Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Esu žmogus, nemėgstantis prisistatymų ir pykstantis ant savęs, kad nemoka prisistatyti. Simona.
Esu žmogus, tyrinėjantis sienų įtrūkimus ir grindlenčių raštus visada, kai turiu ką nors svarbaus daryti. Garliavos Jonučių gimnazijos dešimtokė. Katiliūtė.
Esu žmogus, pasimetęs žmogus, dar savęs beieškantis. Ieškantis kūryboje.
Bet visų pirma esu žmogus. Žmogus, kvėpuojantis ir kuriantis.
Simona Katiliūtė
*
ji šoka basomis
ant palangės
savo netvarkyto buto
o akimis ieško kažko
už lango
lipdama ant stiklo šukių
ir kaktusų
pirštais braukdama sienas
krauju
*
parsivežiau meilę metrò
ji vos tilpo mano laiptinėj
kurioje lakstė lapės
grojo simfoninis orkestras
ir smilko indiški smilkalai
palikau meilę už durų
o ryte pabudusi neberadau
nei laiptinės
nei durų
*
vasara visu garsu pulsuoja galvoje
sukuosi
užsimerkusi
ir užspaudusi akis pirštais
regiu spalvotas žvaigždes
tokias neramias
kaip paskutinės
rugpjūčio nakties miegas
ant stogo
šokant atmerktomis akimis
nuo stogo
*
mes balerinos,
šokančios priešais sudužusius veidrodžius,
mėgstam rūkyti cigarus.
šokam žmogaus gyvenimo šokį,
taip užmiršdamos savuosius.
mūsų ploni pirštai beveik siekia lubas, kai iškeliame baltas rankas į viršų.
šokame palatoje. Tik čia yra ilgas veidrodis.
balerinų palata.
čia grindys stiklinės,
bateliai ‒ spygliuoti.
kiekvieną kartą šokame tą patį šokį,
todėl ant grindų išsibarstę taškučiai gilūs.
šokdamos nė vienu milimetru nenukrypstame nuo savųjų taškų.
kai šimtąjį kartą sušokame savo šokį, jau būna tamsu.
o tamsoj ligoninė aidi vilkų balsais.
baisu.
todėl prisėdame prie veidrodžio ir sėdim per naktis,
stebėdamos nubraižytus žvaigždynus ant grindų.
jau senokai buvome iškišusios galvas į tikrą pavasario naktį.
mūsų sijonai skylėti ir papilkėję
(buvome pasiilgusios mėnulio, bet kiekviena jo troško sau).
tik nesupraskit neteisingai,
mums patinka čia gyventi.
įsivaizduoti žvaigždynus, mėnulius.
mums patinka pirštais liesti lubas ir rūkyti įsivaizduojamus cigarus,
patinka fantazuoti, iš kur atsirado taškai grindyse
ir matyti sudužusį veidrodį prieš save,
mums patinka šokti.
bet vos tik atsistojam palatoje,
mums apvelka tramdomuosius marškinius.
jie vis dar nesupranta, kad minčių šokio negali sutramdyti jokiais marškiniais.
mūsų kūnas įkalintas tramdomuosiuose marškiniuose,
palatoje, kurioje naktį ausyse spengia tyla.
mūsų kūnas jau seniai miręs,
bet mes jo nepaliekame,
vis dar šokam viduje, tikėdamosi jį atgaivinti.
užgožti
autobusas
tarsi eilinis praeivis,
paliekantis po savęs kvapą,
palieka balsus
klykiančių paauglių,
skrodžia naktį,
lekia tiesiai į apsnigtus horizontus,
ore akimirką dar sklando balsai,
rėkiantys pasauliui apie diskotekas
ir įvairias tabako rūšis,
bet nepalieka tų,
kurie klykia savy.
matyt, dar vis per tyliai.
*
pavargai klausytis vaizdų
iš akių pasisiuvus sijoną
žengei perėja
ir niekas į tave nebežiūrėjo
tik sukritę tau po kojom
kišo rankas į žemę
ir uodė dangų
Praeinantys. Neringos Dangvydės nuotrauka.