugiau. Iš literatūros išskirčiau tris autoritetus. Pirmiausia Antaną Vaičiulaitį, iš kurio mokiausi žodžio jėgos ir melodikos, neeilinių palyginimų ir raiškos, antrasis – Henrikas Radauskas, kurio poezija man tikroji literatūros meistrystė, o kiekvienas eilėraštis – kaip desertas. Ypač mėgstu (ir garsiai, ir tylomis) skaityti jo „Vienaragį“ ir „Jūrininko iškeliavimą“ – kiekvieną kartą šiurpas pereina… Trečioji yra Charlotte Bronte, sužavėjusi ir savo gyvenimo istorija, ir literatūra. Jos romaną „Džeinė Eir“, pamenu, gavo paskaityti mano močiutė. Tada mokiausi antroje klasėje ir man parūpo ta stora knyga ant šaldytuvo. Dar nesupratau nei tiesioginės kalbos, nei kreipinių, bet ta knyga tapo mano gyvenimo palydove. Dabar ją moku beveik mintinai, ir vis tiek ji guli mano naktinio stalelio stalčiuje. Manau, kad Džeinė Eir mane formavo ir kaip mokytoją. Žaviuosi ir pačia Šarlote Bronte – jos, kaip moters rašytojos, stiprybe ir drąsa sudėtingomis XIX a. Anglijos gyvenimo aplinkybėmis. Iš šiandienės prozos didžiaisiais savo mokytojais pripažįstu Jaroslavą Melniką ir amerikiečių rašytoją Michaelį Cunningamą.
Iš asmenybių, su kuriomis teko bendrauti, noriu nusilenkti rašytojui Juozui Apučiui, tapusiam mano pirmosios knygos krikštatėviu ir studentiškais metais taip skatinusį mane rašyti. Jo asmenybės šviesa ir žodžių teisingumas man iki šiol nepamirštami.
Girdėjau ne vieną mokytoją besiskundžiantį, kad jei ne mokytojavimas – tai tikrai būtų tapęs rašytoju. Tai ar tikrai tas darbas taip labai trukdo? Tu esi lyg ir įrodymas, kad nelabai…
Įdomus pastebėjimas. Mokytojystė – iš tiesų labai kategoriška, ji nelinkusi leisti rinktis. Kasdien sakanti: man arba viskas, arba nieko. O kur dar tai, kad mokyklą kasdien turi pasiekti už keturiolikos kilometrų ir dar tai, kad visiems metams uždarė tiltą per Šešupę ir kasryt reikės pėsčiomis per lietų ir sniegą klampoti į kitą pusę, kad pasiektum mokinį… Tokiu gyvenimo atveju supranti, kad mokytojystė pareikalauja ir fizinių jėgų. O juk ir šito sunku rasti laiko minčiai, nuovargis ir emocinis išbalansavimas dažnai parodo, kad be šio darbo tu nieko daugiau negali. Bandau donkichotiškai grumtis, įrodyti sau, kad galiu. Kartais palūžtu. Po to vėl atsistoju. Gerai žinau, kad esu mokytoja. O ar esu rašytoja? To nežinau.
Gyveni Vilkaviškyje, mokytojauji Pilviškių gimnazijoje. Ar būna, kad mintimis nuleki į didesnius miestus arba į gimnazijas, kurias vadiname ,,prestižinėmis“?
Keblus ir provokuojantis klausimas. Pirmiausia turbūt reikia prisipažinti, kad esu miesto, kultūros žmogus, bet – paradoksas – gyvenimas lėmė būtent tai, kad tenka dirbti atokiame provincijos miestelyje. Matyt, tai likimo „kodas“, nenoriu jo peržengti. Aiškiai suvokiu, kad dirbdama „prestižinėje“ gimnazijoje dirbčiau kitaip, atsivertų kitos galimybės, galbūt pavyktų net išnaudoti kažkokius savo resursus, kuriuos lyg ir jaučiu turinti, bet… atidžiau apsidairiusi po savo klasę suprantu, kad vaikas, į kurio akis žvelgiu kasdien, yra toks pats ir didmiestyje, ir atokiame miestelyje. Tie patys norai, troškimai, tas pats pasaulio ir gyvenimo pulsas.
Tėviškė. Didieji Šelviai.
Ar turi Vilkaviškis savo gyvenimą būdą, stilių? O Pilviškių miestelis? Ar atitinka minėtų vietų ritmas Tavąjį gyvensenos ritmą?
Dabar jau nebeatitinka. Gyvenu daugiau savo, vidiniu, ritmu. Skaitau naujausią literatūrą, kultūrinę spaudą, kad galėčiau jaustis arčiau sostinės kultūrinio gyvenimo. Labiausiai esu išalkusi susitikimų, bendravimo su literatūros žmonėmis. Vilkaviškis su kaupu išpildė mano lūkesčius jaunystės, paauglystės metais, davė daug, nes jame gyveno ir darbavosi ne viena rajono kultūrai svarbi asmenybė. Tik dabar galiu įvertinti ilgametės Viešosios bibliotekos vedėjos Astos Velioniškienės indėlį, kuomet Vilkaviškio rajoną jos nuolatiniais kvietimais lankė poetai, rašytojai, vykdavo naujausių knygų pristatymai, o LRS pirmininką Valentiną Sventicką pažinojau kaip kartkartėmis matomą kaimyną… Kultūros centre aktyviai veikė rajono literatų klubas „Seklyčia“, vėliau įkūręs jaunųjų, moksleivių, filialą. Ten pirmą kartą sutikau Giedrę Kazlauskaitę, prasidėjo mūsų draugystė. Jaunam žmogui to pakako. Jaučiausi auganti visiškai kultūringoje aplinkoje, pasirengusi pakelti sparnus. Su nostalgija prisimenu tuos metus. Šiandien Vilkaviškis kitoks – užgesęs…
Mudvi dažniausiai susitinkame Jaunųjų filologų konkurse, esu vertinusi Tavo mokinių darbus. Ar esi dalyvavusi JFK, kai buvai mokinė? Ką manai apie šiuos konkursus – ką reikėtų keisti, ko atsisakyti? Ar padeda konkursai tapti rašytoju?
JFK dalyvavau 1997 metais Mažeikiuose būdama 12 klasėje. Tada už prozą gavau III laipsnio diplomą. Manau, kad JFK unikalus, kito tokio nėra. Tai vienintelė TIKRO susitikimo vieta kuriančiam jaunimui. Atmosfera nepasikeitusi: tokia, kokia buvo mano dienomis, tokią jaučiu ją ir dabar. Ypatinga pajusti tą visišką toleranciją kitam, kito pasauliui ir kūrybai. Deja, konkurso organizacija nėra tobula, trūkumai egzistuoja. Vargina tolimi maršrutai į pačius atokiausius kampelius. Manau, visai vykusi buvo idėja „apsistoti“ Vilniuje. Jaunam žmogui sostinėje visada bus į ką pasidairyti, tuo labiau iš kitų vietovių.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje 1997 metų vasarą.
Manau, pats konkursas yra svarbus savęs „pasimatavimas“, kurio negali būti išvengta kūrybos kely. Mane glumina tie jauni kūrėjai, kurie neįvertinti sako: viskas, daugiau iš manęs nė eilutės… Tam tikra prasme konkursas tikrai augina rašytoją.
Klausinėjau, klausinėjau, bet juntu: ne viskas dar pasakyta. Atidžiai klausau Tavo pačios papildymų.
Be atsakymų į šiuos klausimus dar galiu pridėti keletą detalių, kurios gal Jums pasirodys įdomios. Pavyzdžiui: mano dukra pamačiusi mane prie kompiuterio kartais užduoda paprastą, bet neatsakomą klausimą: mama, o kodėl tu rašai? Iš tikrųjų jis be atsakymo…
Trijų kartų giminės moterys. Su močiute ir dukra Ugne 2006 m.
Turiu išsaugojusi mokinio meilės laišką, rašytą man. Jis nuoširdus ir ypatingas. Giliai mano širdyje jūs visada buvot, esat ir liksit idealas. Jus iš kitų žmonių išskyriau tuo, kad jūs suvokiate, ką kalbate, jūsų žodžiai gilūs, mintys šviesios ir jūs pati esate kerinti, žavinga. Kai jūs kalbate ir dėstote pamoką, mane tarsi atjungia nuo viso pasaulio… man aplamai šis metas yra sunkus, beveik pastoviai jaučiu nuovargį, bet kai jus pamatau, tarsi atsiranda antras kvėpavimas.
Metai praėję, mokinys išėjęs, o laiškas tebešildo. Kaip keista, kad kažkam gali palikti tokį įspūdį…
Kaip parašyti gerą tekstą, manęs niekas nemokė, jokių patarimų nedavė. Mokyklą literatūroje suradau ir išėjau pati. Tie patarimai, kuriuos šiandien iš tos mokyklos perduodu savo mokiniams – jeigu man kas nors juos būtų davęs, kai mokiausi, įdomu, kiek tai būtų reikšminga? O gal kur kas didesnė meistrystė juos pačiam aptikti?
Pilviškių vidurinėje mokykloje su kolege Violeta Kriščiūniene
egzaminų vertinimo metu 2005 m.
Nuotraukos iš D. Opolskaitės asmeninio archyvo.