Mirštų atmenų apsapnavimuos
Ričardas Šileika
„Tais metais toje tolimoje karalystėje labai gerai užderėjo visi pasėliai. Kaip mūras užaugo rugiai, vos atlaikė nesukniubę sunkias varpas kviečiai, iš po kiekvieno bulvių kelmo po didelę pintinę bulvių iškasdavo… Toje karalystėje ežeruose ir upėse net čirškėjo visokiausių žuvų, o miškuose buvo daugybė žvėrių ir paukščių… Visi žmonės laimingai gyveno, dirbo, šventadieniais ilsėjosi, vienas kito neskriaudė, sutardami draugavo… Tai todėl taip buvo, kad išmintingas ir geras karalius tą karalystę valdė. Tas karalius augino gražesnę už patį angelą karalaitę. Pačios laumės jau buvo nuaudusios ir pasiuvusios spindinčią baltą suknią.“
Ar tą pavasarį, kai su vyresniuoju broliu Petru klampojome Žerdetiškin? Prie seniai išpustytos sodybos užsilikusio aukštaūgio kerotašakio klevo. Mokino jis mane, kaip leisti sulą. Kokiu grąžtu ir kiek valia įgręžti, kaip teisingai įstatyti latakėlį.
Ar tą giedrą vasarą, kai, prisirišęs prie dviračio nemenką sausašakę, mindavau pedalus iš visų turėtų jėgų puriomis dulkėmis apsčiu lauko keliūkščiu, o iš paskos virsdavo, purslodavo tumulų tumulai?
Ar vis dėlto tada, kai atsisukęs į kampe kabantį abrozdą karščiausiai melsdavau, kad tik šįvakar pareitų brolis, kad tik pareitų blaivus? Ir būtų saugiau. Nes prisisprogęs, pykčiu pertvinkęs tėvas švaistysis, grūmodamas mano mamytei. Kad tik virtuvėje neatidarytų stalčiaus, (kad tik neatidarytų!) kuriame guli virtuviniai peiliai. Širdis daužyte daužėsi, rovės iš krūtinės, o gaugų pagaugai ėjo nesustabdomais būriais visais stuburo slanksteliais, raumenų skaidulomis ir oda.
Bet Mergelei Marijai, ant krūtinės suglaudusiai plaštakas, Mergelei Marijai, ispano Bartolomėjaus Estebano Murillo paveikslo „Unbefleckte Empfängnis“ kopijoje supte apsuptai trijų dešimčių angeliukų, mano vaikiška, epušės drebančiu lapeliu virtusi siela nerūpėjo.
Juk tada brolis Albinas mane jau buvo nufotografavęs „Vesna“ fotoaparatu!
Ar toji akimirka, kurioje dar pyplys stoviu prie gonkelio su žydinčia šypsena veide, su plastmasine žuvioke ant delno? Tosios žuvies akys buvo įspūdingai didelės, todėl juodi vyzdžių apskritimėliai lakstydavo kairėn, žemyn, dešinėn, aukštyn. Kai mamytė mane maudydavo blėkinėj baleikoj (tą pačią naudodavo ir mėsai sukrauti paskerdus kiaulę), visuomet įmesdavo tą plokščią vandenų gyventoją.
Gal ta keliasdešimtoji sekundės amžinybė, kurioje podraug su Kaminskų Sauliuku sutūpę žaidžiame kieme? Mamytė, eidama fermon šerti kolūkio paršelių, palikdavo mane kaimynų globai. Sauliukas turėdavo žaislinio transporto, norom skolindavo ir man. Žiū, skardinis gruzovikas (net su užvedimo rankenėle), žiū plastmasinis traktorėlis pupsiukas. Du sandaliuoti vaikyčiai savajame laike, dar nežinančiame laiko spaudimo.
O senelis Kaminskas sustatydavo mane ir savo anūkę Vilmutę draugėn, liepdavo paduoti vienas kitam rankas ir sukti ratą aplink stalą. Taip jis mus sutuokdavo gražiam ir laimingam gyvenimui. Smaginosi sau senelis. O toji Vilma, jau vidurinės mokyklos kelintokė, iš tikrų tikriausių buvo mane įsimylėjusi. Sužinojau tik po to, tik vėlėliau po to, kai savo lentynoje radau iš dangaus nukritusį Algimanto Zurbos „Integralą“, nemačiomis ir slapta juodaplaukės garbanės Kaminskaitės taip nežinotai man dovanotą.
Juk dabar, grįždamas atgaliopi, o! Tačiau tik manydamas, kad grįždamas. Taigi kuo tikroviškiausiai dingojasi, kad tose nuotraukose galėjau būti aš, kurio neatsimenu, tik kurį regiu ir pripažįstu tuos slėpiningus sapnavaizdžius už gryniausią pinigą.
O slėptis turėjau kur! Karolio Požėlos kolūkio kukurūzų, linų, rugių laukai, supdavę mūsų sodybą, mano esmąją vietą iš visų keturių pusių. Nuo ko slėpdavausi, jeigu augau sau vienas? Aišku, nuo bet kada galinčio nelauktai pasirodyti, iš pasalų pulsiančio, kandžiosiančio, ugnimis spjaudysiančio slibino. Mano broliai ir seserys tada – jau rimtų rūpesčių turintys suaugėliai. Tiesa, vienam man niekada ir nebuvo nuobodu, o scenos veiksmui trūks plyš prireikdavus kompanijos, be pastangų susikurdavau juos. Skirdavau jiems vardus. Išvystydavau bendrystę.
Nuo mūsų gryčios mintu išmintu takeliu pėdinu per rugių lauką. Manęs nematyt, nes javai kur kas augesni. Iki Šventupio ravo, baikštokai pereinu medinį lieptą. Vėliau kaimynas Antanas pa(si)rūpino permesti porą cementinių stulpų. Ir įtaisyti geležinį turėklą.
Už to liepto jau ganyklos. Dar puskilometris ir ‒ įkalnėlėn, įkalnėlėn. Didžiulė medinė Sarosčių pradinė mokykla, stovinti Atkočių kaime. Nežinau šio paradokso išaiškinimo. Kairėje nemenkas sodas, kurio gale ir išviečių būdelės. Už kaštono, ant kurio horizontalios šakos mes, pradinukėliai, strykčiodavome nuo nemenko akmens, žiū, lentiniai sandėliukai, kuriuose ir malkinė, ir ūkiniai padargai. Mokytoja Kaselienė tik drausmingesniems patikėdavo varinį skambutį. Kad tasai aplėktų lauke ratą, visiems padzvanytų. Pamokon! Pamokon!
Tuo pačiu takeliu eita ir duonos, ir knygos. Biblioteka Atkočių kaimo baltaplyčiame mūrinuke, šalimais medinės krautuvės. Apkūni bibliotekininkė Zolė (domautis, kad ji Sofija Vitaitė-Verbickienė vaikiščiui nė motais!) žiemą pasikurdavo krosnį. Pakvimpavo malkomis ir namine šiluma.
„Vienoje karalystėje gyveno žmogus, pavarde Bedalis, o jo žmoną vadino Uršule. Turėjo jie kelis hektarus kemsynų, tai nuo saulės patekėjimo iki laidos plušėjo, liejo prakaitą… Tačiau ką tu padarysi, žmogau, neaugo prastoje akmenuotoje žemėje rugys, nesuko virkščių žirniai, bulvės tik kaip pupos derėjo, o apie kvietį ir sapnuoti per drąsu buvo. Sunkiai vertėsi Bedaliai, vos nuo bado gynėsi. Bedalis, atitrūkęs nuo žemės darbų, plėšė pušų šaknis, pynė pintines, nešė į turgų, o jo žmona Uršulė neatsitiesdama rinko uogas, grybus, verpė kitiems vilnas, nes savų avių neturėjo“.
Kur prapuolė raudonmedžio spalvos etažerė, nepamenu. Nepamenu, ir kokios knygos joje buvo sukrautos. Prieš keletą metų tokią pačią išvydau kultūros savaitraščio „Nemunas“ stende, Vilniaus knygų mugėje. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Gražina Viktorija Petrošienė liudijo, kad šioji paskolinta iš poeto Donaldo Kajoko.
Vaikystėje perskaitytos Vlado Dautarto knygaitės „Sapnuoju karalystę“ (beveik šimtas puslapių) siužetas išblukęs. Tačiau tebevirpuliuoja, tačiau tebekrusčioja, tačiau tebedilgčioja tas meilės – o! neišsipildžiusios, o! per amžių amžius neišsipildančios? – ilgesio nerimastis.
Tebesislepiu ligi šiolei. Nuo taisyklėmis ir normomis uzurpuojančio, melagystėm ir tuštybėm alsuojančio, blizgiai arogantiško, kitaminčius ir kitaipjausmius niekinančio pasaulio. Savo skaitomoje, savo rašomoje, savo sapnuojamoje karalystėje.
Tebūnie, nes galinga ta karalystė, kuri susapnuota!