Rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinio namo – muziejaus sode
2021 metų birželio 28 – liepos 4 dienomis Anykščiuose, Nykščio namuose, įsikūrė grupė žmonių, nuolatos panirusi į rašymus, skaitymus, filmų žiūrėjimus, paskaitų klausymus, savųjų spektaklių kūrimus ir režisavimus. Tai – Lietuvos rašytojų sąjungos tradiciškai rengiama Vasaros akademija, skirta literatūra besidomintiems Lietuvos gimnazistams. Jos branduolys – sėkmingai Jaunųjų filologų konkurse pasirodę literatai.
Akademijos lektoriai – poetas, fotomenininkas Ričardas Šileika, rašytojai Ilona Ežerinytė, Rimantas Vanagas, aktorė bei rašytoja Birutė Mar, vargonininkas, kompozitorius Vilimas Norkūnas, kino tyrėjas Narius Kairys, muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius, literatūros tyrėja Imelda Vedrickaitė – susirinkusiems neleido ramiai gyventi. Jų skiriamas rimtas užduotis keitė dar rimtesnės, o tas – jau ir ne visai rimtos, lydimos smagaus juoko ir šurmulio. Nuolat žingsniuota į Anykščių miestą – jo gatvėse laukė vis kas nors nauja, nepatirta.
Literatūrinėms dirbtuvėms Vasaros akademijoje vadovavo ir Meno bangų atstovė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. ,,Akademikams“ ji priminė kuo įvairiausius pasakų interpretavimo būdus ir… visi ėmė kurti gerai žinomų, lyg ir stereotipinių personažų Pelenės bei princo dialogą, nė kiek nesilaikydami ilgus metus galiojusių rėmų.
Kitas Gintarės Adomaitytės užsiėmimas – pasakojimas apie rašytoją Bronę Buivydaitę (1895-1984) jos memorialiniame muziejuje – žaliajame namelyje. ,,Auksinis batelis“ – taip vadinasi bene žymiausia Bronės Buivydaitės knyga, atnešusi jai ir garbingą premiją, ir skaitytojų pripažinimą. Tad nieko keista, kad Akademijos nariams teko štai kokia užduotis: parašyti batų ar bato istoriją. Laiko tam skirta nedaug – tik vienas vakaras, gal dar ir truputis nakties. Čia publikuojami tekstai – tai dirbtuvių iliustracija, tai – eskizai ar žingsniai, galbūt nuvesiantys rimto, gilaus kūrinio link.
Meno bangų informacija
Deivydas Stankevičius
Deivydas Stankevičius, Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija
Iš saikingai mūvėto bato įspūdžių
Tai, jog netrukus vėl teks lenkti nugarą teikiant pėdai komfortą ir pastogę, nuspėdavau dar iš vakaro. Koks šurmulys, koks triukšmas išorėje tuomet išuoda ketinimus! Ir mano širdis nukrisdavo į kulnus. Visas abejones išsklaidydavo bemaž stebuklinga frazė: ,,Imk lakierkas!“ . Kaip tada mėgaudavausi vėl gavęs progą pažvelgti į vargetas kasdieninius batus: prieškambaryje merdinčius kroksus, po visą patalpą chaotiškai, lyg negyvi kareiviai, išmėtytas plyštančiais kutais, virstančiais pūkiniais viduriais, paniekintas šlepetes. Nespėjęs įsigilinti į šį malonius šiurpuliukus keliantį vaizdą, nusipurtau, kai mano galvą ir kūną prausia batų tepalu. Šį bei tą patrina, padą pakrapšto, šono randą maskuoja. Teko girdėti, kad kai kurie bendradarbiai sąlyčio su koja metu yra priversti sulaikyti kvapą, bet mano santykiai su šeimininko kojomis ir pėdomis yra nepriekaištingi. Jaučiu, kaip lininis audinys maloniai paglosto žandą. Šiurkštoki pirštai man pakaušyje vikriai supina kasą ir pakelia į nesvarumo būvį. Pro kiaurymes giliai įkvepiu oro. Padu pabučiuoju plyteles.
Meida Murauskaitė ir Justė Bansevičiūtė
Meida Murauskaitė, Kalvarijos gimnazija
Sabina ir batai
Ji visad norėjo batelių. Juodų, lakinių, su menku kulniuku, kurio dėka galėtų pasiekti motinos skruostą ir apdovanoti ją šilčiausiu bučiniu.
Batai Sabiną žavėjo nuo seno. Galbūt todėl, kad ji negalėjo vaikščioti ir visad buvo basa. Gal ir todėl, kad apave buvo užkoduota daug naudingos informacijos apie jo savininką. Kai pas tėvus ateidavo svečiai, mergina nušliauždavo nuo kėdės ir kaip tarakonas per svetainę ropodavo prie durų, už kurių stovėjo batai. Jei šių padas buvo storas, jai atrodė, kad žmogus piktas ir rūstus. Jei spalva ryški, o kulnas aukštas, Sabina tikėjo, kad juos avinti persona yra įspūdingai graži ir charizmatiška. Ypač mergina mėgo laivelius su rožių ir kitų gėlių motyvais. Vieninteliai batai, kurių ji nemėgo, buvo kerzai. Tokie primityvūs, raukšlėti ir neretai purvini. Šis apavas Sabinai kėlė vienintelę asociaciją – vilčių žlugimą. Apie savo ateitį ir gyvenimą mergina žinojo nedaug, tačiau viena buvo aišku – ji niekada nepamirš dienos, kada paskutinį kartą tipeno pienėmis užžėlusia pieva, kurioje augalotas vyras kerzais sutrypė jos svajones ir… kojas.
Rugilė Šataitė, Biržų Saulės gimnazija
Apie batus, saulę ir mėnulį
Susitikom batų parduotuvėje. Aš ieškojau batelių pusseserės vestuvėms, o ji – kerzų. Būtinai norėjau, jog batai būtų šampano spalvos ir ne per aukštu kulniuku – atkreipti dėmesio nenorėjau. O ji pardavėjui kartojo, kad batų jai reikia aukštais kulnais. Aukštais ir viskas. Pakėliau akis į jos saulės spindulių auksu maudomą veidą ir sutikau elegantiškas rudas akis, gaubiamas tankių blakstienų šydo. Šyptelėjo – menkas lūpos kampučio trūktelėjimas sustingdė mane vietoje.
Grįžusi išgyvenau, kad mano žvilgsnis jai pasirodė pernelyg šaltas ir tuščias. Klampiame nakties saugume vėl galvojau. Galvojau, mąsčiau ir pergalvojau, o tada viską pasvėriau dar sykį. Galiausiai supratau, kad aš – mėnulis, o ji – saulė. Kaip tokias išvadas galima padaryti iš batų, veikiausiai sunku suprasti. Bet šiltas žvilgnis, tiesi laikysena ir aukštų kulniukų prie aukšto ūgio derinimas pasako daugiau nei reikia. Mąstau, kad norėčiau dar kartą ją sutikti ir pakviesti kavos. Ar kalbėtume apie batus ir jų kulnus? Gertume viena kitos atsakymus it gardų vyną arba juos sulaižytume it saldų medų? O galiausiai permąstau, kad jos sutikti nebenorėčiau. Nenoriu sušaldyti saulės.
Rugilė Šataitė, Augustina Binkytė, Vilnė Simanavičiūtė
Augustina Binkytė, Biržų Saulės gimnazija
Vilkas ir batai
Paprašė vilkas batsiuvio lapino pasiūti jam batus. Lapinas nebūtų lapinas – akimirksniu sumojo, kad iš vilko, niekad apavo neturėjusio, galima nemenką pinigą gauti. Todėl pasiūlė jam pačius brangiausius – lakuotus, odinius, tik iškilmėms tinkamus, – su jais vilkas, girdi, atrodysias lyg iš pieno plaukęs. Apsiavė vilkas, pasistaipė, pasistaipė prieš veidrodį – gal ir neblogai atrodo, jei lapinas taip sako… Ir išėjo laimingas iš batsiuvio dirbtuvių, jau spėjęs pamiršti lapino prigrasymą šiukštu nelakstyti su lakuotais batais, kitaip pamesiąs.
Bet kur tau ten vilkas atsimins – slampino švilpiniuodamas vieškeliu, išvydo kiškį ir kad vytis! Pasipainiojo po kojom bala, batai slydo, raišteliai atsirišo… Vos neparsitėškė vilkas. ,,Ai, velniai nematė tų batų, vienas klapatas su jais, ir kam man jų išvis reikėjo! – numojo letena, nusispyrė ir nurūko paskui kiškį basas.
Ir pas batsiuvį lapiną daugiau kojos nekėlė – labai jau svetimi jam tie lakuoti batai pasirodė.
Matas Jeremičius, Deivydas Stankevičius, Vilnė Simanavičiūtė
Matas Jeremičius, Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija
Tebūnie chaosas
Rytas, Rožė, vis dar sėdėdama ant lovos, apsidairo. Nieko nauja ji nepamato – čia ta pati pakaba, ta pati lentyna, tas pats veidrodis, tos pačios šukos. Tačiau vienas dalykas šiandien kitoks. Prie stalo jos laukia elegantiški bateliai. Rožė prisiminė, kad diena tikrai nepaprasta – jos vestuvės. Vestuvės, kurių Rožė visa savo esybe nekentė ir visiškai jų nelaukė. Tai buvo jos tėvų sumanymas – ištekinti dukrą už grafo. Ar nuo šiandien visa jos asmenybė ir tebus ,,grafo žmona“? Ne, ji nori, kad žmonės ją matytų kaip atskirą žmogų, nepriklausantį nei tėvams, nei kažkokiam grafui. Tebūnie chaosas. Rožė išlipo iš lovos, apsirengė gana paprastais drabužiais, susikrovė daiktus, įskaitant ir batelius, ir įšėjo. Iš tėvų namų išėjo ramiai, bet juo toliau ėjo, juo labiau pradėjo plakti širdis, suktis galva ir spartėti žingsnis. Tai buvo didi diena, diena, kai ji tapo žmogumi.
Vilnė Sima, Klaipėdos Ąžuolyno gimnazija
Batai
Šį rytą, kaip įprasta, atsikėliau septintą. Apsitvarkiau, suvalgiau pusę lėkštės varškės su uogiene, užsivilkau paltą. Išėjau. Lauke vėsu, todėl grįžau apsivilkti kito, šiltesnio, palto. Kitas paltas – prieš pusantrų metų pirktas Palangoje.
Jau einu pro duris, kai pajuntu, kad mano pėdos šlapios. Sutrikusi pažiūriu žemyn. Pirmiausia galvoju, kad blogai matau, vėliau – kad iškrėčiau sau pokštą. Mano baltos kojinės jau purvinai pilkos ir nemaloniai prilipusios. Apsižvalgau vis dar sutrikusiu veidu. Ieškau savo sportbačių, avėtų tris paskutinius mėnesius kasdien. Neturiu kitų batų, beje, ir šie neblogi. Nematau jų. Pradedu išgąstingai kuistis tarp batų. Ten tėčio, mamos, sesių įvairiausi purvini ir beveik nedėvimi batai. Vis dar nerandu. Dingteli mintis, kad tuoj tuoj aštuonios. Su isterija veide grubiai ištraukiu telefoną iš kuprinės ir, įjungusi jo ekraną, įsistebeiliju į laiką. Nesugebu suvokti, kiek valandų. Matau skaičius, bet nematau reikšmės. Greit sumirksiu jausdama kylančią paniką. Pakratau telefoną ir vėl įsistebeiliju. Matau Jau be dešimties minučių aštuonios. Po velnių. Vėluosiu. Ir dar į kūno kultūrą – net penkiolika minučių su persirengimu. Staigiai pritupiu ir ieškau bet kokių batų, kad tik tiktų dydis. Tikriausiai sesių arba mamos bus geri. Staiga pamatau, kad manieji sportbačiai buvo čia visai aiškiai matomi. Ir nė nesusigrūdę prie kitų batų. Dabar radusi galiu aprimti. Sulėtinu kvėpavimą. Šūdas! Gi vėluoju! ,,Apsiauk tuos šūdinus kasdienybės sportbačius ir lėk“ – sakau sau mintyse.
Akademijos dalyviai Bronės Buivydaitės muziejuje
Po minutės su batais ant šlapių kojinių bėgu balotu taku link stotelės. Juk lijo – kaip anksčiau nepastebėjau apsiniaukusio dangaus!? Šią akimirką suvokiu, kad jau kuris laikas buvau itin susikoncentravusi į save, savo mintis ir jausmus. Nebemačiau aplinkos. Batų avimosi įpročio nefunkcionavimas šį rytą parodė, kad pastrigau.
Anykščiuose Akademiją fotografavo Ričardas Šileika