Simona Katiliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Simona Katiliūtė – Garliavos Jonučių gimnazijos pirmaklasė. Jos kūrybą Meno bangos publikuoja antrą kartą. Manome, kad ne paskutinį. Tikime Simonos kūrybiškumu, jos drąsa ieškoti, bandyti.
Subtili. Ieškanti. Atvira, tačiau sauganti paslaptį. Ir ne vieną. Taip galime apibūdinti savo autorę, eilėraščių ir impresijų kūrėją, Simoną Katiliūtę.
Gintarė Adomaitytė
Šiandien „oruose“
Mano ausyse lyja, kojas glosto švelni saulė,
Rankos šąla Antarktidoj, tuo tarpu krūtinė skęsta kartu su Atlantida,
Akys paskendusios migloje, o nosis bando įkvėpti pro sniegą,
Kol orų mergaitė pranašauja „šilta“.
Žvaigždės vandeny
Žydrame lapelyje skęsta žodžiai juodai užrašyti. Skęsta tarsi debesys, tarsi akmuo tamsiam vandeny. Tarsi žvaigždės.
Mano puodelyje garuoja karšta citrinos arbata, o šalia stovintyje stiklainyje ilsisi keli teptukai.
Užtraukiu užuolaidą – suteikiu kambariui tamsą, tada leidžiu iš naujo prasiskverbti šviesai. Kambaryje neįtikėtinai šviesu. Traukdama ranką įsiduriu į kaktusą. O jis į mane spokso ir išsipūtęs grąsina man dar kartą įdurti.
Ah. Spyglys. Užuolaidos. Lapelis.
Žodžiai paskendo, kaktusas nebekelia pavojaus, nes arbata nebegaruoja. Žvaigždės vandeny, o citrina negyva plūduriuoja paviršiuje.
(Ne)sapnavau
Susitinkam kažkur senojoj Anglijoj ir tu man pasiūlai arbatos. Neatsisakau. Arbata man patinka, o ir tu visai įdomus žmogus atrodai. Padedi man ant stalo porcelianinę lėkštutę ir puodelį. Puodelis gėlėtas, lėkštutė balta.
Sėdim, žiūrim ir apžiūrim. Vienas kitą apžiūrinėjam, po to puodelius vartom.
‒ Įpilti? – klausi.
Palinkčioju galva ir tu atsistoji. Kai pasilenki paimti arbatinuko riesta rankenėle, tavo puošnūs drabužiai sušnara.
Kiekvienas tavo judesys toks žavus, kad geriau tave stebėti, nei arbatą ragauti. Bet vis dėlto tu savo plastiškais judesiais įpili mums arbatos. Tada išeini.
Kai grįžti, tavo veidas pabalęs, bet šypsena vis dar laiko ištempusi skruostus. Rankose laikai lėkštę. Lėkštė balta, kaip ir mažosios porcelianinės. O lėkštėje pilna gėlių žiedų. Visi balti, tik turi skirtingus atspalvius.
‒ Ragausi?
Išsirenku rusvo atspalvio žiedą ir suvalgau. Jo skonis… geras. Tiesą pasakius, jo net nėra.
Tada pakeliu arbatos puodelį
mano ranka sudreba, o
porcelianinėj lėkštelėj
atsiranda
lašas.
Pasaulis sniege. Neringos Dangvydės nuotrauka