Paminklo Vytautui Mačerniui Telšiuose fragmentas. Skulptorius Gediminas Karalius
Meno bangos pradeda minėti Vytauto Mačernio šimtmetį. Pasakosime apie poetą renginiuose Ignalinos bibliotekoje bei Saulėtekio sodyboje, publikuosime mačerniškus tekstus svetainės menobangos.lt puslapiuose.
Kas gi jis, tas pirmasis žmogus, į kurį kreipėmės, prašydami pasakojimų apie Vytautą Mačernį? Tai – Žemaitijoje, Telšiuose gyvenąs poetas Vytautas Stulpinas – Vytauto Mačernio kūrybos žinovas ir mylėtojas, jo gyvenimo tyrinėtojas, vienas iš paminklo Telšiuose sukūrimo iniciatorių.
Plačiau apie šio teksto autorių galite skaityti menobangos.lt Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“.
Vytautui Mačerniui klausimas turi gilesnę prasmę negu atsakymas, o
kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.
Aldona Kruševičiūtė
I
Poetas Vytautas Stulpinas. Vlado Braziūno nuotrauka
Visą gyvenimą per Alsėdžius keliauju į Žemaičių Kalvariją, per Sedą – į Grūstę. Tai būtiniausios kelionės. Mano mama Konstancija, kilusi iš Gardės kaimo, kuris įsilieja į Kalvariją. Nuo mažų dienų žinojau, kad ten, kur ilsisi mano senelė Kazimiera, mirusi jauna, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo labai jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk kažkas iš kalvarijiškių ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis. Menkiausia užuomina apie tą nelaimę, apie poeto gimtąją Šarnelę, įvairiausi vietinių žmonių pasakojimai – viskas, ką tik išgirsdavau, kaupėsi atmintyje. Beje, mūsų klasės auklėtojas Albinas Juodeikis, tuomet dar moksleivis, matė V, Mačernį žuvusį, bet suaugusių buvo nuvarytas šalin, o poeto klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė Telšių Žemaitės vidurinėje mokykloje mus mokė vokiečių ir lotynų kalbų. Vaikystės metais, kai po atlaidų stovėdavau prie senelės kapo, priešais akis už kelių dešimčių metrų – šv. Veronikos koplyčia, šalia kurios ant amžių sukniubo paslaptingiausias mūsų krašto poetas, kur pievelėje lyg kokia egzistencijos akis, atvira laikinumui ir buvimo šioje žemėje apmąstymams, virpuliuodavo dienovidžio šviesa.
Šv. Veronikos koplyčia. R. Sprindžio nuotrauka, esanti Lietuvos Vyskupų Konferencijos nuosavybe
Paauglystės metais neturėjau Vytauto Mačernio eilėraščių, bet visada nukrėsdavo šiurpė, vos tik prieidavau koplyčią „Jėzus sutinka šv. Veroniką“. Pirmasis, kuris parodė man V. Mačernio eilėraščius, – tai Alfonsas Budginas. Mieliausias žmogus, Telšių fotografas, muzikas, poetas. Jis turėjo leidinius „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, rinktinių laikraščių „Žemaičių prietelius“ ir kitokių brangenybių. Abudu pakrisdavom ant sofos ir skaitydavom. Kadangi gimiau už puskilometrio nuo žudynių vietos, nuo mažens girdėjau tėvo, senelių ir kaimynų pasakojimus apie siaubingą tragediją: mane, atsimenu, sukrėtė V. Mačernio eilėraštis, skirtas Rainių kankiniams. Netrukus almanache „Poezijos pavasaris“ pasirodė poeto eilėraščiai, 1970 metais – knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“. Mudu su Alfonsu vienas kitam skaitydavome: jis – sonetus, aš – vizijas. Neapsakomą beribės jausmą nešuos per gyvenimą iš tų skaitymų:
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė
miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tartum svajonės vienišos per lygumas beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.
Knyga, daug kam padėjusi pažinti Vytautą Mačernį
II
V. Mačerniui buvo keturiolika, kai jis, baigęs Sedos progimnaziją, 1935 – ųjų rudenį pirmąsyk peržengė Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijos slenkstį. Gimnazija tuomet iš Juozo Liaugaudo nuomojo išvaizdų pastatą Simono Daukanto gatvėje.
Telšių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazija Simono Daukanto gatvėje 1926-1936 m. Atvirukas išleistas F. Milkevičiaus knygyno. Iš Žemaičių muziejaus Alka rinkinių
Nors pastatas tikrai impozantiškas, bet jame, smarkiai gausėjant gimnazistų, pradėjo stigti vietos. Todėl buvo nutarta ant kalvos, netoli Mažosios bažnyčios, statyti tais laikais ypač modernios architektūros gimnaziją. Projektas Stepono Stulginskio, darbus koordinavo taip pat mokslus Prahoje baigęs inžinierius Vsevolodas Kopylovas. Gimnazijos atidarymas 1936 – aisiais buvo didžiulė šventė ir gimnazistams, ir jų tėvams.
Stanislava Kochanauskaitė prisimena, – jų klasėje buvę du Mačerniai: Vytautas ir Vladas. Vladas Mačernis – Vytauto dėdės, Juozo Mačernio, sūnus. Tėvas jį keistai religingai auklėjęs, todėl jis „buvo rimtas, jeigu taip pasakius, turiningas. Kai nuo jo kūdikio susilaukė Mačernių tarnaitė, tėvas pradėjo jį persekioti, smerkti, tai Vladas neišlaikė ir mėgino nusišauti.“
V. Mačernio dėdė Juozas Mačernis – mokytas vyras, Telšių kunigų seminarijos dėstytojas, redagavo laikraštį „Žemaičių prietelius“. Mirė Argentinoje, pasitraukęs iš gimtojo krašto artėjant sovietų armijai. V. Mačernis Masčio paežerio takiukais retkarčiais užbėgdavo pas savo dėdę, kuris buvo pasistatęs namą prie ežero, netoli muziejaus „Alka“.
Vytautas Mačernis
Kur Vyčio, kaip jį draugai vadindavo, gyventa gimnazistiškais metais? 1935 – 1936 m. Kalno gatvėje nr. 11, buvusiame „Kanklių“ draugijos pastate. Dalį pastato buvo išsinuomojusi Gladkauskienė, kuri vertėsi iš to, kad priimdavo gyventi Telšių gimnazijos mokinius, tarp kurių būta ir vaikinų iš Žemaičių Kalvarijos. To namo savininkė 1971 metais Navickienė: „Na buvo toks aukštas (V. Mačernio ūgis – 1. 80). ( V. S.). Visi kartu su juo gyvenę draugai buvo mandagūs, gražiai atrodydavo, be išpuikimo.“
Ilgiausiai Vyčio gyventa Tallat – Kelpšų namuose, kurie stovėjo prie Kęstučio ir Laisvės gatvių kampo. Namų šeimininkas – Telšių kalėjimo prižiūrėtojas. Namas neišlikęs. Jo vietoje buvo pastatytas didelis dviejų aukštų mūrinis pastatas – geležinkelininkų krautuvė. Labai informatyvus V. Mačernio laiškas Pauliui Jurkui, artimiausiam draugui: „Šį penktadienį trimestro galas. Pirma vaga nelabai bloga, vidutinis pažymys beveik keturi. Pakanka. Be to, aš neturiu tiek laiko, jog galėčiau penketukus rinkti. Žinai, gyvenu pas Kelpšukus, o ne pas Gladkauskienę. Kelpšai gyvena, turbūt numanai kur? Jiems (dviem berniukam) padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu valgį ir butą. Pakanka. Turiu dar porą mokinukų pinigams pačiupinėti ir viskas gerai. Bet darbo… tai be galo. Vadovauju literatams… Su poezija liūdniau. Beje, dar užmiršau, jog turime „Šešių žarų“ pirmą numerį. Viršelis „modern“, bet šiaip sau, skystokas.“ (Vytauto Mačernio laiškas Pauliui Jurkui. Telšiai,1936 m. lapkričio 18).
Telšiai, Kęstučio gatvė XXI a. Ričardo Šileikos nuotrauka
V. Mačernis padėjo mokytis „Masčio“ fabriko savininko Mykolo Augustinavičiaus vaikams. Tallat – Kelpšų namas dunksojo šalimais fabrikanto namo, kur Mačernis taip pat trumpai gyveno. „Šiaip praktikuoju rašyti su rašomąja mašinėle. Radau seną užmestą mašinėlę ponų Augustinavičių ir barabaniju“. (Iš laiško P. Jurkui).
V. Mačernis rašyti eilėraščius pradėjo gimnazijoje. Kraštietis Paulius Jurkus, už jį šiek tiek vyresnis, gimnazijoje buvo aktyvus ir žinomas literatas, mokyklos literatų būrelio pirmininkas. Trūksta narių, ir jis ragina Vytautą pradėti rašyti eilėraščius. „Jaunesnysis paklausė vyresniojo.“ (Tomas Sakalauskas). Pirmieji Mačernio eilėraščiai, kurie buvo spausdinami gimnazijos laikraštėlyje „Šešios žaros“, dar niekuo neišsiskyrė iš kitų moksleivių eilėraščių. Bet praėjus dvejiems metams, V. Mačernis parašo eilėraštį „ Vizija“, kuris vėliau tapo „Vizijų“ ciklo įžanga. Skaitydami tą eilėraštį, jo bendraamžiai gimnazistai buvo suglumę – toks jis buvo pasikeitęs, paniręs į savo refleksijas.
Jo pirmuosius kūrybinius žingsnius rūpestingai sekė literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, o filosofines krikščioniškos pasaulėjautos pamokas – kapelionas Petras Patlaba, globojęs poetą po tėvo mirties. Jo paskatintas V. Mačernis įsitraukė į ateitininkų veiklą, net jiems vadovavo.
„Žiemą Vytautas būdavo paskendęs savo literatūroje ir ateitininkų veikloje. Dėl tos veiklos mes, smarkieji vaikai, jį patraukdavome per dantį. Vyresnės klasės mokinys Jurgis Gaižauskas buvo suorganizavęs juodašimčių grupę, kuri persekiodavo ateitininkus, jų susirinkimų metu iškrėsdavo kokią šunybę ar kt. Dažniausiai jų susirinkimai vykdavo buvusio vienuolyno patalpose.“ (Alfonso Zdanavičiaus prisiminimai. Užrašė Vitas Valatka1971 m. gegužės 18 d.).
Kompozitorius Jurgis Gaižauskas, būdamas Telšiuose, kone kiekvieną vasarą važiuodavo į Šarnelę, lankydavo poeto kapą, taip, ko gero, išpirkdamas kaltę dėl savo vaikėziškų išdaigų ir elgsenos. Su didele pagarba kalbėdavo apie poetą.
Gimnazijoje buvo subtilios dvasinės kultūros mokytojų, pati mokyklos aplinka ideali – ir vėjas ant Vilniaus kalvos, regis, pučia ypatingai, viskas nauja, netikėta, tik keliauk septynmyliais žingsniais pažinimo keliais keleliais. Taip ir buvo. Tik 1938 – ųjų rugsėjo 23 dienos rytą į klasę pasibeldė Mačernių kaimynas iš Šarnelės ir ištarė nelemtus žodžius – Vytauto tėvą Vladą Mačernį subadė jautis. Ir išsivežė kaimynas Vytį, apgailėtą bendramokslių, panardintą į netekties siaubą. Mirtis po trejeto metų išsivedė jaunų dienų bičiulę Danguolę Jackevičiūtę, kurią jis lankė Kauno ligoninėje. Be egzistencinių išgyvenimų vargu ar būtų parašęs eilėraštį „Laiškas mirusiam draugui“, kurį visada de profundis skaito aktorius Petras Venslovas.
V. Mačernis niekada nemėgo tuščiažodžiauti, su draugais kalbėdavosi filosofinėmis temomis. Artimesnis buvo su literatais. Literatų susirinkimai būdavo karšti, triukšmingi, užsitęsdavo iki išnaktų. S. Kochanauskaitė prisimena: „Susirinkimo metu rūkydavome papirosus ( cigaretes). Kai mokėmės paskutinėje klasėje, Vytauto kūriniai jau buvo spausdinami žurnaluose. Jurkus ir Mačernis buvo ateitininkai. Su Vytautu Mačerniu neretai diskutuodavome religijos temomis. Vadinome klasėje jį ne Vytautu, o Vyčiu (Vytis). Jis tuščių plepalų nemėgo, daugiausia bendrą kalbą rasdavome kalbėdami literatūros temomis. Literatūrą jis mėgo labiausiai iš visų dėstomų dalykų.
Vyčiui, kaip ir daugeliui kitų klasės mokinių, labai didelę įtaką turėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Feliksas Kudirka. Tai buvo santūrus, rimtas, rezervuotas žmogus. Jo dėstymo klausydavomės su didžiausiu dėmesiu, o jis pasakodavo labai įsijausdamas į savo dalyką, dažnai net susigraudindamas iki ašarų. Savo patraukliu dėstymu jis ugdė literatūros mylėtojus. Dėstydamas mokėjo išugdyti savarankišką mokinių mąstymą. To jis pasiekdavo ragindamas mokinius mąstyti. Be to, jis iš mokinių rašinių, pamokų atsakinėjimo įžvelgdavo originalaus mąstymo užuomazgas.“
Naujai atvykusieji mokytis į Telšių gimnaziją per pirmuosius trimestrus iš lietuvių kalbos gaudavo dvejetus. Tokia buvo F. Kudirkos, Mokytojo didžiąja raide, „šoko terapija“. S. Kochanauskaitė pirmuosius rašinius teparašydavusi kuolui. Vytautas Mačernis pirmaisiais mokslo metais Telšių gimnazijoje iš lietuvių kalbos pirmąjį trimestrą buvo gavęs dvejetą. Bet po tokios „terapijos“ mokydamiesi gimnazistai greitai persilauždavo, lietuvių kalbos pamokas pamildavo. Vytautui Mačerniui Feliksas Kudirka darė didžiulį poveikį.
Kaip liudija S. Kochanauskaitė, mokykloje F. Kudirka išmokydavo rašyti labai sudėtingas temas, t. y. išmokydavo mokinius galvoti ir dėstyti mintis. 1939 m. abitūros lietuvių kalbos egzaminų rašomojo darbo tema buvo „Gamtos ir žmogaus santykis Tolstojaus, Dostojevskio ir Čechovo raštuose“.
Medžio meistras Jonas Paulauskas, kurio dirbtuvėse dažnai sukinėdavausi vaikystėje – galima sakyti, ten užaugau, – visada prisimindavo įspūdį, kurį jam paliko Telšių teatro scenoje Vytauto Mačernio skaitomi eilėraščiai. Pasakodavo, kaip teatralai, grįždami iš Skuodo, užsuko į Šarnelę, kaip Vytautas juos gelbėjo, sumaišiusius krupniką su grybais. Vytautas Mačernis nuo jaunumės buvo išskirtinė, savaiminga asmenybė, traukte traukdavo visus, kas tik atsidurdavo jo aplinkoje, patekdavo į mįslingą jo akiratį. Tomas Sakalauskas rašė apie jį kaip apie absoliučiai išskirtinį žmogų, ypatingai suaugusį su žeme, turintį sugebėjimą regėti: „Jis buvo labai jautrus, gebantis prisiminti ateitį. Tai žmogus, kuris nujautė, kas jo laukė. Žinojo, kas įvyks. Šitą jutimą yra išsaugoję žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su žeme.“ Vytautui, kaip rimtam ir šviesiam draugui, dėl įstabaus akių gilumo ir švitesio gimnazijoje prigijo Švyčio pravardė.
„Tarp moksleivių literatų Vytautas Mačernis buvo labai populiarus, jį visi mylėjo. Jam niekada netrūkdavo žodžių. 1938 m. liepos mėnesį iš Kauno į Nidą važiavo ateitininkai. Ateitininkų būrelyje buvo ir Vytautas Mačernis. Išvykos metu jis rašė kupletus, buvo labai pakilios nuotaikos.
Sustojus Preiloje, Vytautas Mačernis labai ilgai deklamavo A. Mickevičiaus „Poną Tadą“. Jo visi su dėmesiu klausėsi. Kai poemą jaunasis poetas pradėjo deklamuoti lenkų kalba, tik tada niekas jo nebesiklausė.
Šios ekskursijos metu Vytautas Mačernis nebuvo kasdieniškai rimtas ir lyg kažko susimąstęs. Atrodė, kad jis stengėsi nors trumpam išsiveržti iš tamprių kasdienybės varžtų. (St. Andriuškaitės – Baužienės prisiminimų fragmentai).
Laikraščiuose „Žemaičių prietelius“ yra daug informacijos apie tuometes Telšių gimnazijos literatų išvykas į daugelį Lietuvos gimnazijų, vykdavo nuolatiniai rašančių jaunuolių susitikimai ir kūrybos skaitymai. V. Mačernis dalyvaudavo poezijos vakaruose su žinomais poetais. Nepaprastai jautrių, egzaltuotų, adoruojančių atsiminimų apie V. Mačernį yra pažėrusi jo moksleiviškų dienų bičiulė literatė Stasė Niūniavaitė: „Mažeikiuose skaitėm – Butkų Juzė, Vytautas Mačernis, aš. Prieš skaitydama, padaviau jam pluoštą patikrinti, kad atrinktų geriausius. Aš visai nevertinau savo eilėraščių ciklo „Atsisveikinimas su vaikyste“, o jis kaip tik liepė man tai skaityti. Aš galvojau: niekas neplos man už juos, nes nemuzikalūs, epiški… (Beprotiškai buvau tuščia garbėtroška, patikdavo, kai spengia ausys nuo plojimų…).
Vytas ramiai perskaitė, ramiai atsisėdo, ir, rodėsi, negirdi plojimų. Jis jau ruošėsi naujam poezijos skrydžiui – jo galvoje jau būrėsi nauji vaizdai, reginiai.
Ruošiausi lipti ant scenos. Staiga Vytas pastebėjo, kad ant mano nugaros atsisegė suknelės sagutė. Jis minutėlę sulaikė mane ir, visiems matant, užsegė sagelę… Tą vakarą skaičiau jam vienam. Žinoma, mano tuštybei buvo su kaupu atlyginta. Mane iškvietė du kartus į sceną… Dėl to, kad aš mokėjau „įtikti“ publikai, skaičiau dar ir tai, ką mėgsta miesčionys… Vytas įtikti publikai nesistengė.
Kai šiandien galvoju apie tuos vakarus, mane siaubas ima. Aš, tuščia, dažyta lėlė, buvau dėmesio centre. Pobūvyje seni barzdylos savo ponių pykčiui kėlė taures už „jauną poetę“, Butkų Juzė atlaidžiai šypsojosi, o Vytas trynėsi pašaliais, kuklus, nenorįs būti visų pastebimu.
Apolinaro Juodpusio knygos apie Stasę Niūniavaitę viršelis
Visais laikais mergaitėms buvo lengviau išpopuliarėti, negu berniukams poetams. Išsprūdusi iš senių „globos“, atsistodavau šalia Vyto. Jis buvo be galo švelnus, kalbėjo apie mane, ne apie save…
Jis buvo sudvasinta būtybė, visas – viena gili Mintis, Grožis, plazdanti siela.
Jis buvo Mąstytojas, tačiau niekada nesišaipė iš manęs, kvailos plaštakės…“
Dar gyvuoja trys moterys, kurios mylėjo, pažinojo, bendravo su poetu Vytautu Mačerniu: sielos simpatija ir meilė Bronė Vildžiūnaitė, klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė ir bendramokslė Elena Daumantaitė – Baltrušaitienė, kuri mokėsi aukštesnėje gimnazijos klasėje, nes buvo už poetą trupinį vyresnė. Visos jau pasiekusios šimto metų viršukalnę lyg gyvenimo didmeistrės. Pamenu, visada linksmai apie gimnazistišką praeitį pasakojančią, liudijančią Eleną (Lionę) Daumantaitę – Baltrušaitienę, kuri poeto atminimo įamžinimui paaukojo solidžią pinigų sumą. Ji pasakojo, kad su Vytautu 1935 metais gyveno kaimynystėje ir dažnai kartu eidavo į gimnaziją, kartą net buvo Palangoje (jos mama, pasirodo, dirbo kurorte). „Buvome sykį su Vytautu prie jūros. Jis, tylenis, man ne kartą yra sakęs: čiauškėk, čiauškėk… Gal jam norėjosi, kad prablaškyčiau per daug varginančias mintis, pralinksminčiau? Vaikštome pajūriu ir aš čiaušku, čiaušku, pasuku galvą į šoną – jo nebėra šalia. Pamatau – atsilikęs, stovi veidu į jūrą, žiūri į saulėlydį. Dažnai taip būdavo. Bendrauji su juo, bendrauji ir staiga pamatai, kad mintimis jis jau kitur, atitrūkęs.
Kartą jį į svečius pakvietė Telšiuose gyvenusi Aleksandravičiaus šeima (tolimi Mačernių giminaičiai). Vytautas nenorėjo eiti vienas, vedėsi ir mane. Ten gavome šokolado. Grįžtant jau buvo sutemę, mes sutarėme išsilupti tą šokoladą iš popieriaus ir pasidalinti, bet jis išsprūdo iš rankų. Abu tamsoje grabaliojome rankomis žemę, ieškojome, bet rasti nepavyko. Sutarėme anksčiau atsikelti ryte (gyvenome netoliese vienas nuo kito) ir prieš eidami į pamokas susirasti šokoladą. Ryte atėję ieškojome, bet taip ir neradome“. (Atsiminimai užrašyti Telšių Žemaitės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Dalios Pabrėžienės, 2016 m.).
Ponia Elena galybę metų saugojo V. Mačernio nuotraukas su įdomiausiais užrašais.
Vytautas Mačernis
III
Man, Žemaitės vidurinės mokyklos abiturientui, teko garbė dalyvauti poeto Vytauto Mačernio penkiasdešimtmečio minėjime Telšiuose. Ir dieną puikiausiai pamenu – 1971 m. birželio 12 – oji. Mielosios Telšių poetės Teklės Kryževičiūtės dėka kelios valandos prieš renginį netikėtai į senelių sodybą, kur tuomet gyvenome, nepažįstami žmonės atvežė kvietimą. Niekad daugiau nemačiau Teklės tokios laimingos kaip tą dieną: ji skaitė stiprius savo eilėraščius ir susimąsčiusi visa švytėjo. Po šitiek metų genialaus Žemaičių žemės poeto, turėjusio tokią gyvą ir jautrią sielą, ignoravimo jo vardas ir kūryba vėl tauriai ir iškilmingai skambėjo teatro scenoje, kurioje jaunatvės metais jis skaitė savo eilėraščius. (Medžio meistro Jono Paulausko liudijimas). Teklė Kryževičiūtė užrašė atsiminimų apie poetą, buvo ujama, persekiojama saugumiečių, ne sykį įspėta keisti pažiūras, atiminėjami rankraščiai. Aš, tiesą pasakius, buvau sukrėstas saugumo popieriuose išvydęs pavardes telšiškių literatų, kurie neva nusikalstamai lankydavę Šarnelėje poeto V. Mačernio kapą. Koks pašunokų saugumiečių uolumas ir beprotybė…
Iš vakaro rengėjų jaudulio, kuždesio, užuominų tuoj pajutau tvyrantį nerimą, neslepiamą susirūpinimą, netgi baimę, nes Telšių valdžia minėjime dalyvauti atsisakė ir dar mestelėjo draudimų. Žinoma, teatro salėje netrūko saugumiečių, todėl tvyrojo ir saugumiečių keliama įtampa.
Įsiminė pokalbiai bibliotekoje, – susipažinau su poetu Vytautu Blože, sėdėjom greta ir kalbėjomės: visko neaprašysi. Poetas, prisimenu, taip pasakė: „Mačernis žuvo savo asmenybės apogėjuje.“
Paskui prasidėjo užkulisių paslaptys prieš išeinant į sceną. Kokie nuostabūs žmonės – ne vieną jų mačiau pirmą kartą, nors pavardes žinojau.
Aktorius ir skaitovas Laimonas Noreika, galantiškai susiėmęs plonimus, vaikšto pirmyn atgal ir pusbalsiu repetuoja sonetus ir vizijas, rengiasi pasirodymui. Poetas Eugenijus Matuzevičius išskirtinai melodingu balsu pašnekina tai vieną, tai kitą, o kuklusis Paulius Drevinis linguoja galvą, pasako vieną kitą žodį ir kaskart jam išsprūsta: „Palyginti su Vytauto, tie mano eilėraščiai ir forma, ir turiniu tik šešėlis.“ Tą jis pasakys ir scenoje visai klausytojų auditorijai.
Ne, neįmanoma pamiršti moksleiviškų ir studentiškų sambūrių, poezijos vakarų dalyvės, kilusios iš Panevėžio, darbštuolės tautosakos tyrinėtojos Pranės Aukštikalnytės – Jokimaitienės tąsyk scenoje pasakytų žodžių: „Pasaka ne pasaka, lyg būta, lyg sapnuota, tiek pralėkė, praslinko metų, o mes tenai – savo jaunystėje, visi kupini ateities, viskas prieš akis. Bet tik tu, Vytautai, mūsų išminčių išminčiau, visada jaunas.“ Kur buvęs, kur nebuvęs, vis kartodavau sau ir kitiems tuos nostalgija persmelktus žodžius.
Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė – būsima tautosakininkė, filologijos mokslų kandidatė. Biržų krašto Sėlos muziejaus nuotrauka
Teatro salė pilnutėlė, visi susikaupę, ideali tyluma, gerte geriamas kiekvieno kalbėtojo žodis. Regis, kaip tada, tą šventą ir šventišką birželio vakarą, ir šią valandą girdžiu soneto „Atleisk, režisieriau…“ pabaigą… Ir aidas perbėga kūnu kaip tuomet, Laimono Noreikos žvilgsniui kylant į teatro ložę balkone.
Šio renginio, šios šventės priešistorę išsamiai aprašė muziejininkas Vitas Valatka – jis inicijavo poeto jubiliejaus minėjimą – savo dienoraštyje. Keletas trumpučių fragmentų, kurie smogia autentiška tikrove: (…) „Paskambino rajono sekretorius Sketrys:
– Ką tu čia organizuoji? Su kuo organizuoji? Rašytojų sąjunga apie vakarą nieko nežino. Privažiuos antitarybinių poetų. Bus blogai.
(…) Jau matėsi, kad į mūsų renginį kišasi jėga. Penktadienį sužinojau, kad neatvažiuoja Giedrius Kuprevičius. O vakar 10 valandą atvažiavęs Laimonas Noreika pasakė, kad nei J. Marcinkevičius, nei M. Martinaitis, nei A. Maldonis neatvyksią. Tik V. Kubilius, įsisodinęs į savo „Volgą“, atsivešiąs keletą pakviestųjų.
(…) Sužinojau, kad rašytojų sąjunga kelionei net nedavė „Latvijos“.
(…) Likus pusei valandos iki vakaro pradžios, pas mus į biblioteką atėjo Onutė Kulevičiūtė ir pranešė, kad nei sekretoriai, nei kas nors kitas iš partijos mūsų renginyje nedalyvausią. Ji pati tik kaip žiūrovė su teisėja būsianti salėje. Su Šliogeriu kvietėme į prezidiumą, bet ji kategoriškai atsisakė. Ir dar liepė neleisti skaityti savo kūrybos iš Kauno atvažiavusiems jauniesiems literatams. Ir tuojau pat, net nepasisveikinusi su mūsų svečiais, išbėgo. Matėsi, kad ji vykdė savo viršininkų pavestą užduotį, jai pačiai nemalonią.
(…) Deja, tie „priešai“ iš Kauno neatvažiavo.
(…) Visa salė buvo pavyzdingai susikaupusi. Tyla, niekas net nekosėjo. Nuostabiai gerai pasisekė vakaras, bet širdyje liko nuosėdos. Kažkoks nerimas, nuoskauda.“
Po vakaro, kurį nuolatos prisimenu, šventinio pasisėdėjimo metu Vaikų bibliotekoje semiotikas Kęstutis Nastopka skaitė savo eilėraštį apie „donelaitiškus vilkus“. Tai buvo laiminga diena, vakaro valandos, skirtos Vytauto Mačernio sugrįžimui.
Lydėdamas į geležinkelio stotį dailininkę Gražiną Didelytę ir poetą Mykolą Karčiauską, parodžiau tą vietą, kur gyveno V. Mačernis, bei pastatą Simono Daukanto gatvėje, kurį Juozas Liaugaudas nuomojo Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijai.
Knygos Praeinančiam pasaulyje praeisiu viršelis. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015
IV
Tikriausiai pirmasis apie paminklą tragiškos lemties poetui Vytautui Mačerniui dar pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje (1972 m.) prabilo kraštotyrininkas Konstantinas Bružas. Tą parudenėjusią, erdvią dieną prisimenu kaip šiandien – lyg kokio apylinkių įkvėpimo pagauti ėjome poeto gimtojo kaimo Šarnelės laukais, kopėme ir leidomės nuo kalvų. Prisėdom atsikvėpti ant žolės, pasidėjom savo proviantą. Kažkoks nenusakomas liūdnumas persmelkęs kiaurai mus abu. Konstantinas pasakoja apie savo vargus, patirtas baisybes Norilsko lageryje, jo veidas trumpam nušvinta prisiminus poetą Davidą Kugultinovą, su kuriuo kartu kalėjo ir gulėdavo šalimais ant narų. Aš vis klausinėju ir šio, ir to – Mačernio kraštas, viską noris žinoti iš pirmų lūpų. Tada ir išgirdau tą slėpiningąjį atodūsį, tokį artimą ir man – paminklas… Gūdūs sovietiniai laikai, Šarnelės kalvos, palaukės, tyrlaukiai, neseniai buvo pasirodžiusi (1970 m.) knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, šiek tiek daugiau nei vieneri metai prabėgę nuo poeto penkiasdešimtmečio minėjimo Telšiuose.
Kai po kelių dienų gatvėje sutikau sparčiai žingsniuojantį muziejininką Vitą Valatką ir perdaviau jam Konstantino linkėjimus, užsiminiau apie pokalbio metu išsprūdusią jo utopiją, Vitas tyliai: „Neskubėkim. Dabar nepavyktų. Dar ne laikas. Matysim. Vėliau.“
Vytauto Mačenio eilėraščio rankraštis
Aš Konstantiną Bružą, šypsodamas dėl jo keistybių, vadinu Mačernio vardo, kūrybos, atminties vietininku Žemaičiuose.
Taip paslaptyje, šešėliuotame neapibrėžtume – kaip visi neįgyvendinti dalykai – toji idėja ir liko iki 1988 – ųjų.
Pirmieji ėmęsi iniciatyvos įamžinti poeto atminimą buvo tuomet susikūrusios Mačernio brolijos nariai, jos vadovas istorikas Edmundas Mickūnas. Brolija surinko lėšų, paskelbė konkursą paminklo modeliui sukurti. Konkurso nugalėtoju tapo skulptorius Gediminas Karalius. Ilgainiui idėja pastatyti paminklą priblėso dėl daugelio priežasčių.
Gimnazistiškus metus V. Mačernis praleido septynių kalnų mieste Telšiuose, čia subrendo, pajuto polėkį, pašaukimą, galią kurti. Tuometėje Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje buvo patraukli aplinka moksleiviams, nestokojantiems gabumų ir ambicijų, vyravo humanitarinė dvasia, telkėsi kūrybingi idealistai. Kad tos pajėgos dar gyvos šitiek metų, byloja poeto amžininkių Elenos Daumantaitės – Baltrušaitienės ir Zofijos Jankauskaitės apsilankymas gimnazijoje 2000 – aisiais. Viešnios ne tik pasidalijo prisiminimais apie mokyklinius metus, bet įteikė ir pinigines premijas gimnazistams už rašinius apie poetą V. Mačernį.
Sėdėjome su viešniomis, pasibaigus Poezijos pavasario iškilmėms, ponios juokavo, linksmai pasakojo, kas ką mokykloje buvo įsimylėję, visokius nutikimus ir išdaigas, su pietetu prisiminė mokytoją F. Kudirką, nelengvą jo dalią Amerikoje, kaip nesvietiškai jos bijojusios matematikos mokytojo Jono Jagaudo, – aš pažvelgiau pro klasės, kur ir man teko mokytis, langą į žolynėlį – kažkada su dideliausiu egzotinių gėlių keru viduryje – ir garbioms ponioms pasakiau: „Čia turi būti paminklas Mačerniui. Ir bus.“ Viešnios šoktelėjo ir vienu balsu: „Ir mes norėtume prisidėti.“
Iš pradžių vienas, kaip koks misionierius piligrimas, keliaudavau iš koridoriaus į koridorių, pramyniau takus į Savivaldybę, prašydamas lėšų paminklui. Prie Žemaitės gimnazijos buvo sumanytos didžiulės statybos, mestos lėšos, kuriami brangūs projektai. Kiek iššvaistyta lėšų, slepiama iki šiol. Gimnaziją, visada buvusią kalvos dominante, visus gimnazijos frontonus iš pietų pusės architektas Algirdas Žebrauskas buvo sumanęs užstatyti pastatais. Paminklas jam nerūpėjo. Reikėjo ne vienerius metus tiesiog grumtis su netikėliais, niekdariais, įrodinėti, kad juoda nėra balta, sklaidyti įmantrios demagogijos debesį. Kryžiaus kelius teko nueiti man ir profesoriui Petrui Gintalui. Petras Gintalas daug padėjo pastaraisiais metais, kad skulptoriaus Gedimino Karaliaus sukurtas paminklas poetui būtų pastatytas. Paminklą autorius pavadino esmingai – „Išsprogdinimas“.
Didžiuma Telšių savivaldybės klerkų nieko nežinojo apie poetą. Kaip švietėjas jiems pasakodavau, įtikinėjau, bet nebuvau suprastas: viskas aišku – jie ne „to skridimo paukščiai“. Sunkiau buvo su tais, kurie suprato, apie ką kalbama, bet nuolatos mykė: ne, ne, nėra lėšų, o tas lėšas švaistė į visas puses kaip sėbrai. Tik Šviesaus atminimo meras, jautruolis Vytautas Kleiva buvo tas žmogus, kuris tikrai stengėsi padėti, jo dėka paminklo modeliui buvo paskirtos lėšos. Tik labai gaila, kad tos lėšos atsidūrė savigyra pagarsėjusio, visažinio architekto firmos sąskaitoje.
Daugelis sutiktų žmonių klausdavo, kodėl – Mačernis? Trumpai papasakodavau apie poeto iškilybę. Jei to būdavo negana, ramiai pasakydavau, kad Jis – mano kraujyje. Teko sutikti nemažai jaunų žmonių, kuriems atrodė, kad Mačernis gyveno labai seniai, vos ne caro laikais. Jiems sakydavau, kad laikas reliatyvus, ranka pasiekiamas, o paminklas poetui būtinas todėl, kad mes būtume kitokie. Skeptikams, nesuvokiantiems, kodėl – Vytautas Mačernis, kodėl – paminklas, parašiau net eilėraštį:
ŠVYTIS
Uždega langą
garuojanti vakaro saulė.
Morfėjau, Morfėjau,
vėjas stūgauja medžiuos
kelintą naktį, nepamenu jau –
apie ką.
Horizonte
būtasis kartinis laikas.
Koks žuvo poetas!
Jei prie Žemaitės*
būtų stovėjęs Mačernis,
įkūnytas bronzinis Švytis,
ką tik nulaužta šaka
pasirėmęs mąslus keliauninkas,
džakometiškai veriamas vėjo
galybės,
mūsų vaikystės ruduo
ir ilgos kaip pirštai žiemos,
pagaliau metų metai
būtų buvę labiau
mūsų.
* Žemaitės gimnazijos
Verdamas duris Žemaitės gimnazijos antrame aukšte, koridoriaus gale, į klasę, pavadintą poeto Vytauto Mačernio vardu, ir kviesdamas svečius, visada nejučia pažvelgiu pro aukštą langą į pievelę ir senutėlį mokyklos fontaną. Trejetą metų šito lango šviesoje tai aukštyn, tai žemyn staigiais laiptais kopdavo jaunuolis, neseniai įkūnytas bronzoje. Po daugelio skausmingų metų poetas Vytautas Mačernis sugrįžo prie savo Baltosios mokyklos. Jis sugrįžo ilgam, kad čia, ant įstabios kalvos, praeinantys pro šalį žmonės nors minutei kitai stabtelėtų, kaip šit stabtelėjo jis ir įsimąstęs žvelgia ne tik į tolymę, bet ir į aukštybes, kurios atsispindi Masčio ežere.
Dažnai sakome, likimas, kaip kokia šachmatų lenta, ant kurios sudėtos figūros. Tačiau Vytauto Mačernio gyvenimas – lemtis. Tai daugiau už horizontalų figūros judėjimą. Šioje žemėje kartais regis keisti sutapimai, įgavę vertikalią pasaulio aporiją.
Paminklas Vytautui Mačerniui prie jo Baltosios mokyklos. Skulptorius Gediminas Karalius