Šventė Kačergiškėje
Kaip švenčia Ignalina vasarą? Tai buvo ir klausimas, ir tema pasvarstymui. Kalbėti apie Ignalinos vasaros šventes kiek kebloka. Vasara Ignalinoje, vargu, ar kam asocijuojasi su ypatingomis šventėmis plačiąja prasme. Ignalina labiau poilsiauja ir pramogauja ir linkusi girtis tuo, ką jai ponas Dievas sukūrė – unikaliu kraštovaizdžiu.
Liepos mėnesio pradžioje viešoje erdvėje pasirodžiusiame interviu net rajono meras Laimutis Ragaišis, paklaustas apie tai, ko ignaliniečiai ir miesto (rajono) svečiai gali čia tikėtis šią vasarą, priminė tik, kad „Ignalina žavi smėlėtais pušynų takeliais, puikiais paplūdimiais, sporto erdvėmis“ ir vardijo (reklamavo!) privataus verslo siūlomas paslaugas ir pramogas. Kalbėti apie rajoną reprezentuojančias šventes, renginius kaip ir nėra ką. Nebent eilė ateitų būti Ignalinai Lietuvos kultūros sostine ir pademonstruoti ne „vietinės reikšmės“ kultūrą. Ta mintis reali. 2008 metais pradėtas projektas šiais metais vėliavą iškėlė jau septynioliktame mieste – Kaišiadoryse. Lauksime spyrio? Teisybės dėlei verta prisiminti, kad nuo 2014 metų rengiamame Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių projekte „kultūros egzaminą“ jau laikė Palūšė. Būta gražaus sujudimo. Ką parodytume platesniu mastu?
O kol kas akcentuojamas vasaros poilsis, visi kviečiami į paežeres, kaimo turizmo sodybas, kur kiekvienas kuria sau šventę pagal savo išmanymą, poreikius, pinigus. Besibaigianti vasara daugeliui neabejotinai įsimins spalvingomis atostogomis, patirtais įspūdžiais, tolimomis ar artimomis kelionėmis, išvykomis, susitikimais ir – šventėmis. Nes kai dainuoji, jog „mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“, lyg ir leidi sau tą vyšnių žydėjimą laikyti švenčių pradžios atskaitos tašku. Taigi vasara skirta patirti gyvenimą kaip didį, visaapimantį džiaugsmą, kaip šventę.
Derėtų vis dėlto pasvarstyti, ką galėtume laikyti švente. Bendrąja prasme, tai – socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir ilsėtis. O toliau pabyra jų įvairovė. Mat gali šventė būti tiesiog vienos šeimos susiėjimas, religinės bendruomenės rengiami atlaidai, kalendorinės šventės, didesnius pulkus žmonių (o va, rajono mastu nebūtinai…) surenka valstybinės, nacionalinės ir net tarptautinės šventės.
Šventės nebūtinai kiekvienam yra kaip tie tikinčiųjų sekmadieniai, kuriuos Trečiuoju Dievo įsakymu prisakyta, būtina švęsti. Čia, žinoma, kiltų pagunda ilgai (bet nebūtinai produktyviai) diskutuoti, kodėl Viešpats šventimą mini pirmiau nei „Gerbk savo tėvą ir motiną“, ir net pirmiau nei „Nežudyk“, „Nepaleistuvauk“, „Nevok“, „Nekalbėk netiesos“… Tebus tai kaip klausimas, į kurį bandysiu atsakyti vėliau. Dabar tiesiog neriame į Ignalinos vasarą, į šventes, kurios šiemet džiugino ignaliniečius ir miesto, rajono svečius.
Su dainuojančia, šokančia Lietuva
Ignalinos vaidintojai palydose į Dainų šventę
Šiemet visa Lietuva gyveno Dainų šventės laukimu, šventimu, prisiminimu. Juk jubiliejinė, šimtmečio, šventė. Vis nuožmiau miškus kertančioje Lietuvoje Kauno Dainų slėnyje dainomis vis dar tikėjusi, kad „Miškais kalnai žaliuoja“, Vilniuje linkėjusi „Kad giria žaliuotų“, ansamblių vakare auginusi „Gyvybės medį“, šokių dienoje ėjusi „Amžių tiltais“, teatro dienoje – „Esaties lieptais“, folkloro dienoje tarsi žadėjusi „Rasi rasoj rasi“, pučiamųjų instrumentų orkestrų koncerte praūžusi „Vario audra“…
Neabejotinai tai buvo ir išliks didžiausiu šių metų šalies kultūriniu įvykiu, sukvietusiu dešimtis tūkstančių dalyvių iš visos Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenių. Kita tiek susirinko žiūrovų vyksmo vietose ir prie televizorių ekranų. Negalima buvo apie šventę nežinoti, nieko apie ją neišgirsti, nepamatyti. Todėl nieko nuostabaus, kad pakalbinti ignaliniečiai būtent Dainų šventę, vykusią už šimto kilometrų, laikė įsimintiniausia šios vasaros švente.
Negali sakyti, kad ta šventė – be Ignalinos. Dairėmės savų, pažįstamų. Tame gausiame dainininkų, muzikantų, šokėjų, teatro žmonių būryje ignaliniečių buvo per šimtą. Į Šimtmečio Dainų šventę iš Ignalinos vyko dainų, šokių, muzikos kolektyvai: Ignalinos rajono kultūros centro kapela „Ringė“ (vadovė Franciška Skačkauskienė), ansamblis „Čiulbutė“ (vadovė Sigutė Mudinienė), Ignalinos rajono kultūros centro ir Česlovo Kudabos gimnazijos šokių kolektyvai „Gaja“, „Lūgnė“, „Jorutis“ (vadovė Elena Skripkauskienė), Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Algis Rastenis), teatras „Salos“, „Iki“ (Jolanta Narbutaitienė). Savotiškas jų pristatymas vyko dar balandžio mėnesį, pasodinant prie Ignalinos kultūros ir sporto centro Dainų šventės šimtmečio ąžuoliuką, prisimenant ir pakalbinant buvusių Dainų švenčių dalyvius.
Vėliau tuos kolektyvus Ignalina dar iki šventės Vilniuje ne vieną kartą matė įvairiuose miesto renginiuose. Kolektyvams tai buvo kaip savotiškos repeticijos, žiūrovams – šventė, smagus reginys, vertęs didžiuotis savais pasiuntiniais.
Kaip kadais romėnai tikino, jog visi keliai veda į Romą, taip šių metų vasarą Lietuva pasuko Vilniaus kryptimi, kultūriniai įspūdžiai sukosi apie Dainų šventę. Jai nuskambėjus, aprimus euforijai, susivokėme, kad vasara tęsiasi ir nori ji būti ne tik gėlėmis, bet ir šventėmis žydinti.
Kai visi varė į Ignaliną
Jeigu atmestume visa užgožiančią (čia gerąja prasme) Šimtmečio Dainų šventę, renginiu Nr. 1 Ignalinoje daugelio įvardijama miesto šventė. Anksčiau ji akcentuota kaip Ignalinos gimtadienio šventė ir švęsta kas penkerius metus. Buvusios rajono valdžios siūlymu pradėta švęsti kasmet.
Pirmoji priežastis – istorinė. Vis dar tyliau ar garsiau pasiginčijama dėl tikrųjų Ignalinos įkūrimo metų ir kartu prisimenama, kad pirmoji jubiliejinė Ignalinos gimtadienio šventė buvo „pritempta“ prie valdžios poreikio pasireklamuoti.
Antra – demografinė. Sparčiai senstančioje Ignalinoje per ilgu miesto ir rajono žmonėms laukti penkerius metus iki kito didesnio visų susiėjimo. Tad atsisakyti to, kas gyventojams tiko ir patiko, pernai išrinktoji rajono valdžia nesiryžo. Praėjusiais metais šventė. Ir šiemet į šventę pakvietė. Kurčia buvo tik daugelio prašymui grąžinti šventę į prieš ketvertą metų „atrastą“ ir labai palankiai dalyvių, žiūrovų įvertintą erdvę prie Šiekščio ežero. Bet panašu, kad šventės vieta tapo politikų kovos lauku. Sunku pripažinti, kad kiti padarė kažką gero, svarbu daryti „kitoniškai“. Diskusija socialiniuose tinkluose liko nepamatyta. „Kas šaukia, tešaukia?..“
Gynėsi valdžia, kad, atkeldama šventei vartus Laisvės aikštėje, prie rajono savivaldybės administracinio pastato, taip rūpinasi senjorais. Nieko vertas pasiteisinimas! Kai nori, žiūrovams parūpina autobusus nuvažiuoti į Stripeikius „Medkopio“ šventei, į Palūšę „Regatai“ ir „Trauk stintelę“. Šiemet net į Vasaros estradą Joninėms atlingavo „baltoji gulbė“, pasitarnaudama sunkiau bepaeinantiems, nors anksčiau niekam nė minties nekilo, kad tas kelias ignaliniečiams pėstute neįveikiamas. Taigi rūpestis vyresniais – deklaratyvus. O ir pats renginys argi senjorams buvo subalansuotas? Vien jau pavadinimas „Varom į Ignaliną“, vargu, ar skirtas ir patrauklus žilagalviams. Šventėje jų buvo. Deja, atėjusieji į aikštę švęsti miesto šventės, patogiai prisėsti tegalėjo tik vidudienį, kai scenoje rodėsi savi: ansamblis „Iš širdies“ (vadovė Loreta Kuksėnienė), „Atgaiva“ (vadovė Vida Ksenzovienė), Dūkšto ansamblis (vadovė Dangutė Urbonienė), Didžiasalio „Vėtrungė“ (vadovė Valentina Sinkevič), smuikininkas Žilvinas Aigris Bulavas. Prisėsti buvo kur ir kai šventinė scena linko nuo politikų: praėjusiais metais išrinktų, vasaros rinkimus laimėjusių ir pralaimėjusių bei pergalės rudens politinėse kovose besitikinčių. Politikams senjorai – geidžiamiausi žiūrovai ir klausytojai, tad jiems buvo parodytas ir dėmesys. O štai vakaro koncerte sėdint galima buvo pasiklausyti tik legendinės grupės „Pelenai“ ir Česlovo Gabalio. Po šio koncerto kėdės iš aikštės buvo surinktos ir išneštos. Argumentai? Neva, to pageidauja atlikėjai, neva, kilus kokiam konfliktui tarp žiūrovų, kėdė gali tapti tuo žiauriuoju muštynių įrankiu… Čia kiltų klausimas, ar gali švente vadinti tai, kur modeliuojamos muštynės, „šokis su… kėdėmis“ (tradicijos šokti su kardas, ačiū Dievui, neturime)?
Šventėje „Varom į Ignaliną“
Esmė, žinoma ne čia. Labiau tikėtina versija, kad netiesiogiai priminta, jog, „Pelenams“ palikus sceną, namo turėtų eiti ir tie, kuriems „pelenai byra“. Arba – jaunatviškai: „Kas nešokinės, tas…“ Taigi senjorai pakilo, klusniai atidavę kėdes, ir pasuko namų link. Ir nebūtinai tik jie, nes išstovėti ant savų kojų nuo 21 valandos iki koncerto pabaigos (o jis tęsėsi iki 2 valandos) neretai pristinga jėgų ir jaunam.
Šventės organizatoriai nusprendė, kad populiarioji atlikėja GJAN, jau ne pirmą koncertą Ignalinoje surengę ir savų gerbėjų ratą vis plečiantys „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, būgnų virtuozai „Ritmas kitaip“ ne silpnų kojų turėtojams. Na, diskoteka su DJ Augustyno – tai jau tikrai ne jiems. Likusieji smagiai rungėsi dėl vietos prisėsti ant Laisvės aikštėje esančių suolelių ar net ant fontano rentinio. Ir čia vėl su atsidūsėjimu buvo prisimintos erdvės prie Šiekščio, kur visa įkalnė jaukiai sutalpindavo šoky pavargusius, prisėsti įsigeidusius, patogiai stebinčius vyksmą scenoje ir prie jos. (Kiek vėliau pakalbinta Ignalinos rajono kultūros centro direktorė Asta Sieliūnienė prasitarė, kad ateityje bandys tartis dėl kitos vietos šiam renginiui: „Arčiau gamtos.“)
Atimta šiemet šventė ir iš augančio jaunimo, vaikų. Juk lazerių šou Ignalinoje vis dar geidžiamas reginys. Net apie vidurnaktį buvo matyti tėvelių su vaikais, vis dar besiviliančių, kad lazeriai, kaip kokie fejerverkai Naujųjų naktį, pasirodys dvyliktą nakties. Antrą valandą nušvitusia lazeriais padange grožėjosi tik patys kantriausi ir siekę šventę „išragauti“ iki paskutinio lašo.
Šiaip jau šventė buvo spalvinga, šurmulinga, įvairiapusė. Šventės intencija mieste vyko parodų, knygų pristatymo renginiai, antrąją šventės dieną visos nuodėmės atpirktos Šv. Mišiose, aistros nuramintos talentingų ignaliniečių Monikos Sapiegaitės ir Medeinos Kutraitės muzikavimu bažnyčioje.
Gražūs pavyzdžiai
Teatrinei bendruomenei, neabejoju, Ignalinos vardas susietas su „Bildučiais“, mat vaikų ir jaunimo teatrų festivalis šiuo vardu rengiamas čia jau bene tris dešimtmečius. Per tuos metus reto kurio Lietuvos rajono jaunųjų pasiuntinių nematė Ignalinos žiūrovai. Festivaliuose buvusieji išbarstė žinią apie Ignaliną po visą Lietuvą. Čia nusilenkime režisierei Jolantai Narbutaitienei – šio festivalio sumanytojai, kuratorei, organizatorei, užauginusiai Ignalinoje teatro mylėtojų būrį.
Vis plačiau per Lietuvą plaukia ir Palūšės regata. Gali tai laikyti švente buriuotojams ir jachtų kapitonams, bet visa, kas sukuriama aplink regatą, ant Lūšių kranto, neabejotinai kelia šventės pojūtį. Ir skamba. Toli, gražiai skamba!
Gracingai, šokio ritmu „ledus laužia“ ir rajono ribą kerta ir Neringa Kirkilienė. Mylinčių šokį būrį ji augina festivaliu „Šokanti Ignalina“. Bet čia slypi ir šiokia tokia problema.
Balandžio mėnesį prasidėjęs festivalis „Šokanti Ignalina“ šiemet padovanojo daug įspūdingų renginių-reginių gamtoje, mieste, kultūros centre, krašto muziejuje, bibliotekoje, gimnazijoje. Svečių sąrašuose buvo kone trys šimtai šokėjų. Žiūrovams buvo siūlomi šokio spektakliai: Ignalinos rajono kultūros centre – Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Ištrintos durys“, Vilniaus miesto šokio teatro LOW AIR spektaklis „Tiesa – drąsa“, Palūšėje – netikėtas, stulbinantis, įsimintas Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Šiluma“, skirtas Ievos Simonaitytės ir jos kūrybos atminimui, Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijoje – šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis “Keturi Viktorai“, Ignalinos rajono viešojoje bibliotekoje – šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Spalvoti žaidimai“, skirtas 3-4 metų vaikams ir… senjorams… Dar vyko šokių kolektyvų iš Vilniaus, Druskininkų, Rokiškio, Ignalinos ir Klaipėdos universitetro Lotynų Amerikos šokių komandos „Danė“ koncertas, fotografijų paroda, filmas, linijinių šokių kolektyvų pasirodymai, šokio filmų vakaras. Pirmas renginys – balandį, paskutinis – birželio mėnesį.
Kur problema? Pakankamai solidi dalyvių sudėtis ir aukšto lygio repertuaras? Per aukštai užkelta kartelė? Ne visų suvokiamas žanras? Deja. Žiūrovai dar neužauginti. Dėl to jų stygius akivaizdus. O jei dar su bilietais – visai katastrofa! Vienas renginys buvo gelbėtas, koncerto dieną paskelbus jį nemokamu… Kaip bebūtų, Neringai linkėčiau neprarasti ritmo ir vilties! Kaip lašas po lašo, taip ir žingsnis po žingsnio… Auginkim šokančią Ignaliną!
Koncertas prie Paplovinio ežero
Nauja iniciatyva šiemet buvo ir sekmadieniai prie Paplovinio ežero, kai Ignalinos rajono kultūros centras kvietė į kamerinės muzikos koncertus. Ieva Valičkaitė ir Povilas Valička, Giedrė Kisieliūtė ir Justinas Stanislovaitis, Austėja Lukaitė ir Edgaras Sabilo, Valdemaras Frankonis sulaukė savo gerbėjų ir nuoširdžių plojimų. Tiesa, „nesuderinus“ koncertų grafiko su orų planuotoju, kai kuriems koncertams iš jaukios paežerės teko „bėgti slėptis“ po stogu. Bet – užrašom šiai iniciatyvai riebų pliusą.
Tokio paties, o gal dar „riebesnio“ verta ir Palūšės valtinės ir „Žvejo kranto“ iniciatyva – „Water muzik“ vasaros koncertai, supažindinę su užsienio muzikantais ir dainininkais, leidę pabūti šalia didelio, gražaus pasaulio.
Apie tradicijas
Ignalina niekuo nesiskiria nuo bet kurio Lietuvos miesto ar miestelio, žygiuojančio nuo šventės iki šventės pagal kalendorių. Taigi ir Ignalina su visa Lietuva ir visu pasauliu giedojo „Tautišką giesmę“, vakarą pavertusi gražia švente. Ignaliniečiams buvo pristatytas koncertas „Mindaugo karūna. Muzikinės legendos“, kuriame šiltai sutikti dainininkė Liucija Nanartavičiūtė, smuikininkė Augustina Vizbaraitė, muzikantas, dainų autorius ir atlikėjas Justinas Stanislovaitis, būgnininkas Mantas Macijauskas.
Su tomis šventėmis, kurioms numatytos net poilsio dienos, paprasta. Dažnai jas pavadiname tradicinėmis ir dėl to kasmet laukiame pasikartojančių elementų. Tradicija juk… Vasaros šventės išties „susmulkėja“, ritasi per seniūnijas. Tais pačiais vardais vadinamos. Joninės, Oninės, kai kur dar ir Petrinės, Antaninės… Bet laikas toks, kad net jos dabar ne šventės, o projektiniai renginiai. Kažkur šventės intencija nuperkami tautiniai drabužiai, kažkur – monitorinės kolonėlės, kažkur – suolai, kitas inventorius.
Pirkinius kadais „aplaistydavo“. Dabar irgi kviečiama prie stalo. Tokia randasi tradicija. Senovės romiečių šūkis duoti liaudžiai „Duonos ir žaidimų!“ (nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų) projektiniuose renginiuose įgyvendinamas šimtu procentų. Mat retame renginyje dabar nėra vaišinama(si). Net jei tas renginys užtrunka tik keletą valandų ir niekas badu nemiršta. Kūnas reikalauja lygių teisių su dvasia. Tradicija… Todėl vasaros švenčių metu Ceikiniuose mėgautasi Valdo Gaidelio, Tverečiuje – seniūno Aivaro Lozdos žuviene, Vidiškėse vaišintasi koše, Naujajame Daugėliškyje ragauta žemaitiška kiunkė, Kazitiškyje – žvėrienos troškinys, Kačergiškėje džiaugtasi suneštine agape… Kūnas pasotintas.
Buvo ir „žaidimų“. Projektų šviesioji pusė – galimybė pasikviesti ne tik kaimyninės seniūnijos dainuojančius kolektyvus, bet ir pasimėgauti žinomų dainininkų, grupių pasirodymu. Ar daug kas iš atokiausių kaimų be šios galimybės būtų galėjęs gyvai klausytis Stepono Januškos, Donatos Gutauskienės – Laisvos, Vytauto Šiškausko, Donatos Virbilaitės, Arvydo Vilčinsko, Anatolijaus Oleiniko? O jie, ir ne tik jie, už aplodismentus šią vasarą lenkėsi Ignalinos rajono kaimų žmonėms. Ignalinoje per projektines Jonines Elektro Folk LT ir Viktoras Diavara su grupe pristatė savo programą „Elektroninės sutartinės“. Esame kultūriškai auginami tiesiog namuose – kalnas eina pas Mahometą.
Savasties paieškos
Rugpjūčio mėnesį Ignalinos rajono kultūros centre – štilis. Atostogauja ir centro direktorė Asta Sieliūnienė. Pagal gimimą – ignalinietė Asta vis dar „matuojasi“ Ignaliną. Sugrįžimas į gimtąjį miestą iš Visagino aiškiai rodė, iš kur sugrįžtama. Siekdama naujai užpildyti Ignalinos kultūrinę erdvę, naujoji centro direktorė renginiuose plačiai pristatė Visagino meno kolektyvus. Gal dėl to, kad iš ankstesnio darbo, tarnybinių ir asmeninių pažinčių tai buvo lengviausiai prikalbinami žmonės.
Paskui prasidėjo vietos kultūrinės paieškos. Kadangi bet koks pasikalbėjimas dabar jau turi būti įvardijamas kaip projektas, tai ir čia tai pavadinta projektu „Bendrakūra – būdas išsaugoti ir stiprinti tradicinius krašto renginius“. Kelis mėnesius keliauta po rajono seniūnijas, į susitikimus kviesti kultūros darbuotojai, bendruomenių aktyvas, pavieniai aktyvūs gyventojai. Dabar tai, kaip ir beje, daug kas, pavadinta „mandrai“ – hakatonas (angliškų žodžių „hack“ ir „marathon“ hibridas). Terminas dažniau girdimas, labiau suprantamas programuotojų, grafikos dizainerių, IT specialistų kolektyvuose, taip pavadinama ir programišių, hakerių diena. Tai renginiai, kur susiburia komandos iš darbuotojų, turinčių skirtingas kompetencijas. Intensyviai bendradarbiaudami jie įgyvendina kūrybinius projektus, kuria inovacijas arba sprendžia problemas. Tai – savotiškos intelektinės dirbtuvės, kai per trumpą laiką pasiūloma unikali idėja, sukuriamas naujas produktas.
Švenčių besidairant – būsimų ir… buvusių
Kaip dabar prisimena Asta Sieliūnienė, sulaukta išties nemažo dėmesio, susidomėjimą parodė „nuo kunigo iki vietos jaunimo“. Turint omeny, kad rajone mažėja ne tik kultūros kūrėjų, bet ir vartotojų, žinoma, tenka paisyti ir pastarųjų užgaidų. Ir – klausti jų pasiūlymų, klausyti patarimų. Ko siekta, tikėtasi, rengiant Ignalinos rajone kultūrinį hakatoną, kurį galėjome ir lietuviškai, pasitarimu, susitikimu, pavadinti? Bet – vienas pasakė, kitam patiko, trečiam prilipo…
Rinkos dėsnius išmanantis kepėjas kepa ne tas bandeles, kurios patinka jam, o tas, kurias perka tų bandelių valgytojai. (Bet tikrai geras kepėjas vis dėlto pasiūlo savo pirkėjams: „Gal šiandien paragaukit šitų, pagal naują receptą?“) Gerai tai ar blogai, kad kultūrinės erdvės kūrimas atiduodamas į „visų“ rankas?
Pastaruoju metu drastiškai sumažėjo Ignalinos rajono kultūros centro padalinių. Iš 15 liko… 10! Toks valstietiškas (Ignalinos rajono valdžioje – LVŽS) požiūris į kultūros formavimą. Siekiant vis dėlto kažkaip realizuoti gyventojų kultūrinius poreikius, atsisukta į bendruomenes. Gerai, kad neretai joms vadovauja buvę kultūros darbuotojai, kurie jaučia kultūrinio vėjo kryptį, turi šioje srityje įdirbį, pagaliau, siekia realizuoti save. O kitur, kaip sakė Asta Sieliūnienė, „mes padedam, patariam“. Kai profesionalas tampa tik patarėju, padėjėju, ar galime tikėtis renginio kokybės? Momentinės sėkmės – gal. Bet tai – ne tas pat. Hakatonas gal ir gerai. Tik ar neliks vaikas be galvos, kai tiek auklių?
Plačiąja prasme tų pokalbių metu vis dėlto išgirsta idėjų. Stengtasi atrasti kiekvienoje vietovėje to, kas galėtų išaugti į platų renginį, šventę, savo unikalumu galinčią peržengti ne tik seniūnijos, bet ir rajono ribas. Būtų smagu, kad, ištarus miestelio, kaimo vardą, jis galėtų būti susietas su kokiu nors kultūriniu fonu. Viliuosi, kad ir ne Ignalinoje gyvenantiems jau dabar ne tuščias garsas yra Paliesius, Stripeikiai. Pirmasis dėl čia rengiamų unikalių koncertų, edukacinių veiklų (ne tik skanių bandelių ir ypatingos duonos!), antrasis vardas visada medumi pasaldintas, gražia kasmete švente, rengiama nuo 1984 metų, vainikuojamas ir tikrą spiečių dalyvių, žiūrovų sukviečiantis.
O daugiau?
Pamenat, „pradžioje buvo Žodis“?.. Projektą „Bendrakūra – būdas išsaugoti ir stiprinti tradicinius krašto renginius“ pristatančiame forume jo dalyviai tą žodį pasakė. Ceikiniai į platesnę auditoriją orientuotųsi su daugelį metų čia gražiai rengiama Žoline, Vidiškės atvertų dvaro vartus vaidinimams, degustacijoms, romantiškiems pokyliams, Mielagėnai virtų šviežias bulves ir kviestų ragauti „chaladnyko“, Linkmenys siūlytų pagauti, o paskui draugiškai paragauti šviežios žuvies ir „supilti kepure“ dar vieną piliakalnį, Didžiasalis suktų istorinio paveldo išsaugojimo keliu, Naujasis Daugėliškis siektų prikelti paslaptingąsias Senojo Daugėliškio legendas… Ar taps Žodis kūnu – pamatysim.
Pasvarstymui
Šventės belaukiant
Kiekvienos šventės turėtume laukti. Jai reikia ruoštis. Ji negali būti dažna. Kitaip tai bus tik smagi pramoga, dienos ar vakaro nuotykis, kas, apskritai, irgi nėra blogai. Bet – be gylio.
O dabar grįžtu, prie Trečiojo Dievo įsakymo. Kunigas Ričardas Doveika yra pasakęs, kad „švęsti – reiškia būti su kitu žmogumi“ ir perspėjęs, jog „švęsti ir baliavoti yra du skirtingi dalykai“. Taigi Dievas, įsakęs sekmadienį švęsti, kvietė ne į smagų, spalvingą vakarėlį su gausiomis vaišėmis, o į susitikimą su kitu Žmogumi, su Dievo siųstuoju. Mat tikroji šventė į žmogaus sielą ateina ne per triukšmą, ne per vaivorykštinius lazerius. Šventė žmoguje turi užaugti iš tos sėklos, kurią jis pats pasėjo savo sieloje, o išoriniai veiksniai, visi gyvenimo virpesiai ir atspindžiai – tik saulė, tik lietus, tik gaivus vėjas, kurie padeda jai augti. Turėtų padėti. Jei rinksitės atsakingai ir vartosite saikingai.
Fotografavo Vida Žukauskaitė
Projektą KULTŪROS VERSMĖS iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
