Su mamos skarele. Nuotrauka Iš asmeninio archyvo
Vėluojantis Poezijos pavasaris savo gausius apdovanojimus pažeria šią vasarą. Garbinga Salomėjos Nėries premija paskirta poetei, prozininkei, muziejininkei Aldonai Ruseckaitei – už eilėraščių rinkinį ,,Debesiu“ (Kauko laiptai, 2019). Apie būtas nebūtas svajones ir jų išsipildymą, apie likimą ir gyvenimo verpetus su Aldona Ruseckaite kalbasi Marius Kraptavičius.
Gerbiama Aldona, koks Jūsų pirmasis atsiminimas? Papasakokite apie savo vaikystę, Jus supusius žmones.
Jeigu atsakyčiau juokais, koks mano pirmas atsiminimas iš vaikystės, tai vasara, į akis šviečia saulė, mama skuta ankstyvąsias bulves, aš laukiu, kai galėsiu iš jos rankų paimti ir iš aukštai mesti į kibirą su vandeniu, nes man labai gražu, kaip saulėje tyška aukšti lašai, jie žėri ir aptaško mane… O jeigu rimtai – vaikystė buvo rūpestingai saugoma, nepatyriau didelių išgyvenimų, jokių trūkumų, tėvai buvo darbštūs, duonos visada užteko. Augau Suvalkijoje, didžiausiame Lietuvos kaime Ingavangyje, kartu su vyresniąja seserimi ir vėliau su dvyniais broliais. Didelė sodyba, du sodai, kaimiškas gyvenimas su gyvuliais, paukščiais, su darbais, diktuojamais metų laikų. Kaimynai, giminės per šventes ar atlaidus susirenka, bendrauja, dainuoja – spalvinga, smagu… Vėliau supratau, jog mes, vaikai, mokėmės kantrybės iš savo motinos, kuri buvo vidinės kultūros ir tolerancijos įsikūnijimas. Ji niekada nešaukė ant mūsų, suteikė daug laisvės, pavyzdį rodė darbu. Tėtis anksti mirė, tad ji viena tvarkėsi ūkyje ramiai, sukauptai, neašarodama, kai ištikdavo kokios bėdos ar stichijos. Sunkus kaimo gyvenimas, beveik viskas priklauso nuo gamtos, kas po Dievo stogu… Beje, mano mama buvo vaizdinkalbė, ji nesakydavo „eina, ateina“, turėjo žodžiams daugybę įvairiausių sinonimų.
Mokykliniai metai – kokie jie? Kurie mokytojai lig šiol išliko atminty?
Mokykliniai metai. Nuotrauka Iš asmeninio archyvo
Mokydamasi mažo miestelio Šilavoto vidurinėje mokykloje nejaučiau jokio skirtumo tarp bendraklasių, visi buvome valstiečių vaikai, visi draugavome, beje, ir dabar klasės branduolys dažnai susitinka. Mokytojai buvo draugiški, aišku veikė visi „ideologiniai“ įstatymai: reikėjo stoti į spaliukus, pionierius, komjaunuolius. Kadangi esu individualistė, į visas šias organizacijas įstojau paskutinė, man nepatikdavo būriu, be to – aš ir nenorėjau, bet neatsilaikiau. Net į spaliukus nėjau kartu su visais, nors buvau visai maža, mokytoja klausė mamos, ar ji neleidžianti man stoti, mama nusistebėjo, sako – ji visur savarankiška… O mokytojai pykdavo, kad aš klasės šimtaprocentingumą griaunu. Labiausiai įsimenu dvi mokytojas: pirmąją pradinių klasių šviesios atminties Domicelę Kabišaitienę, kuri buvo lyg antra mama: švelni, gera, tačiau griežta ir labai teisinga. Ji padėjo mums ne tik mokslų pradžią, bet formavo etikos, estetikos, bendravimo pagrindus. Ir vėliau jau į savarankišką gyvenimo kelią vedusią klasės auklėtoją, lituanistinę a.a. Danutę Zepčikienę. Kai mes buvome devintoje klasėje, atkeliavo naujų mokytojų iš Vilniaus universiteto grupelė. Koks buvo įvykis! Tie mokytojai į mažo miestelio gyvenimą įnešė daug naujų spalvų. Jauni, pašėlę, bohemos mėgėjai, vakarais rinkdavosi išgerti vyno, pašokti. Kaime žmonės kiekvieną vištą, išlindusią iš kiemo mato, o čia toks gyvenimo būdas… Bet mums, mokiniams, buvo labai įdomu, siūbtelėjo kitokio oro gaiva. Taigi, mudvi su auklėtoja Danute labai susidraugavome. Būdavo, susitinkame Šilavote, kalbamės apie knygas, literatūrą, meilę… Tada ji mane lydi namo, tada aš apsisuku – lydžiu ją, tada ji vėl mane… Matydavo kaimynai, labai stebėdavosi – mokytoja su mokine tiek laiko kartu, ką jos ten kalbasi?.. Žinoma, auklėtoja turėjo įtakos, kad stojau į litaunistiką, rodydavau jai savo kūrybos rašinėlius, ji, beje, pati rašė eilėraščius, recenzijas apie knygas, spektaklius. Mokiausi pakankamai gerai, tik matematiką tekdavo nusirašinėti. Tiesa, nesisekė fizinis lavinimas, į „ožį“ atsitrenkdavau, o peršokti niekaip…
Rašytojų visada rūpi paklausti, kokia pirmoji Jūsų perskaityta knyga? O kurios knygos pačios artimiausios, formavusios Jūsų pasaulėvaizdį?
Literatūrai pamatus padėjo ne knygos, bet pasakos, kurias man sekė močiutė Agota, ji buvo Šilavoto dainininkė, bažnyčios giedotoja. Kai atsirado vaško voleliai, į kuriuos pradėtos įrašinėti liaudies dainos, 1909 m. į Šilavotą pas kunigą Antaną Radušį atvažiavo Jonas Basanavičius, Eduardas Volteris, ir mūsų močiutė kartu su kitomis to krašto daininykėmis įdainavo keletą dainų. Turiu tuos ūžiančius įrašus, labai jaudina. Taigi, močiutėlė mokėjo begalę dainų, pasakų, taip ir praėjau jos tautosakos mokslus. Pati išmokusi skaityti, taip pat įnikau į pasakas. O vaikystės autoriai buvo Kostas Kubilinskas, Salomėja Nėris, skaičiau, mokėjau jų eiliuotas pasakas mintinai. Tėvas buvo malūnininkas, atvažiuoja vyrai maltis miltų, užsuka į virtuvę patraukti po „čerkelę“, tėtis mane užkelia ant kėdės, visus nutildo ir prašo deklamuoti pasakas. Ankstyvos paauglystės „betseleris“ buvo A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, nors ne viską joje supratau… Mokykloje skaičiau daug, viską, kas bibliotekoje buvo, jau ir pati knygyne vieną kitą knygą nusipirkdavau, kokį rublį sutaupiusi. Beje, galiu „pasigirti“, jog mokykloje iš rašinio apie Maironį gavau trejetą… Ot, būtų įdomu dabar paskaityti, neišsaugojau.
Kaip klostėsi gyvenimas baigus mokyklą? Ar išsipildė Jūsų jaunatviškos svajonės? Kokia ji, ta kūrybinio kelio pradžia?
Jaunoji mokytoja ir jos klasė. Nuotrauka Iš asmeninio archyvo
O, mano gyvenimas po mokyklos vertas atskirų rašinių! Buvau mergelė idealistė. Kai baigiau vidurinę mokyklą, dar neturėjau aštuoniolikos, tai nusprendžiau pirmuosius metus niekur nestoti, padirbėti, pažiūrėti į gyvenimą ne pro rožinius akinius. Ir nukulniavau teisiai į Prienų rajono Švietimo skyrių pas patį vedėją paprašyti … mokytojos darbo! Kam dabar taip šautų įgalvą! Jis į mane pasižiūrėjo visai rimtai, pasiūlė Jiezno mokykloje-internate mokyti vaikus namų ruošos. Parvažiavau namo, pasigyriau mamai, ši susiėmė už galvos: vaikeli, taigi tu nei mezgi, nei siuvinėji, nei siuvi, nei valgyti gamini! Susiprotėjau, bet mokytoja būti vis tiek norėjau, nuėjau dar kartą į Švietimo skyrių, pasiūlė vaduoti pradinių klasių mokytoją ir mokyti vienoje erdvėje visas keturias klases. Taip tuos metus ir pražaidžiau su vaikais, patiko, vasarai besibaigiant, vėl nukulniuoju į Švietimo skyrių, tada tas vedėjas supyko ir sako: marš mokytis, atsirado mat specialistė! Teko baigti universitetą, filologiją, bet po jo jau nelabai norėjau būti mokytoja, nors daug metų turėjau antraeilį darbą – dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą buv. Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume (dab. Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas), buvo labai įdomu, susidraugavau su dailininkais, su daile, atsivėrė dar viena sritis.
O šiaip pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, taip visą gyvenimą – 40 metų ten ir praleidau, jaučiausi tikra Maironio tarnaitė. Ar išsipildė jaunatviškos svajonės? Prisipažinsiu, kad nė nežinau, kokios jos buvo… Užaugusi kaime, nelabai įsivaizdavau, kas yra muziejus, ką jame veikia, pakliuvau į jį gan atsitiktinai, tad tikrai nebuvo svajonė. Esu fatalistė, tikiu likimu. Matyt, taip turėjo įvykti. Kūrybinio kelio pradžia yra vėlyva, tačiau takelis į ją gan ankstyvas. Vyresnioji sesuo sako, jog mokyklos sienlaikraštyje mano eilėraštį atsimena, kai aš buvau trečioje klasėje. Aš neatsimenu, bet visą paauglystę, ankstyvąją jaunystę rašiau eilėraščius, juos spausdino Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas“, netgi honorarą gaudavau, kuo labai didžiavausi. O paskui įsisukau į visokius verpetus ir pirmąją eilėraščių knygelę – baltą ploną, pavadinimu „Liūdesys kaip sekmadienis“ išleidau būdama 44 metų. Tai čia galiu ir svajones prisiminti – dar paauglė galvodavau, kad gyvenime norėčiau išleisti vieną eilėraščių knygelę, jos man visai užtektų… Po to jau matyt atėjo laikas rašymui. Gal subrendau, gal pabudau.
Esate žinoma, pripažinimo sulaukusi kūrėja: ir poetė, ir prozininkė, ir muziejininkė, ir ilgametė vadybininkė. Kaip Jūsų gyvenime siejosi šios veiklos?
Maironio muziejuje. Nuotrauka Iš asmeninio archyvo
Kartais viena kitai labai trukdydavo. Ypač direktorės pareigos. Jos iš manęs atėmė daug laiko ir jėgų, tekdavo įjungti visą energiją, metai buvo nelengvi, vadavomės iš sovietmečio ženklų, laisvėjome, kūrėmės tarsi iš naujo. Ir kai jau direktoriaudama išleidau tą pirmąją lyrikos knygelę „Liūdesys kaip sekmadienis“, į jos sutiktuves muziejuje susirinko kolegos, bičiuliai, vartė, skaitė eilėraščius ir klausė – tai ar čia tu, ta pati Ruseckaitė? Eilėraščiuose liūdna, susitelkusi, o šiaip triukšminga ir choleriška… Vėliau visi apsiprato ir mano kūrybos su pareigomis nebesiejo. Išties muziejininkystė yra labai įdomi sritis, ji mano kūrybai tikrai nepakenkė, atvirkščiai – įkvėpė, padėjo, ypač kai rašiau biografinius romanus apie Maironį, V.Mačernį, Žemaitę, S.Nėrį, tyrinėjau archyvus, tas tyrinėjimas buvo ir su tiesioginiu darbu susijęs. Man labai patinka sėdėti archyvuose ir patirti begalinį atradimo džiaugsmą. Kitam žmogui atrodytų nesąmonė, smulkmena, o muziejininkui ir rašytojui – auksas!
Ką Jums reiškia miestas, kuriame gyvenate?
Miestas, kuriame gyvenu nuo studijų metų, (nes per pusę studijų palikau Vilnių ir perėjau į universiteto vakarinį fakultetą), yra Kaunas. Šitas miestas man reiškia stabilumą, aš jo vardą girdėjau nuo ankstyvos vaikystės, kai tėvas važiuodavo su žemės ūkio produktais į Kauno turgų, vėliau mama su ankstyvomis bulvėmis. Kaune gyveno daug giminių, mano krikšto mama, tad šio miesto vardas buvo paslaptingas ir magiškas. Tokia lyg kryptis buvo mūsų krašto žmonių – Kaunas. Tai nėra koks didmiestis, jis manęs nevargina. Žinoma, Kaunas – tai pirmiausia Senamiestis, Vilniaus gatvė, Katedra, Maironio kapas, Rotušės aikštė, Maironio rūmai, Vytauto bažnyčia, Nemunas, Kunigų seminarija – vietos, pro kurias aš praėjau tūkstančių tūkstančius kartų… Gyvenu pakankamai ramiame miegamajame rajone, netoli yra keli parkai, Kleboniškio miškas. Esu pripratusi prie šio miesto, bet ar jį myliu? Galbūt kažkaip platoniškai, be didelės aistros, nes dūšioje įsikerta gimtosios vietos ir jos ten tūno, pavyduliuoja – išduosi – nubaus…
Menininkų rezidencija ,,Po Ignalinos dangumi“ ir Saulėtekio sodyba padėjo Jums susipažinti su Ignalina. Ar palankus buvo tas dangus, kokie Jūsų įspūdžiai?
Aldonos Ruseckaitės vasara. Nuotrauka Iš asmeninio archyvo
O taip! Nuvažiavau į rezidenciją šiek tiek suraukta nosimi – nepažįstu to krašto, maža ką apie jį žinau, bet ten įvyko daug visokių stebuklų: pirmiausia, tų namų erdvė iš karto pasirodė saugi, sukaupta, po to – rezidentai – dailininkai svečiai, dailininkai namiškiai – jie gražiai derėjo, buvo įdomu stebėti, dailininkai yra darboholikai, jie tapo ir lieja, tik sutemus nurimsta. O rašytojai plepasi, skaito knygas, maklinėja po pievas, prie ežero, visai neįpareigoti dirbti. Per ilgas vakarienes visi nusigriebė mano pasakymą, jog turiu čia pamilti bent pakelės smilgą, kad galėčiau ką nors parašyti. Neįsipareigojimas buvo malonus ir vieną vakarą sūpynėse panorau atsiversti bloknotą, nes Ignalinos dangus ėmė leistis žemyn… Nuostabi buvo ekskursija po Ignalinos apylinkes, įspūdingas renginys muziejuje. Prieš išvažiuodama sėdėjau kavinėje „Žuvėdra“ su ignalinietėmis dailininkėmis Nijole ir Aldona, gėrėme kavą, valgėme ledus, įkyrios žuvėdros skraidė aplink galvas, reikalavo savo dalies, o aš su tomis moterimis jaučiausi kaip su seniai pažįstamomis draugėmis… Apkabinu Gintarę ir Marių (kol dar galima iki antrosios bangos…) ir dėkoju už puikų sumanymą. Įsirėžė, neišdils.