Duobėje su kolegomis 2005 metais. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė” – tai rašytojo ir fotografo Ričardo Šileikos paroda, 2020 metų liepos 15- rugpjūčio 15 dienomis veikianti Vilniaus fotografijos galerijoje. Kas tas Ričardas ir koks jis yra šiame rašinyje atskleidžia Marius Kraptavičius, kartu reikšdamas padėką Ričardui už menines nuotraukas, nuolat gyvinančias svetainę www.menobangos.lt
Gimei Atkočiuose, turbūt ten prabėgo ir Tavo vaikystė. Kokia ji, ką meni? Ir kur yra Atkočiai?
Atkočių kaimas yra Ukmergės rajone. Žinai, Mariau, tarybmečiu dažniau vartoti kolūkių pavadinimai. Taigi aplink plaukiojantys rugiai, burbuolėsna brendžiantys kukurūzai, mėlynuojantys linai ar pavasario balose klykaujančios knyvės (pempės) ,,priklausė” Karolio Požėlos kolūkiui. Kuriam vadovavo pirmininkas Algis Kopūstas.
Sesę Stase išlydžiu į Vilnių. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vidurio Lietuva, Mariau, pati vidurio Lietuva. Mano tarmė – puntininkų. Kad būtų skaitytojams aiškiau: žodis “pantis” tariamas “puntis”. Tėvų sodyba su kolūkio laikais leistu naudotis 60 arų žemės buvo įsitaisiusi tarp Atkočių ir Sarosčių kaimų. A propos, žaismingas paradoksas! Pradinė Sarosčių mokykla, kurią lankiau trejus metus, stovėjo Atkočių kaime. Mano du broliai ir dvi seserys jau buvo suaugėliai, tad man, pagrandukui, teko augti vienam. Matai, Mariau, kaip paprasta – penktas vaikas ir trečias brolis.
Atkočiai mano biografijoje įrašyti iki aštuoniolikos metų. 1986-aisiais tėvai persikėlė gyventi į Kėdainių rajoną, į Aristavą, į garsųjį Antano Sniečkaus kolūkį. Iš ten porai metų iškeliavau tarnautų tarybinei armijai – Kalmukijos autonominėn socialistinėn respublikon.
Daug vaikystės laiko kalbamojo paveldo yra mano pirmojoje knygoje “Kalvaratas”. Kurią 1992-aisiais gyveniman išleido Vaidotas Oškinis. Būtent jo įkurta leidyklėlė ,,užėmė” labai svarbią vietą ir svarbų metą. Kai monopolistė ,,Vaga” buvo liovusi leisti pirmųjų knygų PK seriją, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dar neperėmusi šios veiklos.
Ačiū, kad savo išmaniuosius nagus prie mano knygelaitės kyštelėjo tada ,,Nemuno” žurnale darbavęsis Donaldas Kajokas. Ačiū jam, kad mano užrašytoje antraštėje ,,Dienų kalvaratas” liko tik ,,Kalvaratas”.
Kokie buvo Tavo mokykliniai metai? Ką mėgai ir ko nekentei, kurie mokytojai išliko atminty?
Vidurinę mokyklą baigiau Deltuvoje. Nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės gyvenau mokyklos bendrabutyje. Tarybinė Lietuva, žinai, rūpinosi darbo liaudimi. Todėl tolėliau gyvenančiųjų vaikai turėjo galimybę gyventi šalia mokyklos.
Mariau, gali įtarti, kad mano mėgta lietuvių kalba ir literatūra. Dar atviriau, tai literatūra. Nes kirčiuoti neišmokau ir nemoku ligi šiolei.
Lietuvių kalbos mokytoja Angelė Valušienė man leisdavo labai daug. Galėdavau rašyti atpasakojimus ir rašinius be pedagoginės cenzūros, be ,,privaloma tik taip”.
Taip pat gali lengvai įspėti, kad nesuprantama man buvo algebra, matematika. Bent šioks toks išsigelbėjimas, kad suole sėdėjau podraug su Gediminu Komliausku. Kuris negailėdavo savo žinių, mano nusirašomų iš jo sąsiuvinio. O per matematikos brandos egzaminus prie manęs stabtelėjo mokytoja Marytė Bakšienė ir bakstelėjo pirštu į taisytiną vietą.
Mariau, aš džiaugiuosi, kad gimiau kaime, kad augau kaime, kad mokiausi kaime. Tie visi mokytojai – tik dabar tą aiškiai vokiu – mylėjo mus, požioplius, padykusius vaikiščius.
Kita mėgiama pamoka – fizinis lavinimas. Štai paminėsiu netgi vienintelius laurus. 1983 metais Ukmergės rajono lengvosios atletikos šuolyje į tolį varžybose laimėta pirmoji vieta. Rezultatas – penki metrai ir trisdešimt penki centimetrai.
Visų rašytojų rūpi paklausti apie pirmąją perskaitytą knygą, o ir vėlesnes. Kurios Tau liko svarbios visam gyvenimui?
Apie pirmąją knygą – Vlado Dautarto “Sapnuoju karalystę” prieš penkerius metus – kaip sykis! – esu mintijęs ,,Meno bangose” Mirštų atmenų apsapnavimuos
Žinai, Mariau, apie knygas maga kalbėti kaip apie žmones. Kiekvienas žmogus, su kuriuo susitikau, susipažinau, su kuriuo bendravau, su kuriuo tik prasilenkiau ir šypsojausi gatvėje, visi jie paliko manyje gal net nesąmoningą įspaudą. Kažin ar tatai atsektina ir išaiškintina. Su knygomis, su kino filmais, su fotografijomis, su muzika taip pat, oi, taip pat. Prisiliesdami vieni prie kitų ar nesiliesdami vieni kitų, tačiau visada esame kliudomi.
Man buvo ir yra vertingi Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiai, Jono Meko dienoraščiai. Kodėl būtent šis žanras man labas? Nes tai tekstai, arčiausiai autoriaus kailio. Mažiausiai išmislijimo, pramanysčių, tai yra vadinamos grožinės literatūros.
Dabar mano rankose dažniau patyriminės knygos. Pavyzdžiui, Ajahn’o Brahm’o ,,Atverk savo širdies duris”, pavyzdžiui, Osho ,,Džiaugsmas: laimė kylanti iš vidaus”, pavyzdžiui, Melody Beattie „Nepriklausomi“.
Manding, knygų, kaip ir žmonių, nevalia ,,įsikirsti” nagais ir dantimis. Todėl teisus poetas ir vertėjas Marius Burokas, atsakydamas jau nepamenu į kokios anketos klausimus, prie savo atsakymų vis prijungdavęs labai svarbų rodiklį – Šiandien, šiandien, šiandien. Juk visut viskas kinta – metų laikai, transporto tvarkaraščiai, ,,aktualios” temos, valgiaraščiai, drabužių ir elgsenos mados, žinoma, ir atspindys veidrodyje.
Lietuvos policininkas, ekspertas, viršila. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Esi ir rašytojas, ir fotomenininkas, o juk jaunystėje tarnavai policijoje…Kokių dar būta ieškojimų? Kas radosi pirmiau – fotografijos aistra ar pirmieji literatūriniai bandymai?
Esu atsekęs priežastį, kodėl ir kaip pasukau literatūros šalin. Kadangi tėvai nesugyveno, man, vaikui, buvo nejauku ir baisu būti tokiame gyvenime. Ieškojau geresnio ir gražesnio. Jį radau užrašytą knygose, jį radau užslaptintą poezijoje.
Mariau, svajojau būti bibliotekininku. Į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą įstoti nepavyko. Neišlaikiau anglų kalbos egzamino. Tada pravėriau Vilniaus kultūros mokyklos duris. Bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės pusšimčio studenčių grupėje – vienas vyrukas, toks Ričardas, toks Šileika.
Trys broliai Petras, Albinas, Ričardas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Grįžusį iš minėtos tarybinės armijos mane ,,proforentavo“ vyriausiasis brolis Petras. Patardamas rinktis praktiškesnį dalyką. O tasai praktiškesnis, žinoma, fotografija. Kadangi abu mano broliai yra šiek tiek ar šiek tiek daugiau fotografavę. Brolis Petras net motociklą yra išmainęs į fotoaparatą ,,Vesna”.
Kad fotografija nėra plikas vaizdas, kad fotografija yra taip pat skaitytinas ir voktinas tekstas, žinojausi pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijoje, Fotografijos ir videomeno katedroje. Stebėjau, ką ir kaip veikia Alvydas Lukys, ką ir kaip veikia Gintautas Trimakas.
Turi neįprastų pomėgių: rinkti geležėles, kolekcionuoti smėlį, rašyti atvirlaiškius, fiksuoti pokalbių nuogirdas (naujas žanras!). Gal yra dar kitų? Kaip visa tai gimė?
Mariau, juk žinai, kad visada įdomiau, smagiau, linksmiau yra kitaip. Man smalsu iš pagrindinių gatvių įsukti į kiemus. Kad paregėčiau suoliukus, ant kurių prisėda čionykščiai gyventojai, kad paregėčiau džiovinamus skalbinius, tinginiaujančias kates, pakežusius sandėliukus ir garažėlius. Kad pasigrožėčiau gėlynais.
Gyvenimas nėra per šventes iškeltos vėliavos ir marširuojantis paradas. Gyvenimas nėra radijo ar televizijos žinios, gyvenimas nėra susigalvotos taisyklės ir baudos už pažeidimus. Tiesa nėra istorija, tiesa nėra religija, tiesa nėra viešai skelbiama prezidento nuomonė.
Džiaugsmas yra bendrauti, dalintis, gauti ir duoti, džiaugsmas yra keistis, kūliavirsčiauti. Todėl ir geležėlių ,,verslas”, todėl ir smėlio ,,verslas”, todėl ir atvirlaiškių, ir nuogirdų ,,verslas”. Visa tai ne mano vieno. Štai, Mariau, žiūrėk, keliasdešimt, jau visas šimtas mano bendrininkų, bendraautorių, kurie gabena man smėlį iš plačiojo pasaulio. Nuo pat pirmosios siuntos, nuo tų aštuonių šimtų kilogramų, kuriuos 2005-aisiais iš Odensės, iš Hanso Christiano Anderseno gimtosios Odensės, Vilniun transportavo danas Gunnar Madsen. Iki pat šiosios dienos įvairiausiose tarose ir įvairiausiais kiekiais man atbirenamas, atbirenamas, atbirenamas smėlis. Tai ne kolekcijos reikalas, tai draugystės, tai žaidimo, tai linksminimosi reikalas!
Pirmosios nuogirdos mano ausimis išgirstos (o jos turi būti išgirstos tik mano ausimis, jokiu būdu ne persakytos) dar mokantis Deltuvos vidurinėje mokykloje. Jau minėta lietuvių kalbos mokytoja A. Valušienė yra ištarusi ,,Literatūra be literatūros – ne literatūra”. Klasės seniūnas Salvijus Stimburys pasakęs ,,Kai kam juoktis netinka prie veido”.
Nuogirdas nuo pat 2005-ųjų iki šiandienos spausdina ,,Šiaurės Atėnų” savaitraštis. Leidybos platforma ,,Nerutina” 2017 metais išleido originalią knygelaitę ,,Nuogirdos”. Kuri yra … raktų pakabukas!
Nuogirdų knyga. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Atvirlaiškiai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai. Nuo visuotinai žinomo mail art’o jie skiriasi tuo, kad lygiavertiškai svarbus dėmuo yra tekstas. Kuris šiuosyk vadintinas miniatiūra, reminiscencija, refleksija. Apie mano atvirlaiškiavimą savo tinklaraštyje itin įžvalgiai yra brūkštelėjęs literatūrologas Virginijus Gasiliūnas Šileikos atvirlaiškiai
Man pačiam įdomu, kaip ilgainiui keičiasi adresatai ir adresantai. Taip, patsai esu pagaminęs, parašęs ir išsiuntęs kelis kartus daugiau, negu radęs pašto dėžutėje man atsiųstųjų. Esu džiaugsmingai pamalonintas, kad apie manuosius atvirlaiškius magistro darbą ,,Vizualizacija ir verbalizacija Ričardo Šileikos atvirlaiškiuose” yra parašiusi ir apsigynusi Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros studentė Rasa Žygė.
Na, Mariau, prie mano amplua valia minėti teležinelių (sms’ų) rašymą ir išsiuntimą bendrams. Tai trys, keturi, penki sakiniai, mano suveriami ant dienos potyrių ir pojūčių siūlo. Kokio kalibro tosios teležinelės, yra galimybė patikrinti štai čia: zurnalasmetai.lt
Dar viena performatyvi permanentinio bendravimo išraiška ar apraiška – tai tupėjimai. Abreviatūra NTKP iššifruojama Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Kada panorėjęs, kada nuotaikingas, šast ir pakviečiu draugingas personas tūptelėti šalimais ir nusifotografuoti. Tupėjimo aktas nėra toks paprastas ir nėra toks juokingas, kaip gali pasidingoti iš pirmos minties, iš pirmo žvilgsnio. Kad atsitūptum, būtinos dvi sąlygos: a) turi būti ir jaustis laisvas, neturėti moralinio pasipriešinimo ar kitokių įsitikinimų b) kūnas, kojos, sąnariai turi ,,leisti” atlikti šį fizinį veiksmą. Tupintys žmonės niekaip negali būti – ir nebūna! – suniūrę, agresyvūs, pikti.
Esi gyvenęs provincijos miesteliuose, dabar daug metų esi vilnietis. Ar neapima nostalgiški jausmai – ilgesys tų mažų miestelių ramybės, tarpusavio bendravimo paprastumo? Ir ką Tau reiškia Vilnius, kaip čia jautiesi?
Tikėtina, ne iš piršto laužtai Jurgis Kunčinas yra užrašęs tokią eilutę ,,Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345”. Po kiekos metų Šiaulių leidykla ,,Saulės Delta” išleido šitaip antraštintą knygą apie įvairiausiuose Lietuvos miestuose ir bažnytkaimiuose vykusius kultūros faktus su mano trigrašiais.
Manding, kaimuose, bažnytkaimiuose, miesteliuose gyvenantys yra labiau šakningi. Jų vertės skalėje visgi dominuoja žemė, vanduo, oras, ugnis. Jie labiau prirakinti (prisirakinę) prie tradicijos. Jie labiau sukaustyti monolitinio mąstymo ir monoteistinės religijos. Todėl man itin jauku ir labai gera žinoti ten gyvenančius ir kitokio plauko rezidentus – menininkus bičiulius. Štai Marius Kraptavičius ir Gintarė Adomaitytė Ignalinoje, Egidijus Darulis Ukmergėje, Andrius Miežis Kretingoje, Martynas Gaubas Birštone, Petras Rakštikas Kuršėnuose, Vytautas Žukauskas Veisiejuose, Audronė Telšinskienė Kriaunose, Vigmantas Butkus Šiauliuose, Vytautas Stanionis Alytuje, Andrius Mosiejus Druskininkuose, Regina Katinaitė Lumpickienė Utenoje, Rimvydas Pupelis Obeliuose, Eugenijus Raugas Zaduojoje, Egidijus Vidrinskas Šilutėje, Vaclovas Vekerotas Marijampolėje, Benediktas Januševičius Gerkiškiuose.
O Vilnius, Mariau, per dvidešimt mano gyvenimo metų jame, prisijaukintas. Jis jau yra mano apatiniai, tai yra arčiausiai kūno. Miestas, patiriamas visais jutimo dirgikliais.
Neseniai baigėsi Tavo kūrybinė rezidencija Ignalinoje. Bet juk čia lankeisi ne pirmą kartą. Ką manai apie Ignalinos kraštą?
Taip, Mariau, Ignalinos porą kartų jau buvau lyžtelėjęs. 2014 metais Česlovo Kudabos progimnazijoje šurmuliavo Jaunųjų filologų konkursas. 2018 metais per Ignaliną, Kazitiškį, Palūšę praaidėjo Poezijos pavasario festivalis. Tada ir ten buvau, alų, midų gėriau.
O šioji rezidencija ,,Po Ignalinos dangumi” buvo dosni visokeriopai (oi, koks kerėpliškas būdvardis!) Ir saule, ir lietumi, ir pievomis iki šakumos, ir vandenais, ir draugyste, ir pažintimis, ir ekskursijomis su ekskursais.
Grįžau Vilniun visut visas labas ir vaiskus. Ir ne tuščiomis rankomis, Mariau, ne tuščiomis. Tapytojos Nijolės Trinkūnienės dar drėgnas paveikslas jau įsitaisė ant sienos Antakalnyje, virš komodos. Smėlio gatvėje prisigraibiau kaupinas rieškučias smėlio. Ta proga sužinojau, kad būtent Smėlio gatvėje dūzgė Ignalinoje pirmosios spaustuvės. 1951-ųjų pradžioje įkurtam rajono laikraščiui “Kelias į komunizmą” leisti spaustuvė įsteigta mediniame name Smėlio gatvėje 22. O 1965 metais spaustuvė ėmė veikti Smėlio gatvėje 11. Šioje 4 tūkstančių tiražu buvo išspaudintas laikraščio “Nauja vaga” šešioliktasis numeris.
Kitos smėlio rieškučios iš Gaveikėnų kaimo, iš Aukštaitijos nacionalinio parko, iš Aldonos ir Arūno Augustaičių sodybos.
Po miestą ir apylinkes mandrai spaceravau dėvėdamas Ignalinos viešosios bibliotekos firminius marškinaičius. Prieš porą metų pafundytus man bibliotekos direktorės Loretos Aleknienės.
Būtent Ignalinos rezidencijoje pirmąkart šiemet išgirdau gegutę! O įkopęs Vilkakalnio apžvalgos bokštan, perskaičiau turėklo įrėžą ,,Draugystei nereikia vietos, laiko, priežasties, reikia tik draugo”. O taip, Mariau, kai esame atviri, juk kiekvienas sutiktasis ir yra draugas. Todėl dėkoju ir dėkoju už galimybę patirti šviesos, gausos, gėrio akimirkų!
Kalbėjosi Marius Kraptavičius
Nuotraukos iš asmeninio archyvo