Fotografavo Ričardas Šileika
Reikia prisipažinti: iki plataus masto invazijos Ukrainoje apie Baltijos šalis, ypač Lietuvą, žinojome nedaug. Šis regionas nebuvo populiarus tarp turistų, todėl tie, kurie neturėjo čia giminaičių ar verslo reikalų, atvykdavo retai. Tačiau jau 2022-aisiais, sujaudinti neįtikėtinos Baltijos šalių paramos, ukrainiečiai pradėjo daugiau kalbėti apie Lietuvą, Latviją ir Estiją, visada pagarbiai ir dėkingai. Tačiau žinių trūko. Deja, net mano pažįstami, sužinoję, kad atsidūriau Lietuvoje, kartais klausdavo: „O kaip oras Rygoje?“ Vis dėlto tikiu, kad tūkstančiai ukrainiečių, jau grįžę į ramesnius regionus (o kiek dar grįš po karo), pasakoja apie Lietuvą ir ji taps suprantamesnė bei artimesnė net tiems, kurie čia niekada nėra buvę. Aš taip pat planuoju dar daug rašyti apie tai, ką Lietuvoje pamačiau, pajutau ir sužinojau, nes labai noriu, kad ukrainiečiai sužinotų daugiau apie šią nepaprastą šalį.
Kol kas nusprendžiau atlikti mažą ir ne itin rimtą kultūrologinį tyrimą. Paklausiau savo draugų ir sekėjų socialiniuose tinkluose: kokius stereotipus jie girdėjo apie Lietuvą (kaip ukrainiečiai) arba apie Ukrainą (kaip lietuviai)? Rezultatai pasirodė labai įdomūs.
Dažniausiai ukrainiečiai paminėjo, kad visada įsivaizdavo lietuvius „lėtais“ ir „šaltais“. Manau, šį stereotipą daugiausia palaikė rusiška televizija, kuri devintajame dešimtmetyje (ir iki 2014-ųjų) buvo gana populiari Ukrainoje. Humoro laidos, kad ir „KVN“, skleidė stereotipinius ir menkinančius visų buvusios SSRS okupuotų tautų įvaizdžius. Baltijos šalių gyventojus vaizdavo vangius, be emocijų. Vieną mano draugę iš Kijevo, 2022-aisiais pusmetį gyvenusią Lietuvoje, labiausiai nustebino lietuvių kalbos skambesys – pagal tai, kaip rusiškose humoro laidose buvo parodijuojama visų „pribaltų“ kalba, ji įsivaizdavo lietuvių kalbą labiau panašią į estų ar suomių.
Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad Lietuvos gyventojai yra labai skirtingų temperamentų žmonės – sutikau ir energingų aistringų asmenybių, ir melancholiškų lėtų. Dėl „šaltumo“ galiu sutikti tik iš dalies: man pasirodė, kad Lietuvoje labiau gerbiamas žmogaus privatumas, čia nėra įprasta garsiai kalbėti viešose vietose, kištis į mažai pažįstamų žmonių reikalus ar juos apkabinti. Jei kas nors elgiasi nederamai, greičiau bus iškviesta policija, o ne bandyta asmeniškai kištis į konfliktą. Taip pat dalinai pritariu, kad Lietuvoje sunkiau susirasti naujų draugų, nes žmonės apskritai yra santūresni ir atsiveria neskubėdami (tą patį sakė ir mano draugė iš Lietuvos, kuri persikėlė į Pietų Europą). Tačiau jei pavyks susidraugauti su lietuviais, apdovanojimu taps šilti, dėmesingi ir gilūs santykiai.
Keletas mano pažįstamų, kurie dirbo su lietuviais, juos apibūdino kaip puikius profesionalus – ir su tuo aš visiškai sutinku. Be savo teigiamos patirties dirbant kartu, galiu išvardyti daugybę pasaulyje žinomų įmonių, apie kurias kiti pažįstami nustebę klausė: „O, tai jie iš Lietuvos? Šaunu.“ Taip pat dažnai minėtas ir lietuviams būdingas krepšinio populiarumas, kuris ukrainiečiams atrodo neįprastas.
Kitas populiarus stereotipas buvo apie lietuvių neigiamą požiūrį į rusus. Kai kurie respondentai prisiminė savo vyresnių giminaičių pasakojimus apie keliones į Lietuvą ir tai, kaip pasikeisdavo vietinių požiūris, kai jie pabrėždavo, kad atvyko būtent iš Ukrainos, o ne iš Rusijos. Komentarų čia nereikia – beveik kiekvieno sutikto lietuvio šeimoje yra žmonių, nukentėjusių nuo sovietų valdžios. Deja, Ukrainoje situacija yra tokia pati, o skausmo, atnešto iš Rytų, kiekis kasdien auga. Todėl mūsų šalyse priežasčių nepalankiai žiūrėti į tuos, kurie palaiko imperines vertybes, tikrai pakanka.
Be to, keletas respondentų pripažino, kad atsakydami į mano klausimą suprato, jog negali įvardyti žinomų lietuvių menininkų (išskyrus galbūt Čiurlionį). Matyt, sovietmečiu kažkur įsitvirtino klaidingas požiūris į lietuvių kultūrą kaip mažą ir ne itin įdomią. Deja, vertimų iš lietuvių kalbos į ukrainiečių ar net į anglų kalbą vis dar nėra daug, todėl susipažinti su kultūra ukrainiečiams šiuo metu nėra lengva. Tačiau norisi tikėti, kad ateityje ši situacija keisis.
Negaliu pasakyti, kad ukrainiečių atsakymai mane nustebino – juk pati augau tarp šių mitų ir anksčiau taip pat nesąmoningai jais tikėjau. O štai lietuvių atsakymai buvo įdomesni. Man labiausiai patiko jų įsivaizdavimas, kad ukrainiečiai vis dar praktikuoja magiją – tikriausiai tai susiję su Gogolio kūrinių populiarumu ir interneto platybėse sklandančiomis šiuolaikinių ukrainiečių raganų, keikiančių užpuolikus, citatomis.
Mano nuomone, liaudies magija Ukrainoje iš tiesų yra gana paplitusi. Jei ritualus ir prakeikimus dažniau praktikuoja kaimo gyventojai, tai miestiečiai neretai tiki pranašiškais sapnais ir ženklų reikšme. Mano amžiaus ir jaunesnės moterys puoselėja madingus įsitikinimus – joms rūpi astrologija, numerologija, taro kortos, energinis gydymas ir kt. Dažnai tokie pomėgiai gali būti derinami su krikščionišku tikėjimu, liaudies magija, ateizmu ar moksliniu pasaulėvaizdžiu. Pavyzdžiui, įsivaizduokite sąlyginę kyjivietę, kuri ryte perskaito astrologinę prognozę ir medituoja balansuodama čakras, dieną detaliai paaiškina vyresniam giminaičiui vakcinacijos svarbą, o vakare eina į bažnyčią uždegti žvakės už artimųjų sveikatą. Toks eklektiškas pasaulėvaizdis palaipsniui tampa įprastas, nes sunkiais, pavojingais ir nenuspėjamais laikais žmonės linkę ieškoti paramos ir apsaugos iš aukštesnių jėgų.
Kai kurie ukrainiečiai nusivylė tikėjimu (ypač po to, kai Rusijos stačiatikių bažnyčia parėmė savo lyderių nusikaltimus, o Kyjivo Pečorų lauroje buvo rastas Rusijos propagandos židinys). Kiti, priešingai, tapo labiau religingi. Kai kas vis dar ieško savo dvasinio kelio. Riba tarp racionalumo ir iracionalumo tampa vis plonesnė. Mano manymu, Lietuvoje tradiciniai tikėjimai ir religija persipina glaudžiau. Nors čia dažnai sutinku pagonybės elementų, dvasinis gyvenimas Lietuvoje man atrodo harmoningesnis – nors tai labai sudėtinga tema, apie kurią užsieniečiui kalbėti sunku.
Kiti stereotipai taip pat privertė nusišypsoti – pavyzdžiui, kad Ukrainoje daug „naudotų automobilių perpardavinėtojų“. Tai nėra toli nuo tiesos: anksčiau daugelis Ukrainos vairuotojų, pirkdami automobilį Lietuvoje, nuspręsdavo nesivarginti su registracija, kol negaudavo pirmos baudos. Todėl frazė „vairuotojas su lietuviškais numeriais“ Kyjive dažnai reikšdavo „neatsakingą vairuotoją“, nes tokie asmenys ignoruodavo ne tik įstatymus, bet ir taisykles. Deja, neretai buvo minima ir didelė korupcija – ji vis dar išlieka svarbia Ukrainos problema. Tačiau buvo malonu išgirsti, kad lietuviai laiko ukrainiečius draugiškais ir svetingais žmonėmis, o taip pat giria ukrainietiškus barščius.
O štai mitas apie „gražias ukrainietes“ sukėlė man dvejopus jausmus. Reikalas tas, kad, mano nuomone, Ukrainoje per daug reikšmės teikiama grožio industrijai, kuri verčia moteris prarasti per daug laiko ir pinigų, juk bijoma visuomenės pasmerkimo: nė viena nenori būti laikoma „neprižiūrėta“. Prisipažinsiu, man asmeniškai ši tendencija ne itin patinka, tačiau, žinoma, kiekviena moteris turi teisę pati nuspręsti, kaip ji nori atrodyti.
Žinoma, šis mano mažas tyrimas nepretenduoja į mokslinį darbą. Jis veikiau dar kartą pabrėžia, kaip mažai mes iki šiol žinome vieni apie kitus, nors turime tiek daug bendro. Taip pat primena, kokia galinga kadaise buvo sovietinė ir rusiška propaganda, kuri, nors žodžiais ir akcentuodavo „tautų draugystės“ svarbą, iš tiesų darė viską, kad šios tautos turėtų vienos apie kitas tik stereotipinį ir karikatūrišką supratimą. Deja, šios politikos poveikis vis dar jaučiamas. Tačiau esu įsitikinusi, kad nuo šiol situacija palaipsniui keisis, mes geriau pažinsime vieni kitus, ir tai stiprins tikrą, o ne dirbtinę draugystę.