Poetas Robertas Keturakis. Fotografavo Zenonas Baltrušis
Šiemet minime reto darbštumo kūrėjo – poeto, prozininko, vertėjo, redaktoriaus Roberto Keturakio 90-ąsias gimimo metines. Jo tėviškė – senasis Jonučių kaimas netoli Garliavos. Visą gyvenimą poetas jautė glaudžią sąsają su gimtine, savo šaknimis, savo krašto žmonėmis. Pirmosios Garliavos vidurinės mokyklos I laidos abiturientas džiugiai sutiko žinią, kad arčiausiai jo gimtųjų vietų įsikūrusi antroji Garliavos vidurinė ėmėsi išsaugoti sunykusio Jonučių kaimo vardą – tapo Garliavos Jonučių vidurine mokykla. Vėliau čia veikė gimnazija ir progimnazija po vienu stogu, šiuo metu – progimnazija. Poetas buvo mokyklos garbės narys, dažnai čia lankydavosi, skatino mokinių pilietines iniciatyvas ir kūrybiškumą, ypač nuo 1994 metų, kai savo veiklą pradėjo Borutaičių draugija.
Nerimas dėl Tėvynės ir žmogaus
Sklaidant poeto Roberto Keturakio laiškus, sveikinimus, įrašus Borutaičių draugijos metraštyje, matyti, kad mūsų kraštiečiui labai rūpėjo ateities Lietuva, gimtojo krašto kultūra, šviesaus, doro žmogaus ilgesys. Pirmasis saugomas tekstas datuotas 1996 m. vasario 14 d., kai kartu su aktore Rūta Staliliūnaite buvo atvykęs į mūsų mokyklą ir dalyvavo Vasario 16-osios minėjime:
Valstybės didingumas, žmogiškas trapumas nuostabiai atsivėrė Jonučių vidurinėje mokykloje, kada mokinių, mokytojų ir svečių mintys, jausmai tapo šviesiu bendrumu.
Laisvė dar tik ateina į mūsų širdis.
Savigarba dar tik atsiremia į mūsų sielas.
Ištikimybė pareigai ir Tėvynei dar tik ieško savo kelių.
Todėl budėjimas, laukimas ir kasdienis darbas lai niekados neapleidžia mūsų.
Būkite šviesūs ir ilgėkitės šviesaus žmogaus, šviesios Tėvynės, šviesios vilties!
Poeto siela džiūgauja, kai tą patį pavasarį, gegužės 23 d., jis kartu su aktoriais Rūta Staliliūnaite ir Ridu Žirguliu atvyksta į Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos borutaičių surengtą Poezijos pavasarėlio šventę Garliavos apylinkių seniūnijoje, Ražiškių kaime, ant aukšto Jiesios skardžio, kur geltonuoja rašytojo Kazio Borutos namelis. Tai patvirtina žodžiai, išlikę mūsų metraštyje:
Kazio Borutos namelis. Nuotrauka iš https://kvr.kpd.lt/
Ten, ant Borutų piliakalnio, mūsų buvo daug, ir visi tapome savo Gimtojo Žodžio Žyniais, Gynėjais, Lydėtojais – į šviesą, į žmogiškumą, į ateitį, kurioje giedruos tiek daug šiandien įspėtų veidų…
Mūsų didžiausias noras: žinoti, kad tuštuma žmoguje prasideda nuo tuštumos, beveidiškumo, bevardiškumo Gimtinėje. Tai mūsų pareiga ir savigarba įsako (kaip borutiečių himne): ten, kur esi, turi būti prasminga ir šviesu!
Baigiantis 1997-iesiems, gauname kalėdinį Roberto Keturakio atviruką, skirtą Jonučių mokyklos bendruomenei ir Borutaičių draugijos nariams, kuris, pasikeitus to meto politiniams vėjams šalyje, priverčia sunerimti:
Mano Mielieji!
Kažkodėl Jūsų kalėdiniai ir naujametiniai sveikinimai bei palinkėjimai man visados padvelkia pavasariu – gležnų lapų kvapu, šiltu vėju, saulės persmelktais debesimis… Nė vienoje raidelėje neslypi viduržiemis, susigūžusios gamtos kantrus laukimas.
Mano Kalėdos ir Naujųjų metų pirmieji žingsniai nėra nei šviesūs, nei ramūs. Kaip žinote, didesnė Lietuvos dalis atstūmė Vytauto Landsbergio išmintį ir žinojimą, kokia dvasia mumyse turi užaugti, kokie darbai turi būti pirmiausia padaryti. Tai labai grėsmingas atstūmimas, atimantis ir iš manęs ateities Lietuvą. Jūs tą ateities Lietuvą sulauksite ir patys ją ugdysite. Man jau pristigs laiko ir jėgų.
Labai noriu, kad nebūtumėte suklaidinti saldžiarūgštės demagogijos ir įtaigojimo, kad iš skrybėlės (kaip cirke!) bus ištrauktas geresnis gyvenimas. Noriu, kad neužmirštute, jog nuo sąžiningesnio gyvenimo prasideda bet kuri gerovė. Noriu, kad būtumėte tvirti, išmintingi, šviesūs, kūrybiški. Sėkmės Jums, mano Mielieji!
97.XII.26 Robertas Keturakis
Nuoširdus nerimas dėl Lietuvos ir pasaulio ateities, esminių žmogiškųjų vertybių išsaugojimas, tikėjimas poetinio žodžio galia Robertui Keturakiui visąlaik buvo esminiai dalykai.
Kūryba yra kelias
Kazio Borutos dukra dr. Eglė Makariūnienė su borutaičiais.
Fotografavo V. Padriezis
Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje veikianti kultūrinė visuomeninė organizacija (asociacija) Borutaičių draugija buvo įkurta tada, kai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip ir daugelyje švietimo įstaigų, siekta sukurti savitą ugdymo sistemą, atsiremiant į ryškiausias savojo krašto kultūros asmenybes. Sužinojome, kad XX a. ketvirtame dešimtmetyje čia, Garliavos apylinkėje, vadinamame Čigonkalnyje, ant aukšto Jiesios skardžio kūrėsi, statėsi namelius laisvos minties kūrėjas Kazys Boruta su šeima. Maištingojo poeto, paslaptingojo romano „Baltaragio malūno“ autoriaus kažkada ištartas raginimas SMARKIAI GYVENK jaunimui pasirodė labai patrauklus – skatinantis domėtis savo krašto kultūra, nesitaikstyti su prievarta, žeminimu, gyventi „nesulenktu stuburu“, lavinti savo kūrybines galias.
1994 m. birželio 15 dieną surengta pirmoji Poezijos pavasarėlio šventė. 1995 metų sausį iškilmingai paminėtas rašytojo Kazio Borutos 90-metis, pirmąsyk sugiedotas Borutaičių himnas. Borutaičių veikla įsibėgėja. Pasitelkus dailės, muzikos galimybes, rengiami poezijos vakarai, rašytojų sukakčių minėjimai, išleidžiama ne viena jaunųjų kūrėjų poezijos knygelė. Vaikų ir jaunimo poezijos konkursai, rengiami kiekvieną pavasarį, peržengia Kauno rajono ribas ir galiausiai tampa respublikiniais. Galiausiai kiekvieną gegužę Kazio Borutos sodyboje rengiama Poezijos pavasarėlio šventė įsilieja į tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių programą. Borutos kalnelyje apsilankė daugybė Lietuvoje žinomų poetų, aktorių, meninio žodžio skleidėjų.
Robertas Keturakis su borutaičiais 2010 m. Nuotrauka iš
Borutaičių draugijos archyvo
Visgi vienas svarbiausių Borutaičių draugijos veiklos „krikštatėvių“, įvairių iniciatyvų skatintojų, jaunųjų kūrėjų ugdytojų išlieka mūsų žemietis Robertas Keturakis. Kartais gana rimti, verčiantys susimąstyti, o kartais valiūkiškai šmaikštūs kraštiečio poeto susitikimai su mokiniais įvairiose erdvėse, pokalbiai apie poeziją, knygas, apie jauno žmogaus ryžtą ieškoti savojo kelio, ko gera, ilgai išliks daugelio atminty. Daugiau kaip dvidešimt metų Poetas atidžiai skaitė ir vertino, komentavo, recenzavo respublikinio Borutaičių poezijos konkurso dalyvių mokinių (keletą metų ir mokytojų!) kūrybinius bandymus, stengdamasis kiekviename įžvelgti pozityvumo. Pasklaidykime metraštį:
Džiaugiuos, kad K. Borutos namuose, prie Jiesios, suburiami jaunieji literatai, ugdomi veržlūs, šviesūs talentai, ginamas trapusis žmogaus pasaulis – dvasinis švytėjimas.
Su dėkingumu –
Robertas Keturakis
99 06 03
Dar aiškiau esminė Poeto nuostata atsiskleidžia labai išsamiai parašytoje mokinių poezijos konkurso apžvalgoje, datuotoje 2003 m. balandžio 14-15 dienomis: Laimingiausi bus tie, kurie gyvenimą supras kaip Kelią. Ir kūryba yra begalinis Kelias, kuriame išgryninamas žmogaus savitumas, pašaukimas ir gyvenimo prasmė. Negalėdamas dalyvauti tų metų Poezijos pavasarėlio šventėje Pajiesy, Poetas maloniai nustebina išvakarėse gautu laišku, kuriame ne tik jautrūs atsiprašymo žodžiai ir linkėjimai borutaičiams, bet ir eiliuotas tekstas, kurį aš, kaip Borutaičių draugijos pirmininkė, įpareigojama garsiai perskaityti renginio metu:
Sveikinimas šviesiesiems borutiečiams, išaušus 2003 metų Poezijos Pavasarėliui
Nusileido ant žemės ievų debesynas baltasis.
Poezija žydi! Sveiki, mano broliai ir sesės!
Ir vėl susirinkom viens kitą tvirtai apkabinti,
pajusti Borutos dvasią ir neramią maištingą Jo mintį.
Liepsnelė vėl aukuro sklęs, ir su išrinktaisiais suklupę,
paliesime žemę ir žodį tiesos išsiilgusiom lūpom.
Nebijokite nerimo ir bėgančio kelio šešėlių,
nes esat iš tų, kurie girdit paukščio tylinčią sielą.
Nes esat iš tų, kuriems vietos pasaulyje maža,
kurių negalės paklaidinti netiesa ar miražai.
Tu žinai: už šio kalno Tėvynė – Sūduva ir toks savas
debesų, dobilų ir poetų sostas kuklus – Liudvinavas.
Už to kalno – Jonučiai su mūsų vardais ir svajonėm,
kelionių liepsna, išsiilgusiais laimės ir amžina duona.
Už to kalno pasaulis, ir tegu žodžio kregždė nuskrieja
ir gieda, jog leidžias ant žemės ievų debesynai baltieji.
Gieda, kad grožis pasaulį pakeis, nes laikinumo nebijo.
Tegu mūsų širdys ir sielos niekad nebus surūdiję!
2003 05 08 Robertas Keturakis
Robertui Keturakiui buvo itin brangūs susitikimai su gimtinės žmonėmis, tiek su vyresniąja karta, tiek su labai viltingai nuteikiančiu jaunimu. Tikriausiai ne viena Jonučių abiturientų karta prisimena išskirtinę kalėdinę lietuvių kalbos Metų pamoką su žymiuoju Rašytoju.
Dažniausiai tokios pamokos vykdavo jaukiame Kazio Borutos vardo lietuvių kalbos kabinete. Klausydavomės R. Keturakio pasakojimų apie dramatišką pokario laiką ir Jo kartos jaunuolių pasirinkimus, apie knygas, palikusias svarbų pėdsaką asmenybės brendimo kelyje. Kartu diskutuodavome, kaip nepaklysti ieškant savojo kelio šių laikų jaunam žmogui. Itin jaukus ir šiltas buvo R. Keturakio romano „Kulka Dievo širdy“ sutikimas – ilgokai užsitęsęs pokalbis su mokiniais apie tai, kas „dėjosi šmėklų metu“, ką daryti, kad tokie laikai nepasikartotų. Mokiniams patiko viešai skaityti ir interpretuoti pasirinktus Poeto eilėraščius, ne vienam jų ir melodiją patys yra sukūrę. Kartais atrodydavo, kad bendraudamas su Garliavos Jonučių mokyklos bendruomene, su borutaičiais Robertas Keturakis ir pats dvasiškai praturtėdavo, įgaudavo naujų kūrybinių galių.
2005 m. kovo 24 d. Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko gražus renginys, skirtas R. Keturakio 70-mečiui. Šalia gausiai susirinkusių garliaviečių, Kauno rašytojų ir kitų svečių, mylimą kraštietį pagerbė ir mūsų mokyklos borutaičiai. Po keleto dienų sulaukiau šilto Poeto padėkos laiško kartu su jau įvertintais tų metų Borutaičių rengiamo poezijos konkurso darbais ir velykiniais palinkėjimais:
Gerb. Zigrita,
nuoširdžiai dėkoju, kad palaikėte mane Garliavos bibliotekoje – man buvo drąsiau matant Jūsų susikaupusį, šviesų veidą.
Eilėraščius, skirtus mokinių poezijos konkursui, perskaičiau smalsiai ir atidžiai. Skaitydamas ir džiaugiaus, ir nesidžiaugiau.
Džiaugiaus, kad yra mokinių, tikinčių poezijos stebuklais.
Nesidžiaugiau, nes mokinių kūryboje per mažai užtikau savitumo ir tų talento blykstelėjimų, kurie priverčia krūptelėti iš laimės – dar vienas Dievo siųstasis!
Bet mudu žinome, kiek daug turi būti pastangų ir ištikimo lūkesčio iki tų talento nušvitimų…
Tegu šventos, šviesiosios, viltingosios Velykos dovanoja Jums, miela Zigrita, ir Jūsų artimiesiems gilaus džiaugsmo, sielai leidžiančios išsitiesti ramybės ir tylaus šventiško jaudulio, per kurį pasaulis būna jaukesnis ir gražesnis. (…)
Poetai Robertas Keturakis ir Viktoras Rudžianskas svečiuojasi pas borutaičius.
Fotografavo Marius Ulevičius
Robertui Keturakiui buvo labai svarbu skatinti, visada palaikyti savojo krašto mokytojų ir mokinių literatūrinį, kultūrinį gyvenimą. Nesyk, siekdamas padėti gauti lėšų Borutaičių draugijos projektų vykdymui, rašė rekomendacijas į LR Kultūros ministeriją, Kultūros ir sporto rėmimo fondą. Lietuvoje žinomas kūrėjas rasdavo laiko savo vedamuoju straipsneliu palydėti į leidyklą ne vieną mokinių poezijos knygelę.
Kas yra poezija
Paskutinį Roberto Keturakio laišką, skirtą borutaičiams ir man, Borutaičių draugijos pirmininkei, gavome 2021 m. balandžio 29 dieną. Kad ir nesveikuodamas, tą pavasarį kraštietis eilinį sykį mielai priėmė didoką siuntinį – pluoštą 9-12 klasių mokinių, respublikinio Borutaičių poezijos konkurso dalyvių, eilėraščių. Ilgokai juos skaitė, neatsiliepė. Galiausiai daugelį metų skatinęs jaunuosius kūrėjus, negailėjęs šiltų žodžių kiekvienam, paliestajam poezijos mūzos, šįkart nelabai klusnia rašysena išdėsto, atrodytų, testamentinius priesakus kūrėjams:
[…] skaudėjo skaitant mokinių eilėraščius, nes šiuo metu skaudūs kvazimodernumo lūžiai žiauriai sunaikina viską, kas žavi visos žmonijos (išskyrus atilas) dvasines aukštumas per TIESĄ, GROŽĮ, TOBULUMĄ, TOBULUS UGDYMUS kūryboje…
Jūs savo spindulingu jautrumu pritarsite man, kaip pritarė J. Miltinis vienoj, virtusioj muge, repeticijoj:
Dar nepaklydę mirtinai kvazimodernume, stenkitės neprarasti šviesiausių klasikos akimirkų (Jūsų žodžiai).
Visuose mokinių kūrybos erdvynuose yra vien užguiti likučiai POEZIJOS.
Kas draskosi prie tų likučių?
Pastangos pažaisti proza.
Tada atvirai bylokime be jokių modernumo terminų.
Atsiverskime žodyną.
POEZIJA. Eiliuotų, lyrinių neeiliuotų poetinių nuotaikų kūrybiškai komponuojama visuma, ŽAVUMAS, ŠVENTIŠKUMAS –
Akademiniame dėstyme pats svarbiausias dėmuo – JAUSMŲ, IŠGYVENIMŲ AUKŠTUMA
Lyg psalmėse
[…] Šlovinu ir džiaugiuos MOKYTOJAIS, išsaugojusiais jaunosios kartos žavumą ir šventiškumą.
Tyliai šnabždu: kūrybiniame turinyje įterpti klasikinio spindėjimo eilėraščius su jambais, chorėjais ir kitom dangiškai skambančiom stygom – – –
Apkabinu visus šio konkurso dalyvius, didžiuojuos jų talentų aukštumomis – ir mūsų gimtojo žodžio burtais, t. y. burtažodžiais – […]
Poetas Robertas Keturakis Jonučių gimnazijoje, K. Borutos lietuvių kalbos kabinete, 2009 m.
Nuotrauka iš Borutaičių draugijos archyvo
Telieka susimąstyti. Kas tai – susirūpinimas dėl liūdnokos poetinio žodžio ateities, griežtoko ir kartu savo vaikus mylinčio tėvo perspėjimas dėl žmogiškųjų vertybių devalvacijos?.. Turbūt viskas kartu. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad įsiklausysime į poeto žodžius. Kad nepaliausime mokytis patys augti, save auginti ir džiaugtis kitų augimu!