Prieš akis tu matai duris. Jos atrodo lyg iš sapno. Jos labai didelės. Atrodo, kad skirtos titanams. Nuojauta šnabžda, kad ši vieta nėra skirta mirtingajam – tokiam, kaip tu… Virš durų – skulptūros. Ar jos tau matytos? Jauti, kaip rankos sunkėja ir tiesiasi link durų. Bet ar tikrai nori jas atidaryti? Vis dėlto praveri dideles duris. Ranka dreba, bet tuo pat metu jautiesi sustingęs. Tu stovi prie atvirų durų ir girdi kažkokius garsus. Ištempi ausis ir klausaisi pokalbio:
– Kaip gyvybės įsikūnijimas, nesi pati kupina šviesos.
Visas tavo kūnas virpa. Išgirsti kitą balsą:
– Ar supranti, ką tu siūlai, Giltine? Tavo noras – pražudyti kultūrą? Lietuvių kalbą?!
– Oi, nekaltoji, mažoji Laima. Nieko blogo nesi padariusi. Nereikia čia vaidinti prie sesės. Aš žinau, kokius melus tu jiems sakai… tą žaidimą, kurį žaidi!
– Giltine! Man pabodo girdėt šitas tavo nesąmones!
– Laima, Laima, žinok, nemandagu kelt balsą prie svečių.
Vos išgirdęs Giltinės sakinį, akies mirksniu patenki tarp dviejų seserų. Tu pagaliau gali judėti, bet vis tiek negali paeiti. Šįkart tave laiko grandinė. Jauti, kaip auga baimė…
Pagaliau kažkas prabyla:
– Žinojau, kad negalėsi suvokti mano vizijos, dėl to pasikviečiau svečių.
Tai Giltinė. Ji tęsia toliau:
– Taigi. Jei šis mirtingasis galės pateikti bent vieną priežastį, kodėl ta Lietuva ir jos kalba yra tokia brangi ir svarbi, tai Lietuva galės ir toliau augti, bet jei ne – ateis laikas mano žaidimui.
Giltinė visa tai ištarė tokiu linksmu tonu… lyg žinotų tai, ko mes nežinome.
– Giltine! Ką čia nori įrodyti? Aš nežaisiu šių tavo žaidimų!
– Oi, Sesute. Juk dviejų deivių sandoris negali būti nutrauktas. Argi nepameni mūsų susitarimo? Kad viską darysime kartu. Įsitraukei į mirtingųjų gyvenimus ir pamiršai apie savąjį?
Laima nieko nesakė, bet akyse degė pyktis.
Užtat Giltinė pasididžiuodama tarė:
– Jei nebėra jokių trukdžių, galime pradėti.
Staiga prie tavęs atsiranda kėdė ir rašomasis stalas. Į tave šviečia ryški šviesa. Deivės laukia tavo argumento, bet tu nesugebi nieko sugalvoti. Labai jaudiniesi, todėl pradedi galvoti apie vaikystės prisiminimus. Tai padeda nurimti. Prieš akis išnyra senas nuotraukų albumas – jame prisiminimai. Atverti pirmą puslapį. Ką ten matai? Gal savo seną mokyklą? Gal ten seni draugai?
Atverti antrą puslapį. Ten matai savo linksmiausią gimtadienį. Kas ten su tavimi valgė tortą? Kokių dovanų gavai? Kodėl būtent šis gimtadienis svarbus?
Kitame puslapyje matai visą savo šeimą. Kada čia fotografuota? Ką jūs veikėt tą dieną?
Galiausiai supranti, kodėl Lietuva yra tokia svarbi ir ypatinga.
Tai vieta, kur radai meilę, draugus, kur išmokai vaikščioti, kur išmokai skaityti. Tai vieta, kupina vilties, meilės ir istorijos. Lietuva nėra tik vieta. Tai ir gerumo dvasia visų mūsų širdyse.
Kažką dar prisimeni – kažką tokio svarbaus, ką žinai tiktai tu. Prie tavęs atsiranda dėžė. Atidarai ją. Dėžėje yra trys objektai. Objektai, kurie grąžina mieliausius prisiminimus. Kokios spalvos? Koks dydis? Koks svoris? Koks kvapas?
Visi turi po savo dėžę, bet tik tu žinai, kas joje paslėpta. Aš puikiai žinau, kas manojoje. Senoji tėčio plunksna… Kodėl? Todėl, kad ja rašiau pirmuosius lietuviškus žodžius. Dar atmenu, kaip mokiausi elegantiškai išraityti B raidę. Kiek eilėraščių išmokau ir naujų žodžių. Kiek joje spalvų… lyg viso pasaulio gėlių spalvas sudėtum.
Parodai deivėms savo dėžę. Laima nusišypso, o Giltinė sustingsta.
Giltinei veidais nubėga ašara ir ji puola į sesers glėbį. Nors praėjo keli tūkstančiai metų, jos vėl atgauna savo artimą seserišką ryšį.
Tu radai seserų dėžę ir tavo dėka jos prisiminė, kodėl myli viena kitą. Taip pat sugebėjai surasti savąją dėžę ir prisiminti, kodėl myli savo šalį ir kalbą.
Atmerki akis ir matai savo kambario lubas. Gal visa buvo tik sapnas? Gal nebuvo tų deivių? Bet argi tai svarbu – tikra ar ne? Tu užaugai po šio įvykio – tai svarbiausia.
Paimi į rankas knygą. Pagaliau prisimeni tai, kas buvo jau seniai pamiršta. Juk tiek daug žmonių kovojo už šią kalbą ir žemę. Tai ir mes nepamirškim, kodėl mylim Lietuvą.
Sofia Zanovello
Vilniaus Petro Vileišio progimnazija
Konsultavo mokytoja Ugnė Zaveckaitė.
Šis rašinys 2022 m. konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ mokinių grupėje pelnė II vietą.