Vytautas Kirkutis
Vytautas Kirkutis: „Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas…“
Su Kuršėnuose gyvenančiu rašytoju Vytautu Kirkučiu kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė
Mielas Vytautai, kalbėkimės apie Tave ir Kuršėnus, kuriuose, jei nemeluoja interneto šaltiniai, ir gimei, ir augai, ir tebegyveni, nė nemanydamas nutolti. Prisimink save mažą vaiką. Koks buvai Tu ir kokie buvo Tavo vaikystės Kuršėnai?
Taip, miela Gintare, Kuršėnuose gimiau, augau, baigiau pradinius ir vidurinius mokslus, gyvenau ir gyvenu čia. Tiesa, teko keleriems metams pabėgti į Šiaulius, kol studijavau filologijos mokslus tuometiniame pedagoginiame institute. Dar keleri metai Vilniuje, studijuojant žurnalistiką. Bet visada miestas, esantis abipus Ventos, buvo ir yra mano namai. Labai patinka Vilnius, ypač Antakalnio erdvės, kur gyvena mano abu sūnūs Laimonas ir Justinas su šeimomis. Deja, Vilniuje labiausiai mėgstu būti svečias.
Kuršėnai, Jono Basanavičiaus gatvė. V. Kirkučio nuotrauka.
Sunku man būtų gyventi, jei pro savo kambario langą nematyčiau Ventos. Kas rytą ji vis kitokia, skirtingais rūkais apsidraikiusi, nevienoda šviesa nusispalvinusi, vis kitokiais raibuliais išsibangavusi. Gal pagal jos lėtą, neskubią, užsisvajojusią tėkmę ir aš gyventi įpratau…
Turiu savo meditacijos taką palei Ventą, kurį išvaikščiojau ir dabar, prieš sėsdamas atsakinėti į klausimus. Čia labai daug erdvės mintims ir akims. Kažkas juokais ar rimtai yra sakęs, kad žmogus laimingas tuomet, kai neturi viršininko ir laikrodžio. Deja, kasdien turiu ir vieną, ir kitą. Visiškai laisvas būnu, kai vaikštau pavenčiu.
Venta prie Kuršėnų. V. Kirkučio nuotrauka.
Mano vaikystė susijusi su vienu iš Kuršėnų mikrorajonu – Pavenčiais. Netoli namų buvo Pavenčių cukraus fabriko monstras, kuris ne tik teršė ir naikino aplinką, bet leido plėstis mikrorajonui ir davė žmonėms darbą. Tas žvėris dieną naktį bildėjo traukinių vagonais, leido juodus dūmus, liejo kalkino vandens ežerus, bet ir gamino baltą cukrų. Vaikystėje tėtis nusivesdavo mane pažiūrėti to monstro ir po jo „vidurius“ pavaikščioti. Smalsumas buvo didelis. Tačiau užaugus čia dirbti netraukė.
Tiesa, tame fabrike buvo viena labai puiki vieta, kurią vaikystėje atradau – biblioteka. Turtinga ir įvairi, pilna visokiausių knygų, laikraščių ir žurnalų. Labai daug jų – apie sportą, kuriuo vaikystėje (ypač lengvąja atletika) domėjausi ir pats sportavau. Greitai bibliotekoje tapau ne tik vienu aktyviausiu skaitytoju, stropiausiu jos lankytoju, bet ir pagalbininku skirstant knygas, žurnalus. O kokia laimė būdavo, kai galėdavau parsinešti nurašytų knygų ir žurnalų.
Jei dabar būčiau bibliotekininkas, visai nereikėtų tuo stebėtis. Netapau, bet knygininku buvau, esu ir, manau, būsiu…
Man visada įdomu, ką kuriantis žmogus vaikystėje skaitė ir… kaip jis žaidė? Kur ir su kuo?
Negaliu girtis, kad vaikystėje gyvenau tarp knygų. Mūsų namuose nedaug jų buvo, tačiau po truputį vis kaupėsi, daugėjo. Jau sakiau, kad mano knygų namai buvo Pavenčių biblioteka. Dar buvo tradicija, kai mokytojai visokiom progom ir už visokius nuopelnus dovanodavo mokiniams knygas. Labai puiki tradicija. Iki šiol turiu kai kurias išlaikęs. Knyga tave veikia netgi tada, kai tu jos neperskaitai. Vis akys už jos užkliūva, vis kažkurią atsiverti, o kai kada imi ir nebegali padėti.
Didžiausias skaitymo pamišimas apsėdo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Tuomet pamačiau, kad kažkaip labai daug knygų mano neperskaityta. Visus ketverius metus tas šišas nepaleido, o ir paskui nepavyko nuo jo išsivaduoti.
O žaidimų vieta buvo smėlio kalnelis netoli namų, kur susirinkdavome panašaus amžiaus visi kaimynų vaikai. Deja, nebėra to smėlyno, ant jo iškilo pastatai… Pirmoji mano pradinė mokykla, kuri buvo netoli namų, sudegė. Draugai išsilakstė arba prasigėrė. Džiaugiuosi, kad nors gimtieji namai dar tebėra…
Kada panorai rašyti? Būti rašytoju? Kas Tave skatino, ragino, ugdė? O gal buvo ir stabdančių? Iš ko paveldėjai norą būti su knygomis, tarp knygų?
Labai sunkus klausimas. Tiesiog nelengva lokalizuoti – kada ir kodėl. Jaunystėj rašinėjau eilėraščius, spausdino Šiaulių rajono ir Šiaulių miesto spauda. Paskui ir į „Moksleivį“ vienas kitas prasprūsdavo. Šviesios atminties poetė Onė Baliukonytė (Baliukonė) vis ragino, mokė, patarinėjo, vilčių suteikė. Matyt, daugelis tuo metu baigėme išmintingąją žurnalo „Moksleivis“ kūrybos mokyklą.
O dar – respublikiniai moksleivių kūrybos konkursai, eilėraščių nagrinėjimas, ilgi pokalbiai ir susirašinėjimas su beveik bendraamžiu Valdu Kukulu. Tiesa, daug vėliau sužinojau, kad vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi, tuomet buvo kalbama: gal nesiųskim jo kūrybos į tuos konkursus, nebus jis rašytojas, ką mes Kuršėnuose galim… O tais 1974-aisiais metais moksleivių kūrybos konkurse buvau apdovanotas žurnalo „Kultūros barai“ prizu. Pirmasis ir man labai reikšmingas apdovanojimas, kurį (metale iškaltas paveikslas) saugau iki šiol.
Nemažai teko išklausyti anuometinės Rašytojų sąjungos konsultantų Antano Drilingos, Mykolo Karčiausko patarimų. Bet, kaip tikriausiai ir daugelis kuriančių žmonių, visas tiesas turi atrasti pats, kūryba yra labai individualus procesas, tik per ieškojimus, apmąstymus, abejones, klydimus ieškai savo vietos, savo žodžio, savo išraiškos. Ieškai ir negali pasakyti, kad jau esi suradęs…
Kūryba – vienišiaus, vienuolio gyvenimas.
Visada buvau ir dabar esu vienišius, nenoriu dalyvauti garsiuose sambrūzdžiuose, renginiuose, vengiu viešumos ir teisinuosi, kad rašytojo svarbiausia gyvenimo vieta – ne scenoje, o prie kūrybos stalo (kompiuterio). Dar yra manančių, kad mane, seną krieną žemaitį, galima perauklėti ir pakeisti. Džiugina jų optimizmas… Beje, kai kam retą kartą ir pavyksta…
Šventa susimąstymo akimirka prie pačios švenčiausios Lietuvos upės Šventosios, netoli Anykščių. V. Kirkutienės nuotrauka.
Tavo kūryboje – ir dokumentika. Pasakoji savo knygose skaitytojams apie Zigmą Gaidamavičių-Gėlę, Stasį Anglicką, Vytautą Vitkauską. Ar jie – Tavo autoritetai?
Dokumentika yra savotiškas bandymas pažaisti (pasigalynėti? susidraugauti?) su laiku, gal net šiek tiek pakovoti su juo. Jis stengiasi pradanginti, nutempti užmarštin viską, ko mes neužrašome, nepastebime, nuo ko nusigręžiame, ką atiduodame į jo rankas.
Mano dokumentinėje kūryboje ‒ dvi geografinės linijos. Viena jų ‒ Kuršėnai, čia gyvenę kūrėjai, šio krašto įdomūs žmonės. Taip susiklostė knygos „Baltosios nakties paukštis“ (apie tragiško likimo poetą Juozą Ruzgį), „Kuršėnų enciklopedija“ ir „Kuršėnų krašto žmonės“ (apie Kuršėnus ir čia gyvenančius žmones), „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos“ (apie poetą Stasį Anglickį), „Tekančio laiko įrašai“ (apie kalendorininko ir švietėjo Lauryno Ivinskio atminimo ženklus Kuršėnuose), „Vilko poteriai“ (apie keistuolius kūrėjus, kuriais gražus mūsų gyvenimas), „Kuršėnai – miestas abipus Ventos“ (apie svarbiausius miesto akcentus).
Ir kita linija – vos aštuoniolika metų pragyvenęs poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė, jo vardu pavadintas Šiaulių rajono literatūros muziejus ir Naisiai. Į šį kūrėją paskatino pažvelgti Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija, kuri teikiama už geriausią per metus išleistą pirmąją poezijos knygą. Ja buvau apdovanotas 1995-aisiais metais.
Taip susiklostė leidiniai „Tylios mano dainos“, „Ateik bangosna užmiršties“, „Zigmo Gėlės namai“, „Naisių vasara ir kiti metų laikai“. Naisiečiai nebuvo abejingi mano kūrybai, skatino rašyti, 2014-aisiais suteikė Naisių krašto garbingiausio žmogaus vardą. Tad argi gali nerašyti, kai tavo tekstų laukiama, kai jie skaitomi, kai jais džiaugiamasi.
Keturi labai rimti vyrai Rašytojų klubo salėje 2013 m., pristatant knygą „Zigmo Gėlės namai“. Iš kairės: literatūros kritikas Valentinas Sventickas, knygos autorius Vytautas Kirkutis, literatūros kritikas Stasys Lipskis ir buvęs Naisių kolūkio pirmininkas, kultūros mecenatas Česlovas Karbauskis, įkūręs Naisiuose Literatūros muziejų ir įsteigęs Zigmo Gėlės premiją. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Anądien menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus išsakė tokią mintį: gal dabar dokumentika yra svarbesnė ir ja labiau domimasi negu romanais… Nesiimu lyginti ir puikuotis, bet kad skaitoma tai, ką rašau, mane džiugina. Juk jei taip nebūtų, kokia būtų prasmė rašyti.
Dėl autoritetų. Ne tik jie, apie kuriuos rašau, man svarbūs. Džiaugiuosi, kad galiu bent trumpam juos, jau išėjusius, prikelti mūsų atmintyje…
Toji dokumentika užvaldė mane, nebenori paleisti. Bet tikiuosi, kaip nors iš jos išsivaduoti.
Po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ įteikimo 2014 m. Panevėžyje su žmona Violeta. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rašytojų sąjungos klube 2015-ųjų spalį, pristatant naujausią knygą „Gimtųjų žodžių apžavėtas. Eskizai atminai, mažmožiai apie kalbininką Vytautą Vitkauską ir gimtąją kalbą“. Centre – Šiaulių rajono Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, dešinėje – rašytojas, literatūros kritikas Stasys Lipskis. Algimanto Briko nuotrauka.
Jei paprašyčiau Tavęs aprodyti man Kuršėnus, kur pirmiausia vestum, ką pasakotum? O gal ką nors bandytum ir nuslėpti?
Pirmiausia, miela Gintare, vesčiau prie kalendorininko Lauryno Ivinskio paminklo miesto aikštėje, o paskui pasiūlyčiau aplankyti ir jo kapą senosiose miesto kapinėse. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, kad paskutines gyvenimo dienas ir valandas didysis XIX amžiaus švietėjas ir kalendorių rengėjas bei leidėjas praleido ant Ventos upės kranto, Milvydų dvare, pas dvarininkę ir jo gerbėją panelę Kazimierą Radavičiūtę.
Paminklas Ivinskiui svarbus keletu prasmių. Pirmiausia, tai atminimo ženklas ne politiniam didžiūnui, bet rašto ir kultūros žmogui, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjui, mokytojui. Paminklas pastatytas iš pačių kuršėniškių uždirbtų pinigų. Svarbi ir paminklo pastatymo data – 1960-ieji.
Priminsiu labai trumpai. 1957 metų pirmąjį pusmetį už miesto tvarkymą ir kitus pasiekimus Kuršėnams pripažinta pirmoji vieta respublikoje! Kuršėnų miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui Kaziui Norgėlai įteikta, kaip tuomet įprasta, respublikos pereinamoji raudonoji vėliava, o miestui – 30 tūkstančių rublių premija. Trečdalį pinigų reikėjo skirti labiausiai nusipelniusiems žmonėms premijuoti, o likusieji – miestui puošti ir tvarkyti.
1957 metų spalio 16 dieną Kuršėnų miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą: „Už 30000 rb. LTSR Ministrų Tarybos paskirtos premijos 70 proc. lėšų pastatyti Kuršėnų miesto skvere pirmo Lietuvos rašytojo ir kalendoriaus išleidėjo Lauryno Ivinskio paminklą“.
Kazys Norgėla tuometiniame Kuršėnų partijos komitete išsakė visus argumentus už Lauryną Ivinskį. Atsakas buvo aiškus: ne, jokiu būdu… Miestui reikia paminklo Pranui Zibertui! Pranas Zibertas gimęs netoli Kuršėnų, kaip tuomet buvo sakoma, revoliucinio judėjimo Lietuvoje veikėjas, socialistinės revoliucijos (kaip irgi tuomet buvo sakoma) dalyvis.
Elena ir Kazys Norgėlos rinko įvairiausią medžiagą apie Lauryną Ivinskį, Kazys ėjo į partijos komitetą, įrodinėjo, jog Laurynas Ivinskis nieko blogo tarybų valdžiai nėra padaręs. Ir padaryti negalėjo, nes Kuršėnų kapuosna atgulė 1881-aisiais. Šiaip taip pavyko įtikinti, kad Kuršėnams reikia Ivinskio.
Susirinkęs visus raštus, išvyko į Vilnių ieškoti skulptoriaus.
Lauryno Ivinskio paminklas atidengtas 1960 metų liepos 21 dieną. To meto vadovai buvo įžvalgūs, sumanūs, kultūringi žmonės, sugebėję numatyti toli į ateitį. Juk čia ir slypi didžioji istorinė žmogaus išmintis: visada remtis tuo, kas praeityje buvo tikra, švaru, prasminga – ir daryti tokius darbus, dėl kurių ateityje nebūtų gėda.
Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnų miesto centre. V. Kirkučio nuotrauka.
Ir dar. Negalėčiau neparodyti savo mielos Ventos, neaplenktume ir pirmojo Lietuvoje įkurto Kalendorių muziejaus, pakviesčiau užeiti į netoli Kuršėnų esančių Micaičių bažnytėlę, kur vienuolika mėnesių (1901‒1902) kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas, kur pas jį apsilankydavo kitapus Kuršėnų, Mūrų dvare, vaikus pas dvarininkus Laucevičius mokiusi Šatrijos Ragana.
Dažnai mes savo miestą vadinam ir Puodžių sostine, tad, manau, jums tektų ir molį paminkyti, ir pabandyti kokį „uzboną“ nužiesti. Pasėdėjęs prie žiedimo rato, delnais pajutęs molio vėsą ir supratęs, kaip nelengvai jis tau pasiduoda, pradedi ir kūrybos procesą kiek kitaip vertinti. Atsakingiau, jautriau, rimčiau.
Nemenką dalį savo gyvenimo skyrei ir tebeskiri žurnalistikai. Poezija ir žurnalistika… Kaip suderini?
Kūryba, o ypač poezija, ir žurnalistika – dvi įnoringos ponios, kurios tarpusavyje nelabai sutaria. Kartais bandau jas sutaikyti, kartais jos mane bando išderinti ir viena arba kita palenkti savo pusėn. Taip jau būna su poniom – joms abiem reikia dėmesio.
Ramiausiai būna, kai tos ponios nesusitinka. O šiaip žurnalistikai skiriu žymiai mažiau laiko nei anksčiau. Pati žurnalistika tapo greitai kuriamu ir dar greičiau vartojamu produktu. Tokių žanrų, kaip klasikinė apybraiža, feljetonas, analitinis straipsnis, daugiasluoksnis interviu, beveik nebesurasi. O ypač mane piktina labai varganas žurnalistikos žodis, bespalvis stilius, gausybė klaidų. Publikacijos dažnai primena viena smuiko styga grojamą kūrinį. Kiek tokio grojimo gali klausytis…
Džiaugiuosi galimybe kas mėnesį sudaryti, redaguoti ir kai ką parašyti į „Atolankas“ – dienraščio „Šiaulių kraštas“ kultūros, meno, literatūros priedą. O jeigu dar pastebima, ką darai, ir įvertinama… Pernai už publicistiką buvau pamalonintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Esi vienintelis mūsų ciklo ,,Pokalbiai su regionų rašytojais“ pašnekovas, gavęs savo miesto Garbės piliečio vardą. Taigi savoje žemėje būti pranašu įmanoma?
Kažkaip keistai klostosi: kuo žmogų labiau pažįsti, tuo jis mažiau pranašas. Rizikinga pranašauti, kai aplink labai daug pažįstamų, tad nesiimu tokio vaidmens.
Man kuršėniškių apdovanojimas labai svarbus. Malonu, kai garbingą vardą suteikia tie, kurie mane pažinojo nuo gimimo, kuriuos kasdien susitinku, apie kuriuos rašau ir kalbu, kurių gyvenimai man labai svarbūs. Kiek daug talentingų, gabių, kūrybingų žmonių mūsų mieste! Daugeliui jų miesto, rajono erdvė perdaug siaura saviraiškai. Gyventų jie bent Vilniuje, visa Lietuva apie juos žinotų.
Kuršėnai, čia gyvenantys žmonės – viena svarbiausių mano kūrybos, mano knygų temų. Deja, niekas kitas nesiėmė ir nesiima rašyti apie tragiško likimo poetus Juozą Ruzgį ir Joną Dilpšą, įdomų savo gyvenimo būdu ir kūryba poetą Stasį Anglickį, kitus Kuršėnų krašto kūrėjus ir keistuolius.
Tokios tad mano pranašystės – daugiau priminimas ir prisiminimas apie tai, kas buvo, o ne kas bus. Nors toji Kuršėnų (2013 metais oficialiai buvo 11534 gyventojai) ateitis nėra linksma. Ar neliks miestas be žmonių?
Statistikos departamento duomenimis, Kuršėnuose nuo 2006 iki 2013 metų (per 7 metus) gyventojų sumažėjo beveik 2 tūkstančiais. Per metus miestas neteko apie 300 gyventojų. Vidutiniškai. Bet būta metų, kai išvykdavo net po 700 žmonių. Nereikia būti labai išmintingu pranašu, kad suskaičiuotum, jog po 40‒45 metų Kuršėnuose gyventojų gali nebelikti. Jei migracijos (į užsienį ir didesnius šalies miestus) tempai ir toliau nemažės.
Galbūt šiandien mano rašomos knygos apie Kuršėnus po kelių dešimtmečių bus vieninteliai liudytojai apie tai, kad abipus Ventos buvo toks Žemaitijos miestas. Nuostabus miestas, bet įdomus tik istorikams, archeologams ir kultūros antropologams. O kiek Lietuvoje tokių kuršėnų?
Keista situacija: laivas skęsta, o mes kartais galvojame, kaip perdažyti denį ir išpuošti kajutes… Štai jums ir pranašystės…
Bet nenoriu šio pokalbio pabaigoje liūdnai. Geriau parašysiu apie puikius Kuršėnų žmones, kurie kad ir kur gyventų, vis prisimena savo miestą ir stengiasi jam nuveikti ką nors gero. Kartu su rašytoju Stasiu Lipskiu (irgi kuršėniškiu) Vilniuje 2003 metais įkūrėme Kuršėniškių kraštiečių klubą. Jis sėkmingai gyvuoja iki šiol, į sueigas susirinka beveik po šimtą žmonių, kurie gimė, gyveno Kuršėnuose arba kuriems Kuršėnai kuo nors mieli ir artimi. Apie reikšmingus klubo darbus būtų atskira ilga kalba.
Čia – dalis knygų, kurias V. Kirkutis yra parašęs ar parengęs. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.