Juozas Žitkauskas. Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai. Vilnius: „Naujoji Romuva“, 2021. 128 p.
Juozas Žitkauskas. Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai. Vilnius: „Naujoji Romuva“, 2021. 128 p.
Kelionės tikslu dažniausiai formuluojame perspektyvoje (laiko ir erdvės) egzistuojantį objektą ar reiškinį. Tačiau ne mažiau reikšminga kelio kryptis veda ir atgalios – į pradžią, ištakas, prigimties versmę. Poetas, rašytojas, leidėjas, kultūros vadybininkas, dzūkų tarmės puoselėtojas Juozas Žitkauskas savo naujausią eilėraščių rinkinį „Dubeltavos išpažintys“ (2021 m. išleido „Naujoji Romuva“) papildė Kapčiamiesčio šnekta rašytais tekstais, taip tarsi atsigręždamas į kalbos šaknis, kasdienybės kultūrą, smulkesnį verbalinės raiškos narelį, pradėdamas kelionę į metaforą nuo elementariojo šnekamosios kalbos garso.
Atsigręžimą į alfą simbolizuoja jau vienas pirmųjų rinkinio eilėraščių „Pradzos“: „nuog savo prėdkų / ir nuog mano prėdkų // nuog svieto prėdkų / ir nuog rycinių vartų // nuog Anel’kutės ca / ir nuog varlukės tį // jau su kitais parėdais / ir su kitais susiedais“ (p. 14). Tuo pačiu stebima aplinkos kaita, evoliucionavimas. Kaita dažnai susijusi ir su nyksmu (seno), praeities fragmentų, dažnai idealizuojamų, trynimu. Toks praeities blukinimas nejučia sukelia nostalgiją, ilgesį, skatina ieškoti to, kas belikę. „Lieka pusnys ir sniegas sudžiūvęs, / ir sapnai, kuriuose pražuvai“ (p. 15) ir „taškas jau / padėtas – / nebėra daugiau / kur – / lieka pilnas / miestas / žodžių lyg / iš niekur“ (p. 17), – suvokdamas senkantį laiką ir pabaigos egzistavimą būties likučius įvertina knygos lyrinis subjektas. Idealizuojant praeitį užgimsta sunkiai numaldomas ilgesys. „Šviečia gyvas vaizdas akyse, / tarsi daugiau negyvenau, / tik gyvenu tam pačiam / nudulkėjusio vieškelio smėly“ (p. 65), – dulkės eilėraščio veikėjui atrodo aktualesnės ir realesnės nei netvarios dabarties akimirkos. Juk „nūdziena“ yra „…ne tep gardzi, / katruoj po gero samagono / ne tep jau norisi užkųsc, / cik nusiskųsc ir pasiskųsc / kad netgi lūguosa vanduoj išdzūvo“ (p. 72). Galbūt lyrinio subjekto abejones dėl šio pasaulio realumo sąlygoja tiek materijos laikinumo pajauta, tiek sudėtinga asmenybės integracija į supančią aplinką („atrodo, viskas, kų turi, / ne tavo, o cik kokio kelmo, / katris išlaido vytelas, / o pats seniai supuvo“ (p. 90) ar turėtų iliuzijų griūtis („ligi kol karališkas uldukas / atgims staugiančiu vaiku / kažkelintame didmiesčio didnamyje / valandoms verčiant / visą karališką sapną / dar viena kasdienybe“ (p. 91).
Laikinumas, mirties alsavimas juntamas ne viename rinkinio eilėraštyje. Neigti mirtį bandoma į pagalbą pasitelkiant anapusybės iliuziją ar suabejojant tikrovės realumu: „seka ją prisikėlimo dulkės / iš buvusio ar esamo kapo, / o kapo gal ir visai nebuvo, / kaip nebuvo ir gedulingų pamaldų, / graudulingų raudų su pasitriūbavimais, / su kūlversčiomis į duobę “ (p. 87). Netgi auštant naujai dienai, tarytum randantis vilčiai, nepamirštamos ir tamsos apraiškos: „stovi suknelė lange / ryte ant jos / gula varnos šešėlis“ (p. 19). Sunykus materijai, lieka atmintis, refleksijos, pėdsakai. Tačiau ir jie yra netvarūs, tirpstantys: „per pylkas patagrapijas / viskas vėl’ tep subėga: / ir maliukai namukai, / ir stogeliai, ir sniegas, / ir sniegi pasilikis / mažas vaikiškas sliedas“ (p. 52). Žvalgymosi į praeitį aktualumą ir prasmę sąlygoja ir reiškinių cikliškumas. Nuolatinis nyksmas ir atsinaujinimas, kaita, atsikartojimas (tegul ir modifikuotas) būdingi tiek gamtai, tiek socialiniams procesams. Tuomet ir ateitis regisi: „– su tais pačiais keliais; / – su tomis pačiomis augančiomis / ir nukertamomis žolėmis; / – tomis pačiomis, vis dar / tekančiomis upėmis; / – su šaltuoju karu / tarp nutylėtų prasmių“ (p. 56)
Galbūt slepiantis nuo slegiančio laikinumo suvokimo, materijos netvarumo įsisamoninimo bandoma ieškoti prieglobsčio mistifikuotame fantazijos pasaulyje. Taip rinkinyje tarp eilučių išnyra varlės Anel’kutės personažas. Šis įvaizdis yra tarsi lyrinio subjekto alter ego, sociumo vidutinio atspindžio, aplinkos ir individo vienio, ironijos invazijos į sentimentalumą ir vaikystės randų sintezė. „Ir pašaukė varlį Anel’kutį / pamokslo sakyc – / basiem vaikėliam, / kvorbytom mergom, / dziedam su džinsuotais kosciumais / ir man vienam, / stovincam po sakyklu / ir žūrincam in ciesulį piliorų, / kur an sciklinio angeluko lūpos / degulės vėlyvas kukū nuslaido“, – materiją į mistikos erdvę perkeliančios eilutės. Juk tikėjimas gali būti ne mažiau svarbus už juslinį pažinimą: „jei nematai, / tai neraiškia, / kad nebuvo – // jei negirdzi, / tai nesakyk / kad nėra // vieryk pats / ir paporyk / kiciem // kap ponia Anel’ka, / baltu skepetu perrišus strenas, / palei namų sanos grūšos / viršūnėn sedėjo nakcu / ir kukavo degutės balsu“ (p. 88).
Nemažai eilėraščių rinkinyje akcentuoja kūrybos svarbą žmogaus būtyje. Eilėraštis švelniai sakralizuojamas, pateikiamas tarsi mistifikuotas supančios aplinkos atspindys. Susitapatinimas su kūryba lyriniam subjektui atstoja egzistencinę pilnatvę. Aplinkos objektų, individo jausenų, kūrybos aktualumo persipynimas atskleidžiamas eilutėse: „kur tavo pradzos / ir pabaigos sumigį, / kur ramuma / ir alasas suslaja, / pūsta astankinės / dzykos grūšukės, / ir tep noris išarc / žalių takų prieg / viksvų / ir neščis tavi / per visas sierumas / ir žalumas / lig aukso skobnių / už miško – – –“ (p. 62).
Atsigręžimas į ištakas atsispindi ir kūrinių raiškoje – nemažai agrarinio peizažo elementų, pažįstamų įvaizdžių, sklandaus pasakojimo. Užkietėję avangardistai ar industrinių inovacijų mėgėjai gal ir neliks sužavėti neaptikę knygoje gremėzdiškų metaforų, futūristinės fantasmagorijos, paradokso ar neperkandamų minties viražų. Rinkinyje juntamas dėmesys pamatinėms poezijos vertybėms: estetikai, ritmikai, emociniam pradui. „Kaip atitrūkti / nuo savęs, / žaidimų už / uždangstytų užuolaidų, / kurie jau niekam / neįdomūs, / atgrasūs ir man / pačiam, / įstrigusiam nostalgijos / užutekyje“ (p. 25), – svarsto lyrinis subjektas. Toji nostalgija stipriai išreikšta dažname rinkinio eilėraštyje. Tiesa, kūrinių neišeitų apkaltinti perdėto sentimentalumo nuodėme – dominuoja santūrus, švelniai melancholiškas bylojimas. Kas antras eilėraštis knygoje rašytas Kapčiamiesčio šnekta. Tarmiški žodžiai leidžia atskleisti kalbos plastiką ir daugiabriauniškumą. Pavyzdžiui, žodis „tramu“ pagal skambesį asocijuotųsi su ramybe, tačiau iš tikrųjų reiškia „kraupu, nejauku“, „paskavojo“ reiškia „pasislėpė“, nors ir mirusius dzūkai „pakavoja“. Dzūkiškai parašytas eilėraštis ir greta esantis bendrine kalba pateiktas kūrinys turi prasminių sąsajų. Dėmesį traukia ir originalus knygos apipavidalinimas: į puslapius grafiškai subtiliai įkomponuoti sudėtingesnių dzūkiškų žodžių „vertimai“, QR kodai (juos nuskenavus galima aptikti eilėraštį, įskaitytą knygos autoriaus).
J. Žitkausko „Dubeltavos išpažintys“ – knyga, išryškinanti praeities, prisiminimo reikšmę žmogaus egzistencijai. Ryšį su ištakomis, prigimtimi, regiono kultūrine specifika (veiksniais, formuojančiais vėlesnę asmenybės elgseną) dar labiau paryškina dzūkiškai rašyti eilėraščiai, taip pat pamatines poezijos vertybes atspindinčios rinkinio eilėraščių savybės: dėmesys ritmikai, melancholiška nuotaika, gamtos sutaurinimas, nostalgija, neišvengiamos baigties įsisąmoninimas, laikinumo pajauta. „Rytas! – / keliamės! – girdžiu kviečiant, / tik niekaip nesuprantu, / ar nuo kadagyno pusės, / ar nuo seniai nekukuojančio gegutės lizdo“ (p. 75), – ar esamasis laikas yra fikcija, ar tikrovė, svarsto lyrinis subjektas. O gal patirčių koliažas? Už aprasojusio stiklo praeitis blunka, už apšerkšnijusio ekrano ateitis speigu baugina. Ir blaškosi pasaulyje žmogus kaip apsnūdusi muselė, nežinia kaip, nežinia kodėl dubeltavo (dvigubo) lango tarpe prabudusi. Kelią į rytą susapnavusi.
Juozas Žitkauskas 2020 metų rugsėjį Ceikiniuose, MENO BANGŲ rezidencijos renginyje. Šalia jo – Rasa Milerytė. MENO BANGŲ archyvo nuotrauka