Fotografavo Ričardas Šileika
Prisimenu, kaip geografijos pamokose mokykloje mums pasakojo apie geografinį determinizmą – idėjų visumą, pagal kurią pagrindinį vaidmenį visuomenės ir tautų raidoje lemia jų geografinė padėtis. Mane žavėjo mintis apie tai, kad žmonės, gyvenę upių pakrantėse, gyveno sėsliai, nes galėjo matyti, kad kitame upės krante – tie patys medžiai, krūmai, namai, žmonės. Kam keltis iš įprastos vietos, viską mesti, kažkur keliauti, rizikuoti gyvybe – dėl ko? O štai žmonės, gyvenę jūrų ar vandenynų pakrantėse, žvelgdami į begalinius vandenis, bandė įsivaizduoti: kas ten, toli? Ar ten kas nors yra? Tokie patys ar kitokie? Ir tai skatino juos statyti laivus ir leistis į Nežinomybę.
Šiuolaikiniame pasaulyje, norint sužinoti daugiau apie kitas kultūras, dažnai net nereikia niekur vykti – užtenka tiesiog paimti telefoną ar kompiuterį ir atsidaryti „paiešką“. Tačiau informacijos pertekliaus laikais kyla kitas klausimas: kodėl taip elgtis? Kam domėtis kitomis šalimis, kai yra tiek daug kitų įdomių ir naudingų dalykų? Ką tai gali duoti? Apibendrindama savo nedidelį kultūrinį projektą norėčiau pakalbėti apie tai, kaip mane pakeitė ir toliau keičia mano asmeninė mėgėjiška lituanistika.
Pirmas ir keisčiausias dalykas – tik Lietuvoje pradėjau pilnai suvokti save kaip ukrainietę. Ne todėl, kad laikiau save kitos tautybės atstove, o todėl, kad daugelį dalykų, kuriuos anksčiau dariau nesusimąstydama, dabar darau sąmoningai. Gyvendama gimtojoje šalyje, pavyzdžiui, per Velykas kepdavau pyragus, o per Kalėdas virdavau kutią, nes taip darė mano mama ir visi aplinkui. Gyvendama Lietuvoje – darau tai todėl, kad esu ukrainietė, nepaisant to, kad niekas aplinkui to nedaro.
Ir tokių atradimų laikui bėgant atsiranda vis daugiau. Visi tie veiksmai, kuriuos atlikdavau automatiškai, viskas įprasta, „pagal nutylėjimą“, tampa tik viena iš galimų alternatyvų, nes matau kitus pavyzdžius. Gyvenimas tarsi nepaklūsta autopilotui: suprantu, kad nėra vieno teisingo būdo daryti tam tikrus dalykus – jų yra daugybė. Ir kartu atsiranda galimybė pasirinkti tai, kas man iš tikrųjų tinka.
Kas dar? Atsiranda galimybė pažvelgti į savo istoriją kitu kampu. Niekam ne paslaptis, kad kiekvienoje šalyje istorijos mokoma skirtingai – todėl man nepaprastai įdomu kalbėtis su lietuvių draugais apie tai, kaip jiems mokykloje buvo pasakojama apie vienus ar kitus įvykius. Periodai, kurie Ukrainoje buvo laikomi tragiškais – Liublino unija, švedų ir Mazepos pralaimėjimas Šiaurės kare, chaotiški metai po Pirmojo pasaulinio karo, 1930-ieji – Lietuvai tokie nebuvo. Tuo tarpu apie sunkiausius Lietuvos istorijos puslapius ukrainiečiai taip pat žinojo palyginti mažai. Supratimas, kad istorija, kurią žinojau, nėra kažkas konkretaus ir nepajudinamo, o tik vienas iš galimų praeities dramų vertinimų, praplečia pasaulio suvokimą, daro jį sudėtingesnį, mažiau patogų, tačiau kartu gyvesnį ir įdomesnį.
Fotografavo Ričardas Šileika
Man įdomiausia lyginti dekolonizacijos procesų patirtį Lietuvoje su tuo, kas vyko ir vyksta Ukrainoje. Man tai svarbu, nes trauminė situacija, kuri paliečia visą šalį, dažnai skatina ukrainiečius imtis emocinių, skubotų ir ne visada apgalvotų veiksmų – pavyzdžiui, bandymų „atšaukti“ (cancel) baltąją mišrainę ar persekioti socialinių tinklų vartotojus dėl jų turistinių kelionių į Rusiją tolimoje praeityje. Galimybė sužinoti, kaip visuomenė, turinti panašią praeitį, ją permąsto ir integruoja šią patirtį į naują gyvenimą, man yra labai vertinga, nes suteikia pagrindą retrospekcijai net asmeniniame lygmenyje. Mintis, požiūrius, išankstinius nusistatymus, stereotipus – visa tai peržiūriu nauju kampu, klausdama savęs: kas iš tiesų yra mano, o ką aš tiesiog įpratau laikyti savu, nors iš tikrųjų tai buvo primesta iš išorės ir nesąmoningai perimta.
Manau, kad atsidūręs kitoje aplinkoje pradedi geriau suprasti save, tarsi tampi dar labiau savimi – ir šis paradoksas man primena mokyklos chemijos pamokas ir eksperimentus su fenolftaleinu, bespalve medžiaga, kuri įgaudavo skirtingas spalvas priklausomai nuo aplinkos rūgštingumo lygio. Tačiau žmogus – ne reagentas, ir kitoje šalyje (ar net susidūręs su kita kultūra) jis mato, girdi, jaučia naujus dalykus, ir tai jį taip pat keičia. Jis įkvepia save nežinomu menu, keliauja per kitokius kraštovaizdžius, bendrauja su žmonėmis, turinčiais kitokią patirtį. Kūrybinių profesijų atstovams tai, žinoma, yra dar vertingiau, nes suteikia naujų krypčių kūrybinei minčiai, tačiau net ir ne menininkai iš tokios sąveikos tik laimi. Atvirumas naujoms paradigmoms neleidžia užsidaryti ankštame kadaise įsisavintų įsitikinimų stiklainyje. Asmeniškai man atrodo, kad būtent pasirengimas reguliariai kvestionuoti savo pačios aksiomas padeda išlaikyti proto aštrumą ir gyventi pilnesnį, labiau savo, labiau gyvą gyvenimą.
Tą dieną, kai rašau šias eilutes, sukanka treji metai nuo tada, kai atvykau į Lietuvą, bėgdama nuo karo. Norėčiau pereiti nuo apibendrinimų prie konkrečių dalykų ir papasakoti, kaip šie treji metai pakeitė mane asmeniškai.
Fotografavo Ričardas Šileika
Paprastai žmonės, kurie iš anksto planuoja emigraciją, sudaro ilgalaikį integracijos planą ir jo laikosi. Mano atvykimas ir buvimas buvo chaotiški – aš neplanavau atsidurti Lietuvoje, nežinojau, kiek laiko čia liksiu. Neturėjau jokio plano, vadovėlių ar kelionių gidų, todėl mano santykiai su Lietuva vystėsi intuityviai ir emociškai. Mane sukrėtė didžiulė gerumo ir palaikymo banga iš visiškai nepažįstamų žmonių. Mokausi stoicizmo ir sauso, aštraus lietuviško humoro. Užsikrėčiau meile miškams, upėms ir ežerams, ilgoms kelionėms ir asketiškiems džiaugsmams. Mokausi kalbos, kuri man skambėjo kaip senovinių užkeikimų kalba. Lėtai, labai lėtai atrandu meną, ypač literatūrą, apie kurią dar nesijaučiu pasirengusi konstruktyviai kalbėti (tikiuosi, kad ateityje pavyks). Stebiuosi, kokia magiška man atrodo čia esanti kasdienybė – ir visai nesistebiu, kodėl magiškasis realizmas yra toks populiarus Lietuvoje. Tuo pačiu metu dar giliau panyru į ukrainiečių istoriją ir kultūrą, lygindama, priešpriešindama ir ieškodama naujų pasaulio matymo būdų, kurie šiuo metu man yra svarbūs.
Iš žmonių, kurie skirtingais metais ir dėl įvairių priežasčių išvyko į užsienį, dažnai girdėjau, kad jie jaučiasi svetimi naujoje šalyje arba, priešingai, pagaliau pasijuto savi. Mano asmeninė istorija pasirodė kiek kitokia – prieš mane atsivėrė metaforinė jūra, kviečianti į naujus metaforinius nuotykius, ir už tai visada būsiu dėkinga netikėtam atvykimui į Lietuvą prieš trejus metus.