Knygos viršeliui panaudota Mykolo Budraičio nuotrauka – Jūratė
Paulėkaitė kuria scenografiją operai ,,Faustas“
Rūtos Oginskaitės knyga „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ nėra lengva, bet ją skaityti verta. Ypač jei norite atrasti teatrą savyje, o save – teatre. Šios knygos pristatymo Ignalinos bibliotekoje kiek laukiau, tiek ir bijojau: ar bus suprasta knyga ir jos autorė, ar bus suvokta pati Jūratė ir jos senos menas. Scenografė Jūratė Paulėkaitė gimė ir augo Ignalinoje. Oi, kaip meluočiau sakydama, kad tėviškę mylėjo, lankė, puoselėjo. Tai kad ne. Sentimentų Ignalinai šioje knygoje nėra. Kas kita Kaunas, jo dramos teatras, jau vėliau – ir kiti Lietuvos, Europos teatrai. Jūratė mėgo juos, juose godžiai lankėsi, o dar godžiau dirbo, atrasdama vis naujus sprendimus. Ji griovė įprastus kanonus ir kūrė savuosius galbūt keisčiausius ėjimus, galbūt prisiimdama nemenką režisieriaus darbo dalį, galbūt – buvo perdegusi ir pervargusi, kai nusižudė 2012 metais.
Rūtos Oginskaitės knyga pasakoja ne apie mirtį, o apie gyvenimą – kiek Jūratės atlikta, įkūnyta. Darbų ir jų prasmės užtektų bent keliems gyvenimams. Rūta savo pasakojimui pasirinko šiltas, jaukias intonacijas, nei ką nors iš aprašomų žmonių šlovindama, nei smerkdama ar teisdama. Inteligencija – štai koks yra esminis knygos bruožas.
Knygą skaičiau nelyg matyčiau filmą arba dar kartą stebėčiau tuos spektaklius, kurie man ilgam įsiminė, nors dabar jau nemokėčiau paaiškinti kodėl. Štai Algio Latėno režisuotas Sauliaus Šaltenio ,,Duokiškis“. Atleiskite man, visi teatro dievai ir scenografijos deivės – apie scenografijos įtaką tuomet, stebėdama Duokiškį, mąsčiau mažiausiai, atrodė ji man toks… na toks… savaime atsiradęs dalykas. Koks savaime, koks, dabar jau sakau aš, paskaičiusi Rūtos Oginskaitės knygą. Juk Jūratė su kolegomis važinėjo po Aukštaitiją, ano meto daiktų daikteliukų ieškodama ir rasdama.
O vėliau, gerokai vėliau – tas XX amžiaus pradžioje Lietuvą krėtęs ir purtęs OKT teatras, ta visai kita scenos kalba, tas „Shopping and Fucking“. Ir vėl – tartum savaime atsiradę scenografijos reikalai, tas absoliutus nepanašumas į Lietuvos scenai įprastus interjerus, peizažus, į tai, kas nuo senų senovės mūsų teatruose savaime iškoduojama.
Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, režisuotas Jono Vaitkaus – dar vienas spektaklis, kurį prisimenu su ypatingu malonumu. Jame Jūratės darbas buvo matomas, juntamas, įtraukiantis. Patekau tarp tų laimingųjų žiūrovų, kurie buvo susodinti scenoje, tad spektaklį stebėjau ir pamačiau savaip, beveik liesdama aktorius, patirdama scenografės (deja, jau paitraukusios iš žemiškojo pasaulio) užkoduotą griūtį.
Jūratės kodų taip jau įprastai neišgliaudysi. Ji lyg ir paisė sąvokos dabar ir čia, bet jos dabartis buvo visai kita, nei tradicinių teatro žiūrovų. Mes tipenome paskui ją, net nesuvokdami, kad mus žengti skatina ne tik režisierius ir kuo įtaigiausi aktoriai, bet ir žmogus, kuris nelabai žiūrovams rūpėjo – Jūratė Paulėkaitė.
Rūta Oginskaitė ir jos knygos Ignalinos bibliotekoje
Galbūt todėl Rūta Oginskaitė ir jos knyga apie esmingą Lietuvos scenografę ilgokai ieškojo leidyklos. Sava aplinka, savas ratas, teatro bendruomenė net neabejojo Jūratės Paulėkaitės galia. Gal net super galia, jos įtaka režisieriams, jų spektaklio sprendimams, o kiek Jūrate tikėjusių aktorių! Komerciniai leidėjai mąstė kitaip. Kaip ir sarmata, kaip ir kaltė dėl Jūratės. Bet pagarba leidyklai Inter Se ir leidėjui Jokūbui Jacovskiui – turime teatro istorijai (ir mūsų asmeninei istorijai) itin svarbią knygą.
Tai – Rūtos Oginskaitės aštuntoji knyga. Joje sutaria tiksli dokumentika ir metaforos, susipina atviri žodžiai su tuo, kas paraštėse ar tarp eilučių.
Ir dar svarbus įvykis: tai Metų knygos rinkimų knyga, patekusi į įdomiausių negrožinių knygų penketuką. Kas turite laiko, jėgų ir atjautos, gal balsuokite? Ne už tik už Rūtą, ir už Jūratę. Štai balsavimo (vyksta iki balandžio 23 d.) nuoroda: https://skaitymometai.lnb.lt/index.php?4233977787
Baigsiu tuo, kuo pradėjau: Ignalina. Knygoje vienas nuoširdžiausių Jūratės istorijos pasakotojų – jos sūnus Mykolas. Pacituosiu tik kelis jo ištartus sakinius: „Man, vaikui, buvimas Ignalinoje irgi atrodė sunkus – toks jausmas, kad esi labai toli nuo visko, visiškai izoliuotas nuo gyvenimo, niekas nevyksta, tik tie patys apsikuopimo ir buities darbai. Galėtų būti rojus, jeigu žmonės tame mieste turėtų galimybių būti susidomėję menu, kultūra“(p. 475).
Ignalinos viešojoje bibliotekoje, knygos
KARTU. JŪRATĖS PAULĖKAITĖS ISTORIJA pristatymas
2025 metų kovo 15 dieną Ignalina žengė nemenką žingsnį to menamo rojaus link. Atidi, įsiklausanti, tolerantiška publika ir nuoširdi knygos autorė – švelniai liūdnas, įsimenantis vakaras.
Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo nuotraukos