Fotografavo RIčardas Šileika
„Tėvynę reikia mylėti kaip mamą. Na ir kas, kad kitos didesnės ir turtingesnės. Ji juk – vienintelė. Ji – mūsų“, – šiuos kadaise ištartus žurnalistės Editos Mildažytės žodžius prisimenu kaskart žengusi žingsnį pro ką tik nusileidusio lėktuvo duris. Keistai geri dabar laikai, juk ką tik tolimoje šalyje galėjau matyti kalnus, vandenyną ar egzotiškas palmes, o po poros valandų šnerves jau glosto lietuviškas oras. Kuo labiau veriasi pasaulis, tuo labiau jaučiu ir savo mažumą, ir pasididžiavimą, kad tokia mažytė šalis išliko greta didžiųjų valstybių. Išliko su savo kultūra, istorija, pasakomis, dainomis ir tarmėmis. Išliko, būdama tokia mažytė, mažutė, mažutėlė, mažutėlytė, mažulytė, mažučiukė, mažuliukė, mažutėliukė… Kuri dar kalba pasižymi tokiu neįtikėtinu deminutyvų skaičiumi? Kurioje dar pasaulio kalboje prie to paties veiksmažodžio pridėjęs vos trumputį priešdėlį, gali pakeisti žodžio prasmę? Kad ir žodyje bėgti: priešpiet ji nubėgo, apie pietus parbėgo, iš darbo pabėgo, papietauti susibėgo ir netrukus vėl išbėgo.
Neseniai paklausiau už svetimtaučio ištekėjusios draugės: „Viską suprantu, visi esame žmonės su rankomis, kojomis ir širdimi, visi turime gerų savybių ir stipriai tobulintinų, bet kaip su kalba? Juk kažin ar įmanoma išmokti svetimos šalies kalbą taip, kaip gimtąją, iki subtiliausių smulkmenų, iki tokio lygio, kad kitas suprastų, ką sakai net ir perkeltine prasme.“ Draugė nusišypsojo: „Kartais kuo mažiau žodžių, tuo geriau…“ Hm, man – tikrai ne, kalba man yra viskas, juk visų ir visokių santykių pagrindas yra mokėjimas kalbėtis. Mokėjimas rasti tinkamą žodį, toną, aiškiai pasakyti tai, ką galvoji ir jauti, o kartais ir išmintinga pauze užverti lūpų vartus. Juk ne veltui sakoma, kad žodis gali ne tik pakylėti, apsaugoti, palaikyti ar išteisinti, bet ir nužudyti.
Paradoksalu, kad mokykloje už plepėjimą kartais buvau baudžiama, o dabar tai – mano pagrindinis darbo įrankis. Raštu ir žodžiu išreiškiu save mokydama vaikus ir suaugusiuosius, klasėje ir scenoje. Susidėlioju keletą pagrindinių minčių ir būna labai įdomu, kokius žodžius Dievas atsiųs joms apipinti. Neapsakomas jausmas, kai pradėjus kalbėti sugrįžta žmonių reakcijos: kartais musės skrydžio girdėjimo tyla, kartais šypsena ir juokas, kartais akyse sublizgusi ašara, o labiausiai džiaugiuosi klausimu ar replika. Tuomet išsivysto įdomiausios diskusijos, kurios padeda atrasti ir suprasti. Mokau negalią turinčius vaikus muzikos, vienas iš jų geba pasakyti tik aštuonis žodžius (ne visus lietuviškus ir padorius). Meistriškai juos vartodamas, vaikinas visai šauniai sukasi gyvenime. Bet kartais iš žvilgsnio ir reakcijų matau, kiek daug jis supranta. Kartais pasvajoju, ką jis pasakytų, jei kokiu nors stebuklingu būdu jo galvoje esantis kompiuteris pataisytų kalbos centrus. Ko ir kiek jis pasakytų? Tuo pat metu liūdna dėl vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, kurie galėtų, bet nesistengia. Neskaito, nesidomi, o ir patys kažin ar supranta, kad išgyvena tikrų tikriausią skurdą. Kalbos skurdą. Juk jei kas nors ir išaugino mano pasitikėjimą savimi, tai – kalba. Pasitikėjimą, patikėjimą, tikėjimą…
Ir Tėvynę, grįždama iš svečios šalies, pajuntu gerokai anksčiau, nei lėktuvo ratai paliečia žemę. Kad tuojau ją pamatysiu, suprantu jau oro uoste, kai išgirstu, kad daugelis aplinkinių kalba lietuviškai. Juk laukiame to paties ugninio paukščio, kuris parskraidins mus į lietaus šalį, į Lietuvą.
RAIMONDA KURAUSKIENĖ
Vilkaviškis
Gimtoji kalba, 2024 m. Nr. 8, p. 31–32
MENO BANGŲ informacija: konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ (2024 m.) Raimonda Kurauskienė užėmė I vietą. Sveikiname!