Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

2,4K

Vytautas Stulpinas: ,,Vaikystės namuos nebuvo langų į šiaurę“

Su Telšiuose gyvenančiu poetu Vytautu Stulpinu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė

Kai matau juodu ant balto parašyta, kad Vytauto Stulpino tėviškė ‒ Paežerė, tai užlieja šiokia tokia bendrystės banga. Šiuos klausimus rašau Tau nuo ežerų, iš Aukštaitijos. Bet ar tikrai Tavo Paežerėje yra ežeras ar ežerų? Kur yra Paežerė? Ar būtent ten dingsti vasarą?

Gimtasis Paežerės kaimas iškilęs ant kalvų kalvelių prie kelio į Varnius – tuoj už Telšių. Dabar į jį smarkiai veržiasi miestas, kaimelis tolydžio netenka buvusios erdvės, darosi gerokai tankesnis. Netoli tėvo tėvų sodybos – Masčio ežeras. Mano vaikystėje, taigi per amžius amžinuosius, pro šalį tekėjo raibai vingiuotas, guvus ir linksmas, vasarą kiek aprimdavęs Mastupis, lakstant paupiais akį viliodavo vienintelė ežero sala – mano vaikiško požiūrio paslaptis ir slėpinys. 1968 metų rudenį upokšnį užtvenkė ir sunaikino. Liko tik melioracijos griovys laukų drėgmei ir vandeniui surinkti. Lig tol pavasariais plačiai patvindavo paupio lankos, o tėvas dar prieš karą, nors niekad nebuvo prisiekęs žvejys, kaip yra pasakojusi senelė Eleonora, šokdavęs pinti venterius iš žilvičių ir tuojau parnešdavęs vešlių lydekų.

Gimiau Paežerėje, bet nuo pat mažumės augau Jonušiškėje, gretimame Dimaičių kaime, kur man gimus tėvai išsinuomojo pusę namo. Jonušiškė visai netoli nuo senelių gyvenimo – tik perkopus dvi didesnes kalvas, išraižytas takų ir keliūkščių. Nepamirštamas vaizdas iš mažystės: senelė su braškių pintine partolsta takeliu per plaukėjančius kviečius, jau iš tolo pakvimpa ne tik braškės, bet ir sūriai. Lekiu pasitikti jos per didžiulį sodą. Ten, už sodo, pirmąsyk pajutau ir žemės palaimą, ir tolymių galią. Visam laikui.

Iš vieškelio į tuopų guotą suko dvivėžis keliukas, apaugęs lanksvomis, uosiais, o prie pat tvenkinio augo bauginamai šakotas ąžuolas ir keli galiūnai gluosniai. Mane labiausiai traukė tuopų viršūnės, nebuvo tokio medžio, iš kurio nebūčiau žiūrėjęs tolyn – į horizontą. Kaip nežvelgsi – miestas ranka pasiekiamas, kilometras, ne daugiau, daug erdvių miesto kalvų, Baltoji mokykla, dieviško baltumo bažnyčių bokštai, aiškiai matosi dvi dvarvietės – Dimaičių ir Degaičių. Ir laukai, laukai… Erdvi jų melodija ataidi iš vaikystės, prabėgusios netoli dvarų dvarelių, kurių medynuose ramūs ir slaptingi maurų prižėlę tvenkiniai man, priemiesčio augintiniui, keldavo visokiausių vaizdinių. Vakaro gaisai, šviesa, virpanti vandens paviršiuje, saulėlydžio raudonybė virš nuolaidžių kalvų, „nesvietiškai“ balzganos miglos ir tasai ramus ilgesys, švelnus nuliūdimas, kai vienas eini užmiesčio keliūkščiu – kas gali būti visuotinesnio, kad vieną dieną pavakario liūdesys atvertų tave eilėraščiui.

Ant vienos artimiausios prie vieškelio tuopos kabėjo medinė koplytėlė, kurios stiklą dažnai išdauždavo palkusai, kitaip tariant, visokiausi netikėliai. Būdavo, pavogdavo ir rūpintojėlį. Apie vienkiemį plytėjo laukai, miškeliai, už alksnynų patvindavo pelkės, žiemą jos ‒ tikra rojaus galimybė išmėginti naujas ledžingas ir batų patvarumą. Vakarų pusėje driekėsi miesto ganyklos. Kaip šiandien prisimenu vienkiemio sodą, kito tokio didžiulio sodo apylinkėje nebuvo. Jis vis suošia mano eilėraščiuose. Sodyboje buvo daug senoviškų pastatų. Slaptingai atrodė svirnas ir vazaunė (vežiminė) bei šviesos spinduliai, prasiskverbę pro daržinės lentas ir stogo skiedras. Ypač dažnai prisimenu miškinę obelį: raudonus mažyčius obuoliukus sodo pakrašty – ant medžio ir ant žolės. Obelis tada man, mažam stypliui, atrodė be galo mįslinga, lyg jaustųsi ne savo vietoje, lyg norėtų pasitraukti iš to pakraščio, o tyvuliuojantis kviečių laukas, regėjos, prašosi vidun į kambarį. Pamenu ir vieną unikalų egzotinį medį, kuris augo, kaip mes sakydavome, alksnyne. Vieną sykį atėjęs žiūriu – nuvirtęs. Aš ašaromis apsipylęs tekinas namo ir sakau pasikūkčiodamas namiškiams: „Miesčionys nukirto…“

Toje kaimo sodyboje buvo knygų (aš net pamenu jų kvapą): L. Tolstojus, F. Dostojevskis, J. V. Gėtė… Mano kūryboje gyvena ir tos knygos, ir seni baldai, ir tamsaus stiklo, archajiški buteliai iš po svirno – visa vaikystės aplinka. Puikiai atsimenu to kaimo žmones, žinau būtas nebūtas jų istorijas, keistenybes, kurios riedėte riedėjo nuo kiekvienos kalvos. Bet brangiausias man keliukas pro Jonušiškę į Stulpinų kaimą. Taip, yra toks kaimas netoli Telšių, realiai yra. Daugelyje mano eilėraščių iškyla koplyčia, žydint bijūnams eidavom į ją švęsti mojavų. Suręsta ji seniausiai mano protėvių. Sako, jie buvę stulpininkai, žymėdavę sklypų, kaimų ribas. Mano galva, jie buvo paprasčiausiai ne žemaūgiai, išlakūs, stuomeningi, tikrai nemenko augumo. Bet gal geriau tegu skamba eilėraščio „Užrašas, užrašui nelygus“ rimastis:

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.

Dulkantis, išmuštas kelias baltavo ir lenkė

Didelę vasaros paslaptį – Stulpinų kaimo koplyčią.

Tėvas rinkdavo mažytes stiklo šukes

Ir, nubraukęs žemes, nešdavo saujoj

Po kaštonais, į plačią juodą statinę.

Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę, –

Akimirkų šviesa sklęsdavo maloniai ir tykiai,

Lyg išsklaidytais klavyrais.

Priemenės duris atšaudavo

Sunkus pasenusių alyvų šlamėjimas,

Turėdavęs mumifikuotų pernykščių

Kekių šiugždesio su gausiomis paukščių birbynėmis.

Kekių rūstybėje

Galėdavai išgirsti lakant galvočių šunį.

Berods, ne vien tiktai jį.

Vasarvidžio kaitroje

Į šulinį garmėdavo kibiras,

Lyg į kitą pasaulį.

Berods, ne vien tiktai jis.

Apsnūdusi, erzinama vėjų, uragano

Nuplėšta viršūne

Laukinė kriaušė dar tebemeta

Amžiną šešėlį atminties lygumose,

Kartu su koplyčios saulėtu langu

Nueinantį laukais su manim,

Šešėlį ir atšvaitą,

Kuriuos nešiau ir nešuos

Lyg kuprinę

Pilną grifelinių lentelių,

O vienoje jų aštriai išrėžtas

Užrašas, užrašui nelygus:

„Vaikystės namuos

Nebuvo langų į šiaurę.“

1965 metų vasarą visa mūsų šeima – tėvai, dviem metais mažesnė sesuo ir aš – susėdome prie tvenkinio, užsikūrėme lauko krosnelę ir tykiai atsisveikinome su Jonušiške. Išsikėlėme gyventi keli kilometrai už Telšių, tiesiai į šiaurę – prie Tausalo ežero. Tėvai vėliau įsikūrė eiguvoje, kur ir dabar gyvena, o  aš daugel vasarų pradingdavau medinėje trobelėje šalia eiguvos. Ten esu parašęs didžiumą savo eilėraščių. Šiuo metu trobelė visai paseno, greičiau už mane, nes jau mano paauglystės metais ji buvo sena.

O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie tėvus reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisimink tuos žmones, kurie Tave ugdė, turėjo įtakos.

Mano tėvai – ilgaamžiai. Mama Konstancija įpusėjo 88-uosius, tėvui Aleksandrui jau 94. Kai nuvažiuoju į kaimą, kuris, pasirodo, dabar Dygulio gatvė, į buvusią eiguvą, malonu juos matyti besišypsančius, judančius, krutančius. Pasakau ką nors šmaikštesnio, linksmesnio, kokį nūdienos kuriozą – mamos juokas toks pat smagus kaip  jaunos, nors jau keleri metai nebepaleidžia iš rankos lazdikės. Ji buvojo visų mano knygų sutiktuvėse: su kiekvienu pakalbės, ras maloningą žodį, vis su šypsena, su meile, pašnekovą širdingai jaučia iš pusės žodžio. Gimė Pagardės kaime šalia Žemaičių Kalvarijos. Buvo aštuonerių, kai staiga, eidama 36 metus, mirė jos mama. Tėvas pardavė ūkelį ir vedė kitą moterį, o vaikai – dvi mergaitės ir septyni broliukai – savaime išsibarstė po žmones, buvo priversti ieškoti prieglobsčio, užaugo svetur. Visąlaik girdžiu motiną atsidūstant: aš užaugintinė. Nuo mažų dienų žinojau, kad ten, kur ilsisi senelė Kazimiera, šalimais tų aukštų kapinių karo metais žuvo jaunas poetas. Ši žinia pleveno ore diena iš dienos, kol vienąsyk kažkas ištarė poeto vardą ir pavardę: Vytautas Mačernis.

Mano tėvas ‒ tikra priešingybė mamai: jaunas buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Iškart pateko į karo mėsmalę, buvo tik už 7 kilometrų nuo Leipcigo, kai anglai ir amerikiečiai bombardavo šį nuostabų miestą. Gal todėl jis kategoriškesnis, mažiau tikėjimo žmogumi, bet dosnios sielos – niekada nesistengė nei atrodyti, nei daugiau turėti. Yra tokia eilutė viename dar neišleistos mano knygos „Vakarijos“ eilėraštyje: „Tėvas paliko man Vokietiją.“ Jis pats po karo grįžo namo, į savo gimtąjį Paežerės kaimą. Vokiečius ir Belgiją retkarčiais prisimena, pasako vieną kitą vokišką žodį.  Tarpais vokiškai nusikeikia. Akys mėlynos mėlynos.

Mano senelio iš tėvo pusės Bronislovo dalia nepavydėtina. Rašydamas eilėraštį „Vėlesniam laikui“ įpyniau tikrų tikriausių jo jaunystės faktų:

Būtinybės miega, nubunda    

ir susimąsto:

„Po aršia saule

nė vienos lengvos dienos.

Nė vienos.

Bet randas akimirkų, –

jos nusidriekia metais.

Mūsų senelis būdavo šnekus,

gedėjo savo dukters.

Per karą buvo nublokštas

kautynėse su turkais.

Namo grįžo pėsčias,

per Ukrainą ėjo naktimis.“

Senelis Bronislovas mokėsi carinėje mokykloje, rašydavo tik rusiškai. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paimtas į kariuomenę, pateko turkams į nelaisvę. Kai man pasakodavo apie vyrus, kurie artimoje kovoje krisdavo it musės, matydavau, kaip nuo įtampos suvirpa kraujagyslė jo veide. Buvo šnekus, labai gedėjo šešiolikametės dukters Vandikės, drąsios mergaičiukės, geros plaukikės, kuri nuskendo jo iškastame durpyno karjere. Po šitos nelaimės tapo nervingas. Kareivis, pėsčias grįžęs namo. Karui dar nepasibaigus.

Tėvo motiną Eleonorą regiu kas savaitę balinančią ir balinančią šlynu pečių. Štai ji sėdi bažnyčios klaupte prie klausyklos, nes nekaip girdi. O klebono reikia klausytis. Mirė 94 metų. Tokio angeliško žmogaus niekur daugiau nesutikau ir žinau – nebesutiksiu.

Veikiausiai iš mamos ir senelės Eleonoros paveldėjau gamtos pajautą, o iš senelio Bronislovo ir tėvo – polinkį į filosofiją.

Dėkingas pusbroliui Aleksandrui Mažrimui, žurnalistui ir knygiui, kurio biblioteka  man ‒ neišsemiamas knygų aruodas. Sovietiniais laikais jį išmetė iš redakcijos. Už ką? Kaip pats juokauja, kad su arbatiniu šaukšteliu kasinėjo partijos pamatus. Matyt, kažkas suuodė, kad jo tėvas, mano mamos brolis Aleksandras, buvo ištremtas į Vorkutą. Mamos brolis, sugrįžęs iš ruskinio pragaro, atvažiuodavo pas mus į Dimaičius. Mažyliukas už didžiojo kambario sienos iki išnaktų klausydavausi tremtinio pasakojimų. Protu nesuvokiama, ko aš neišgirsdavau. Neilgai trukus atgulė Grūstės kapinaitėse, kur guli kone visi Mažrimų giminės vyrai. Jų šviesiai liūdnam atminimui esu parašęs „Grūstės pasiją“.

Nuoširdžiausiai mano rašymus kritikuoja žmona Ramutė. Kai pagiria – retai, bet pasitaiko, – jaučiuosi tarsi priėmęs balzamo procedūrą. Ko taip liūdnai, sako. Imkis prozos. Pasakoti moki, ko delsi. Ji gimusi toli nuo Lietuvos: Tomsko srityje, Asinsko rajone, Batūrino kaimelyje. Mokytojų tremtinių vaikas. Mudu jau keturiasdešimt metų kartu. Dukra Jaunė, kaip ir aš, yra laimėjusi respublikinį Jaunųjų filologų konkursą, kuris vyko, regis, Prienuose. Važiavo į Rygą, kur už savo etnologinį darbą laimėjo pirmąją vietą tarp Pabaltijo moksleivių. Pasirinko medikės kelią. Gyvena Kaune.  Dirba Sveikatos universitete ir klinikose. Medicinos mokslų daktarė.

Ugdė man kažkaip per skardžiai skamba. Jau vien buvimas šalia mąstančio žmogaus, traukiančio kaip magnetas sava pasaulėžvalga, vitališkumu, dvasios stiprybe, sugebėjimu net sunkiausiu laiku nesugniužti, o tapti dar šviesesne asmenybe, yra kiekvieno šios žemės keleivio džiaugsmas ir palaima. Tik keliauk, stebėk ir stebėkis.

Koks vaikas buvo Vytautas Stulpinas? O koks paauglys? Susimąstęs? Atsiskyręs? O gal priešingai – žaidimų vadas?

Šviesiaplaukis, ilgakojis, sprindžiais stypstantis kasmet kaip žilvitis. Nei labai prašmislus, nei padūkęs. Kai pagalvoji šiandien, įsimąstai – senas nuo jauno. Didžiulio sodybos kiemo, dideliausio sodo, takų per žiemkenčius ir vasarojus, keliukų per laukus, į vienkiemį bėgančių tuopų alėjos ir saulėtų palaukių vaikas. Kaskart sprukdavau išsigulėti vietelę javuose, ypač tuomet, kai dvvejais metais mažesnė sesutė taikydavosi pažvelgti, iš kur dygusios kojos tų mano knygelių; greitai jas išeiždavo. Esu kartelį dėl to skaudžiai verkęs, bet suprastas, dievaž, nebuvau.

Bemaž penkerių metų vaikis, atsimenu, nulėkiau pas kaimyną Stasį kitoje vieškelio pusėje, vieneriais metais už mane vyresnį, ir taip įtikinamai kalbėjau, čiauškėjau, taip širdingai, kad turime statytis savo autobusą. Kitaip mudu niekur neiškeliausim ir nebūsią įdomu gyvent. Tad rimtai kibom į darbą: prisitempėme rakandų, mediėnos atraižų, lentų, visokiausių gelžgalių, įnagių ir įrankių, atsiritinome būrelį tekinių. Pasiutęs šišas buvo apėmęs. Galva neišneša, ką gali vaikiška vaizduotė. Tik po savaitės kitos supratome, kad nesukursime variklio, kuris užsikurtų, nes mūsasis – nė krust. O juk mums, vaikiūkščiams, reikėjo atgal į senąsias vietas sunešioti visus rakibolus ir, pripažinus pamoką, nuryti aibę nusivylimų. Buvome apšaukti šnerkšliais ir piktokai išbarti. Pats vasaros vidurys, popiečio šviesybės per akis, o mudu su Stasiu sėdim ant krūmokšniais apaugusios duobės krašto ir mąstom, kur šuo pakastas, kad šitaip liūdna, viskas nuėjo niekais.

Pirmą sykį į spaudą patekau pirmokas. Pradinių klasių mokytoja Mitkienė suruošė mums iškylą į tarybinio ūkio vištidę. Jonušiškė netoli, tad visi sugužėjo į mūsų vienkiemį. Reikia parodyti, ką veikiu. Ką tik buvau prisodinęs jaunučių obelaičių, kriaušikių, visokių visokiausių medelių. Vedžioju po savo sodą. Kad takeliais į jį netekėtų vanduo, tam yra melioracija. Buvau parsinešęs ir priklojęs po žeme vamzdelių. Visi tik aikčioja nustebę. Mokytoja neiškentė ir parašė į „Genį“apie iškylą ir jaunąjį sodininką melioratorių.

Yra buvęs ir kitas linksmas nutikimas. Žmonės, kur mes gyvenome, prašydavo manęs nunešti į turgų pieną. Kadangi ten reikėjo mokėti mokesčius, dešimt kapeikų, aš stengdavausi parduoti pieną dar nepriėjęs bobturgio. Taip sutaupydavau pinigų. Visas nuo uždarbio likusias kapeikas kaupiau, kad galėčiau nusipirkti knygų. Visokių

gudrybių griebdavausi… Kartą, grįžęs namo, pasakiau, kad už pieną gavau labai mažai, dar mokestis, bet tuo momentu iš užančio išslydo visos nupirktos knygos. Buvo gėda baisiausia… Ko gero, tasai paslapties troškulys, meilė knygai ir pastūmėjo mąstyti, paskui radosi polinkis rašyti. Galbūt tiesiogiai viso to nepaveldėjau, nors mama turėjo potraukį rašyti. Vaikystėje aš skaičiau jos užrašus, ir tai atrodė taip įdomu, viskas lyg šalia, lyg toli. Aplinka ta pati, bet laikas jau kitas, kaip man rodės, seniai seniai prabėgęs. Vis dėlto gal turi būti kažkokie įgimti genai, nors daug ką lemia aplinka, aplinkybės, ypač vaikystės. Jei joje buvo knygų – gerai, jei nebuvo – dar geriau, nes knygomis vaikystėje galima persisotinti. Pirmiausia reikia savo galva gyventi, mąstyti, tik po to – knygos. Kitaip būsi tarsi iškritęs iš knygų spintos. Jei tu nuo paauglystės tolydžio žvelgi į tolumą, niūniuodamas žodžius ilgais balsiais, jeigu tave kokia nors realybės konfigūracija priverčia susimąstyti ir jei norisi tai išreikšti – taip ir prasideda kūryba.

Vaikystėje užklupdavo ne tik šviesa pro medžių lapus. Tėvai turėjo sklypelį žemės netoli kareivinių, prie pat spygliuota viela aptvertų sandėlių, kur buvo šaudmenys. Tėvas veždavosi mane ten nuo pat kūdikystės. Kas gali geriau tai byloti, jei ne eilėraštis:

Terasomis sužėlę sklypai.

Vakaras nebetoli.

Prie pylimo atslinko vasaros vėsa.

Ir šiapus, ir anapus kyla paukščiai,

Plasnoja, lašindami pelkių vandenį,

Tvyro ore tartum pilkos gaidos.

Prigeso vėjas, saulė – avižų spalvos,

Lokomotyvo ūksmas miškuose;

Sargybinių bokšteliai, karo sandėliai.

Paslaptingiausia amunicija. Argi?

Aš – vaikas, ištampytom rankom.

Vedžiojau Žaibą. Išvagojom bulves.

Ir kraunam mantą į vežimą.

Taku kažkas nubėga per rugius. –

Klaikiausias šūksmas – kyšteli pakaušis,

Iškeltos sklaidos rankos. Rugiagėlės.

Suvirpa varpos nuo besielio klyksmo,

Nuo vėjo gūsio susvyruoja.

Sužiurome abu.

– Išprotėlė, –

Man sako tėvas. – Viena gyvena.

Ar negirdėjai, kad dainavo.

Visada tokia,

Tik lekia iš namų

Ne visuomet.

Gal oras keisis.

Aš – vaikas. Krūpteliu –

Toli namai. Ilgu be topolių,

Be riesto kelio.

Čia viskas svetima,

Daubos pasaulis.

Greičiau greičiau namo.

Arklys gyliuoja. Plaka galvą.

Pirmieji diegliai

Vaikiškoj krūtinėj.

Artinas lietus.           Eil. „Dauboje“

Ir tikrai staigiausiai atūžė viesulas su šaižiu lietumi, sudrebėjo žemė, teko iškinkyti ir paleisti arklį, vargais negalais patiesėme vežime brezentą, įkėlėme vagotuvą ir viską, ką turėjome svaresnio, kad brezentas neišskristų į dausas ir nors trupinį apsaugotų mus nuo baisingo lietaus. Palindome po vežimu, kaip žemaičiai sako, po dugnine. Tąsyk pirmą kartą – perpučiamas vėjo, merkiamas šoninio vandens, kiaurai persmelktas žaibų ir perkūnijos grumėjimo – lig gyvuonies pajutau gamtos rūstybę. Po galybės metų toji stichija, sumišusi su moters klyksmu, visai kitu, ne linijiniu, ne tiesiniu, pavidalu persmelkė eilėraštį „Dauboje“.

Penktoje klasėje pradėjau lankyti krepšinio treniruotes, šeštoje – gavęs mokytojos užduotį, parašiau pirmąjį eilėraštį, kuris ilgokai kabėjo mokyklos stende. Už daug ką esu dėkingas šviesios atminties treneriui Algimantui Šaikūnui:

Nuklypusiais batais,

su persvertu per petį,

per nugarą tinklaičiu,

kaupinu krepšinio kamuolių,

Gimnazijos salėn įkūprina treneris

ir palinksta prie rudų,

palaikių pūslių be karpelių, –

jos išrieda ant parketo;

cypindamas pompą,

pripučia,

nuglosto kiekvieną subliūškėlę,

tuoj atkanda gabaliuką trintuko

ir, ištraukęs pūtiklio adatėlę –

varge, vargeli, padėk, –

užkaišioja skylę po skylės.             Eil. „Pasakojimas į naktį“

Greitai išstypau kaip reikiant, sutvirtėjau, tapau drąsesnis, ryžtingesnis, veržlesnis. Ne tik krepšinio aikštelėje.

Dar noriu, kad ir vaikystės knygas prisimintum. Ar Tau jos svarbios ir dabar?

Žinoma, kad svarbios. Dar kaip. Ir dabar. Kaip nebus svarbios. Tai žvaigždėta pašvaistė, lobis vaizduotei – lyg skraidytum parasparniais, kur tiktai nori. Smalsu kaip smaližiui, smagu, begal malonu: nesustojanti, pilna išminties karieta, begalė glostančio darbštumo, pagaliau nugali ramuma, o blogybės neša kudašių ir galiausiai gauna pylos ant pelnytai vėjuoto kampo.

Skaityti išmokau vartydamas Aldonos Liobytės iš lenkų kalbos išverstą Kornelijaus Makušinskio knygą „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“. Knygos motyvai, vaizdiniai, kažkoks priekalnės, pylimų graudulys tebelydi mane, jau gerokai įkopusį į septintą dešimtį. Aleliuja. Net keletą eilėraščių esu parašęs, paveiktas muzikos, kuri skamba knygoje. Štai vienas jų:

– Atskleiski knygą. – Kokią, – klausi. – Apie ką?

– Atverski knygą apie dvejetą tokių, kur pavogė mėnulį,

Ir tyliai paskaityk: „Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iš kur ši frazė? – Ją sugalvojau, kai panūdau

Eilėraštį pradėti. Tos knygos nebėra lentynoj.

Pro švelnų liūdesį ją atmenu. Ir etažerę, veidrodį.

Menu, iš proto kraustosi žolynai. Su knyga

Slepiuos pašėlusiuos kviečiuos. Vasaros kaitra.      

Vidudienis. Skaitau. Ne žemė, o dangaus pašvaistė.

Spalvų galybė audrina vaizduotę.

Tiek dangaus dar niekad nemačiau – o žydra, žalia.

Alkūnės nugulėtos, nusidažė išaugti drabužiai.

Ant kūno – įspaudimai geliančių šiaudų. Peršti odą.

Ir šnara, šlama topoliai, kurių

Viršūnėse stiebiaus į svaigų aukštį,

Lanksčius kamienus glaudžiai apkabinęs,

Paniręs išpūstuos lininiuos marškiniuos.

Šniokščia topoliai, – vėl siūbteli laja

Nelyg vaizduotė. Verčiuos ant nugaros,

Po galva pasidėjęs knygą,

Ir studijuoju galimybių astronomiją.

Daug kas pasimiršę. Tiktai ne ta knyga, ne vasara.

– Gal autorių prisimeni? Atrodo, Makušinskis.

Knyga mįslingu pavadinimu:

„Tuodu, kurie mėnulį pavogė“.

 

Stiprėja, pasigirsta choro mormorando:

„Paskolinta šviesa mėnulis gyvas“.

Iškylant reginiui, valia išbūti:

Griuvėsiai. Senas miestas. Gatvės kampas.

Aukštai sūpuoklėse berniūkštis. Keista vaiduokliška šviesa.

Jisai išsilingavęs smarkiai – lyg lėktų ten,

Kur įmanu Guliverį sutikti ir pašnekėti

Tartum liliputui, kaip išsaugot aikštę

Ir krautuvę, ir knygų kioską.

Bet virvės įtemptos. Inercija.

Ir pamažu baladė gimsta,

Plačiai išsklinda slenksčiai, atsilieka aidas,

Ir maga žvilgtelėt pro siaurą plyšį

Į atrastą žemyną, kur nušvito

Išnykusios erdvės vaiskus ultramarinas.   Eil. „Knyga, kaip Zakopanės elegija“

  

Štai itin svarbus klausimas mūsų skaitytojams (nemaža jų dalis – vienaip ar kitaip susiję su Jaunųjų filologų konkursu). Taigi, jei neklystu…  Esi buvęs tų konkursų ir dalyviu, ir laureatu, ir Marcelijus Martinaitis Tave gyrė gal labiau negu kitus. Ką prisimeni apie tuos konkursus? Ar keitė jie ką nors Tavyje?

Pirmiausia nostalgiškai pagarbinsiu žurnalą „Moksleivis“, žmones, kurie dirbo to leidinio redakcijoje, ypač iškilųjį jaunųjų literatų rūpintoją, rašytoją Algimantą Zurbą. Visiems mokiniams, kurie siųsdavo į redakciją pirmuosius savo kūrinėlius, jis tuojau duodavo žinią, kas ir kaip. Kiek laiškų jisai yra parašęs į visus Lietuvos kampelius, kokį kalną rankraščių perskaitęs, analizavęs, vertinęs, davęs įvairiausių vertingų patarimų kiekvienam, kas linko prie rašto. „Moksleivis“ seniai nebeleidžiamas, o gaila, jame debiutavo daugelis nūdienos rašytojų.

Nei mokiniams skirto žurnalo, nei respublikinio Jaunųjų filologų konkurso negalėčiau vieno nuo kito atskirti. Nepamirštami įspūdžiai! Ir pirmųjų publikacijų, ir apsilankymo redakcijoje bei kūrybinėje konkurso laboratorijoje… Suprasdavai, kad lygiai tą patį, ką matai, jauti, žinai, galima suvokti ir kitaip. Konkursuose lengva susipažinti, linksmai ir santūriai pabendrauti, paskui pažintis tęsti, likti bičiuliais.

Į respublikinį Jaunųjų filologų konkursą 1971 metais Panevėžyje patekau lietuvių kalbos mokytojo Antano Kučinsko dėka. Konkursui pateikiau nemenką pluoštą eilėraščių. Konkurso vertinimo komisijoje išvydau poetus: Marcelijų Martinaitį, Antaną Masionį, Joną Graičiūną, prozininkus: Algimantą Zurbą, Vytautą Petkevičių ir Vytautą Bubnį. Visus rašytojus mačiau pirmą kartą, bet jų kūrybą žinojau. Itin traukė akį M. Martinaitis, jo eilėraščių knyga „Saulės grąža“ buvo palikusi stulbinantį įspūdį. Aukštas, potrumpėm siaurom smėlio spalvos velvetinėm kelnėm, dideliausi akulioriai, įdėmus tiriantis žvilgsnis, mažumą teatrališka figūra, labai malonus balsas. Visi poetai  kalbėdami protarpiais pagirdavo mane, ypač M. Martinaitis. Bet aš dar nežinojau, kuo visa tai baigsis. Įkvėptai skaičiau savo eilėraštį „Sausra“, jaučiau – skamba. Mokyklos vakare pasirodė poetai ir mes, suvažiavėliai literatai iš visos Lietuvos. M. Martinaitis skaitė baladę „Nakvynė pas žemaitį Kukutį“, kurią jau mokėjau mintinai, A. Masionis – eilėraščius aukštaitiškos vasaros motyvais. Kitą dieną – apdovanojimai: tapau pirmos vietos už poezijos kūrinėlius laimėtoju. Merginos į mane pradėjo žvilgčioti įdėmiau, drąsesnės netruko ir pakalbinti. Praeidamas pro šalį A. Masionis paprašė atsiųsti eilėraščių į „Literatūrą ir meną“, kur greitai jie ir pasirodė. Prieš tai jau spausdinausi „Jaunimo gretose“, buvo kūrybos puslapis „Moksleivyje“. Kitais metais po konkurso M. Martinaitis pristatė mano eilėraščius almanache „Poezijos pavasaris“. Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, po publikacijų „Moksleivyje“ gaudavau daug laiškų, daugiausia rašydavo žurnalo skaitytojos. Lotynų kalbos mokytoja, poeto V. Mačernio klasės draugė Stanislava Kochanauskaitė vos ne kiekvieną mielą dienelę iš mokytojų kambario atnešdavo pluoštelį laiškų ir, supratingai nusišypsojusi, įteikdavo juos man. Ar ne vakar tai buvo?

Kokiame literatūros vakare besutiktų, poetas M. Martinaitis vis ragindavo mane rengti knygą. Bet aš purtydavau galvą. Kadangi Juozas Aputis dirbo žurnale „Girios“ ir kartais užsukdavo į Žemės ūkio akademiją, kur aš studijavau miškų ūkio fakultete, irgi domėjosi, ar dar neturiu tos nelemtos knygos. Tiesą pasakius, ne knyga man tada rūpėjo, reikėjo kažkaip išgyventi. Nuo vaikystės sirgau diabetu, mandravoti aš negalėjau, reikėjo santūriai, stojiškai laikytis ramaus darbštumo ir grumtis už savo gyvybę: eiti kiekvieną dieną ten, kur nors valandėlę geriausiai jauties, kad paprasčiausiai išliktum. Dar keletą metų šį tą parašydavau, bet atėjo metas, pats kaip kirviu nukirtau eilėraščių rašymą. Nenorėjau eiti va bank.

Ar keitė konkursai ką nors manyje? Keitė. Davė aguonos grūdą pasitikėjimo, bet dešimteriopai didesnį atsakomybės jausmą ir sunkiai maldomą abejonę. Turėjo prabėgti daug metų tylos, kad galėčiau parašyti pažadėtą eilėraštį „Trys šaukšteliai medaus“. To pažado istorija, ko gero, įdomesnė už eilėraštį. Taip vėl sugrįžau tenai, kur seniai manęs nebebuvo.

O specialybę pasirinkai lyg ir nehumanitarinę. Primink, kuo norėjai būti? Kur stojai, kur įstojai? Ir… kuo esi dabar? Ar labai nutolai nuo jaunystės svajonių?

Ne aš rinkausi specialybę, o mano, neslėpsiu, noras sugyventi su savo liga. Vyresnėse klasėse visąlaik svyravau: literatūra ar miškininkystė… Jau baiginėjau Žemaitės vidurinę mokyklą, ruošiausi egzaminams –  netikėtai gaunu laišką, jog esu kviečiamas į literatūros vakarą Telšių centriniame knygyne. Nuėjau ir sutikau mielą mieliausią žemaitį, elegantiškos sielos žmogų, rašytoją ir literatūros mokslininką Adolfą Sprindį. Jis taip širdingai kvietė mane į Vilniaus universitetą, kaip pavyzdį primindamas Danieliaus Mušinsko pasirinkimą, kad ir dabartės dienų sapnuose kartais perbėgu filologijos fakulteto koridoriais. Pasirinkau miškininkystę. Kas prikišo trigrašį – savaime aišku, jau minėjau pradžioje.

Mokiausi Žemės ūkio akademijoje. Bet miškininku dirbau tik metus. Nuo medžio mokslo ir technologijų, nuo meninio medžio apdirbimo niekur nepabėgau, nieko artimesnio neradau. Dirbau Aukštesniojoje dailės, Dailiųjų amatų mokyklose. Galbūt saugiausiai jaučiausi dirbdamas bibliotekininku Žemaitijos kolegijoje. Esu dar trupinį gyvas, kaip paukštis, įlėkęs į Ventės tinklą. Ramaus darbštumo, atrodo, nepraradau, žiemą važinėju į Žaliakalnį Kaune prižvelgti anūkių, kai suserga. Vasarą gyvuoju sodo namelyje, praeitą pavasarį vėl grįžau į žvejo stotą, kurį buvau ilgam apleidęs. Rudeniop grybauju taurius grybus Patausalės miškeliuose, nuolatos skaitau protingo aromato knygas, retkarčiais rašau. Ant stalo šiuo metu guli rankraštis eilėraščių knygos „Vakarijos“. Tai paskutinė trilogijos „Pavėsiai, tolymės ir vakarijos“ knyga,  santūrus  keleivio atsisveikinimas su Žemaičių žeme, jos keliais keleliais, su čiabuviais, su viskuo, ką keliauninkas mylėjo.

Ar labai nutolau nuo jaunystės svajonių? Teatsako tykios utopijos, Tausalo ežero ramybė.

Ir dar kelis žodžius apie Telšius. Mano manymu – tai gražus, patrauklus miestas. Tačiau tai – tik pralekiančio žmogaus greitai mestas žvilgsnis. Ką jauti Telšiams Tu? Ar tikrai esama to mano minėtojo ,,grožio“? Koks vidinis gyvenimas vyksta Telšiuose?

Į Tavo klausimus, miela Gintare, man lengviausia atsakyti eilėraščiais ar jų fragmentais. Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma. Telšių kraštovaizdis krinta į akį ir pralekiančiam, ir žmogui, kuris stabtelėjo ilgam, ar skuba labai lėtai. Galbūt tada ir pasigirsta toji švelni, melancholiška vidinė miesto melodija.

Jei Telšiai yra laiškai, kuriuos man siunčia Dievas, aš visas tuose laiškuose:

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar.

Niekur kitur. Tik šičia.

Dauboje ant kalvos sužvilgo vanduo.

Viesulas ieško atkalnių,

Kur įsisukt.

Miestas ir ežeras, ir apdainuota sala

Kasdien labiau rudenėja.

Be galo tylus

Turėklų žemyn liūdesys.

Niekur kitur nenorėčiau

Būti šįvakar

Ir bodėtis blandžiais atspindžiais.   

                                                            Iš eil. „Klostė gimtinei“