Regina Katinaitė: ,,Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau“
Regina Katinaitė (1955 10 31) poetė, vertėja. Gimė Utenoje, augo Juknėnų kaime. Baigė Utenos 2-ąją vid. mokyklą. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 2003 m. – LRS narė. 1992 m. apdovanota Boriso Dauguviečio premija (II laipsnio diplomas) už Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizaciją. 2003 m. Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatė už eilėraščių ir vertimų knygą „Grąžinu tau laiką“ ir eilių ciklą romantinės muzikos ansambliui. 2010 m. Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatė už eilėraščių knygą aukštaičių uteniškių tarme „Paraič nama“.
Su Utenoje gyvenančia poete, vertėja Regina Katinaite-Lumpickiene kalbasi rašytoja Birutė Jonuškaitė
Esi sakiusi, kad močiutės Uršulės, mamos motinos, genai lig šiol nerimsta Tavyje. Gal galėtum daugiau papasakoti apie ją, koks jos likimas, ar ilgai teko su ja bendrauti?
Močiutė Uršulė anūkų gyvenimuose yra kaip šventoji. Niekada nesutikau už ją geresnio, atlaidesnio, supratingesnio žmogaus. Devynerių metų likusi visiška našlaitė ji su dviem broliukais praėjo visas gyvenimo golgotas. Tarnaudama pati išmoko skaityti, rašyti, ypač brangino kažkada kažkieno padovanotas jai knygas. Iš jos pirmosios išgirdau Kazį Binkį, Antaną Miškinį, Salomėją Nėrį, skaičiau Hugo… Močiutė ir pati kūrė eiles, primenančias lietuvių liaudies dainas. Mėgo kiną, teatrą, troško keliauti. Buvo labai šviesus žmogus, sakyčiau, savamokslis akademikas… Romantikė, kiek gyvenimas leido jai tokia būti. Ji formavo mano dvasinę pasaulėjautą, skatino šviestis ir kurti. Suprato klystančią, atleisdavo ir palaikydavo einančią nauju keliu. Trisdešimt dvejus metus turėjau močiutę Uršulę – savo Angelą Sargą. O jos globą jaučiu visą gyvenimą.
O kita močiutė – tėvo mama?
Tėčio mama, močiutė Ona, gyveno tolėliau, tai ir susitikdavome rečiau. Ji buvo sparti, darbšti, geraširdė, puiki šeimininkė. Lepino anūkus. Mūsų susitikimai būdavo kaip šventės – va seneliai (tėčio tėvai) atvažiavo, va mes pas senelius paviešėti užsukome… Močiutė mirė, kai buvau trylikos metų.
Na ir norėčiau pakamantinėti apie senelius, ar prisimeni juos?
Senelis Juozapas, tėčio tėvas, buvo stiprus, griežtas žmogus, ūkiškas, puikus kalvis. Tai švelnybėm ir visom kitom plonybėm laiko nelabai turėjo. Bet anūkus mylėjo.
Senelis Jonas, mamos tėtis, buvo batsiuvys ir pasakorius. Dabar sunku atskirti, ką jis pasakojo išgirsto iš kitų, ką pats prikūrė, nes istorijos neišsekdavo. Mėgo tuomet labai populiarius radijo vaidinimus, dažnai jų klausydavomės drauge. Eidavome kartu grybauti, riešutauti, meškerioti. Prisimenu, kai pirmąkart mano eilėraštį išspausdino Lietuvos pionierius, nuo tada senelis Jonas į mane pradėjo kreiptis Jūs…
O ką veikė, kaip gyveno Tavo tėvai? Kiekvienas mūsų turi tam tikrą gal net ir sunkiai suvokiamą jausmą, ką iš gimtųjų namų išsinešėme svarbiausio. Jeigu paklausčiau, su kuo visų pirma Tau asocijuojasi tėvų namai, ką atsakytum?
Tėvų namai – man pirmiausia šeima, buvimas kartu. Tėvai buvo darbininkai, vėliau grįžo prie žemės. Šeimoje augome trys vaikai. Pertekliaus nebuvo, bet bendrystės stiprybė didžiulė. Kartu dirbome visus darbus, o kai tėvai ėmėsi prižiūrėti kolūkio karvių bandą, tai rankomis melžėme visi – ir mažasis brolis taip pat. Tėvai mokė mus viskuo dalintis: jei turėdavome vieną saldainį, tai dalinome į tris dalis ir dar pasiūlydavome mamai su tėčiui. Taigi vienas už visus ir visi už vieną…
Turi garsų brolį Alvydą – poetą ir ilgametį merą viename asmenyje. Ar brolio populiarumas Tau padeda? Trukdo? Ar judu visais klausimais gerai sutariate? Ir apskritai, kaip žiūri į brolių-seserų santykius gyvenime? Tuo labiau, kai abu – rašantys.
Jaučiu palaimą turėdama brolį ir seserį. Nuo mažumės buvome mokomi laikytis vienas kito, mylėti ir padėti. Šitų vertybių nepametėme gyvenimo keliuose. Mūsų sesuo Janina – Vilniuje, o mes su broliu – Utenoje, bet su sese, ko gero, susitinku dažniau. Brolio populiarumas nei trukdo, nei užgožia, aš džiaugiuosi jo sugebėjimais ir sėkme. Kūryboje mes labai skirtingi, bet tai, manau, tik pliusas. Beje, Alvydas yra kelių mano knygų redaktorius.
Turi sūnų, turbūt ir vaikaičių? Kokie santykiai su jais? Kaip rašanti, užsiėmusi mama augino savo atžalą? Aš dažnai pagalvoju, kad tam tikra dvasine, išsilavinimo prasme menininkų vaikai gauna daug daugiau iš savo tėvų, o ta paprastąja, kasdieniškąja – daug mažiau… nes mama arba rašo, arba tapo, arba skaito… Ar esi rami dėl savo vaiko?
Mano vienintelis tikriausias ir nuostabiausias kūrinys yra sūnus Mindaugas. Augo jis kaip daugelis to meto kultūros darbuotojų vaikų – namuose, darželyje ir… motinos darbe. Jam dar teko pažinti didįjį stebuklą – prosenelių ir senelių meilę. Mindaugas – stiprus, savarankiškas, gyvenimo druskos ragavęs žmogus, turi jautrią širdį, yra puikus sūnus, vyras ir dviejų vaikų tėtis. Taip, turiu anūkę Lėją ir anūką Beną. Tai nauja šviesa gyvenimo kelyje. Anūkai – tai tarsi visko, kas geriausia, atsikartojimas. Labai didžiuojuosi savo sūnumi ir visa jo šeima.
„Tarmė – tai turtas, kurio neįsigysi, jei neturi“, – tai Tavo žodžiai. Vadinasi, esi labai turtinga, nes puikiai moki savo gimtojo krašto tarmę, nebijai ir knygų tarmiškai rašyti…
Tarmė į mano gyvenimą atėjo su motinos pienu ir pirmuoju žodžiu. Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau. Mano brangiausieji žmonės kalbėjo tarme, aplink irgi ją girdėjau. Pritiko mano sielai šitas skambesys, išaugo manyje ir sulapojo. Visa tai yra įgimta ir išsaugota keliuose ir skersvėjuose. Kaip atsinešiau tarmę iš ten, kur buvau laiminga, taip ir pasilikau kaip relikviją. Nieko čia dirbtinio ar sunkaus nėra, viskas yra tik gyvenimas.
Dar tais, tarmei nepalankiais sovietiniais laikais, rašydama scenarijus, vesdama renginius, kalbėjau tarme, savo eilėraščių posmus perrašydavau tarmiškai, kūriau naujus, taip ir gulė juodraščiai į stalčių, o žodžiai ėjo pas žmones.
Prie tarmiškai parašytos knygos pridėti kompaktinę plokštelę, sakei, Tau pasiūlė kolegė Elena Karnauskaitė viename „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje, vartydama Tavo pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą „Gegutes abrūsėliai“. O pirmą kartą sudaryti tarmiškos poezijos knygą – Tavo buvo mintis ar irgi kas nors paskatino? Ir ar apskritai tam reikėjo savotiškai subręsti arba sulaukti atitinkamo laiko, nes juk pirmosios knygos parašytos ne tarmiškai.
2004 m. renginyje Raudondvaryje, kur skaičiau savo tarmiškas eiles, priėjo keletas žmonių, norėdami nusipirkti mano eilėraščių knygą. O tokios knygos tai nebuvo, dar net minties nebuvo išleisti savo tarmišką kūrybą. Bet žmonės padovanojo idėją. Peržiūrėjau juodraščius, sudėliojau, ir po metų išėjo mano pirmoji tarmiškoji. Ši knyga buvo labai prieštaringai sutikta – vieni dėkojo ir džiaugėsi, kad esu drąsi ir iššokau kaip žvirblis iš kanapių, parodydama, kaip skamba gimtoji tarmė, kokia brangi ji kiekvienam, kuris prisimena, kitų buvau klausiama, kam man to reikia, komentuojama, kad tarmėje pradingsta visas mano talentas… Vėlgi turiu pasakyti, kad nieko dirbtinio čia nebuvo, tiesiog atėjo toks laikas, kai buvau paskatinta pačių žmonių.
O kolegei poetei Elenai Karnauskaitei esu dėkinga už antrąją idėją – prie tarmiškos knygos pridėti kompaktinę plokštelę. Šiuo patarimu pasinaudojau leisdama antrąją ir trečiąją eilėraščių knygas tarme. Kompaktines plokšteles įskaičiau pati, kad žodžių tarimas, kirčiavimas būtų būtent mano krašto. Dėl leidybos konsultavausi su kraštiečiu Vilniaus universiteto prof., hab. dr. Bonifacu Stundžia, kadangi norminio tarmės užrašymo, kad būtų prieinama kiekvienam skaitytojui, dar neturime.
Kaip Tau lengviau rašyti: bendrine kalba ar tarmiškai?
Pirmoji knyga tarme man padėjo atsiplėšti nuo neseniai išleistos vengrų poezijos vertimų knygos ,,Paukščiai vaikšto dangaus takais“. Išversti eilėraščius lietuviškai per rusų kalbą man padėjo dabar jau šviesios atminties vengrų poetas Karoly’us Csehas. Tai buvo didelis bendras mūsų darbas, po kurio sugrįžti prie ankstesnio rašymo nebuvo paprasta. Taigi tarmė čia labai pasitarnavo. Atvirai pasakysiu, rašyti tarme man yra lengviau.
Deimantė Daugintytė 2012 06 29 „Literatūroje ir mene“ recenzuodama Tavo knygą „Žemėje, sakei“ rašo:
„Taigi R. Katinaitė-Lumpickienė, nors ir atstovaudama viduriniajai kartai, šliejasi prie vyriausiųjų (…), tik šiek tiek modernizuodama kalbėjimą, platindama pauzes elipsėmis, atsisakydama vyksmo, pasitenkindama vardijimu, konstatavimu. Taigi lieka galimybė, kad autorė imituoja kitų, vyresniųjų autorių kalbėjimą, truputį pakreipdama jį savon pusėn. (…) Atrodo, kad autorė primygtinai bando įsisprausti į tam tikrus rėmus, rašyti tam tikromis temomis, pagal konkretų modelį.
Ar sutinki su tokiais teiginiais? Kaip apskritai priimi savo kūrybos kritiką? Kada ji Tau padėjo, ar priešingai – pakenkė?
Į kritiką išmokau pažvelgti blaiviai ir pagarbiai. Man ji yra svarbi ir įdomi, tegul ir gerokai aptalžanti. Kritika – vienas iš gyvenimo variklių, jeigu sugebi savyje nugalėti drakoną.
O tiksliausiai visą mano kūrybą apibūdino brolis Alvydas. Sako: „Tu knygų nerašai, tu kaip paukštis: užeina ūpas – pagiedi, pagiedi ir vėl tyli.“
Ta pati kritikė teigia: „Uteniškės autorės tekstų moteris vien fiksuoja pasaulio griūtį, nerasdama išeities taško. (…) Desperatiška, skausmingai egzaltuota frazė: „niekas negali paguosti // nei tie kuriuos mylėjau / nei tie kuriuos užmiršau // niekada nepareisiu namo // po kojomis / vien kevalai kaštonų“ („niekas negali paguosti…“, p. 39).
Ar tikrai niekas negali paguosti? Kiek Tave pažįstu, anaiptol neatrodo, kad esi iš tų moterų, kurioms dangus griūva.
Manau, kad visi mes kartais išgyvename pasaulio griūtį savyje. Tik ne visi apie tai garsiai pasakome arba kalbame kitokiais žodžiais. Mano kūryba nėra autobiografija. Tai tik mintys ir jutimai, pabirę eilėraščiais, tik blyksniai to paralelinio sielos pasaulio, kuris bando sutalpinti į save galbūt daug daugiau nei pajėgia.
Šalia poezijos – Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužės“ inscenizacija, už kurią 1992 m. buvai apdovanota Boriso Dauguviečio premija. Ar teatras – dar vienas kūrybinis bandymas? Gal vėl žadi prie jo sugrįžti?
Pastaraisiais metais parašiau septynias inscenizacijas lėlių teatrui pasaulio pasakų motyvais. Dabar kuriu dar vieną… Manau, ne paskutinę.
Deja, bet Lietuvoje beveik visi rašantys žmonės duoną užsidirba ne knygas rašydami… Koks Tavo darbas? Ar jis Tau prie dūšios?
Dirbu Utenos kultūros centre direktorės pavaduotoja kultūrai. Daug savęs atidaviau darbui, kitaip nemokėjau, o ir nebūčiau galėjusi. Nes arba tu esi kultūros darbuotojas, arba eini ieškoti laimės kitur. Daugelį metų dirbau neskaičiuodama darbo valandų, neturėdama normalių išeiginių ir atostogų. Padejuodavome su kolegomis, kad kitiems geriau – uždaro duris penktadienį ir atidaro tik pirmadienį. Rami galva, laisvas žmogus. Kol ilgainiui supratau, kokia esu likimo apdovanota, kad mano darbas sutampa su kūrybiniais poreikiais ir kad darbe galiu save realizuoti kaip meno žmogus.
Kai nerašai, kur krypsta Tavo mintys? Kas Tau teikia dvasinę ramybę, saugumo jausmą? Gamta? Gal darbas sode, darže? O gal siuvi sau ir anūkėlei sukneles?
Esu labai archajiška: dvasinę ramybę teikia gamta, o saugumo jausmą – namai. Ir namuose būtinai turi būti katinas. Siūti ir megzti galėčiau, bet mieliau tą laiką skiriu bendravimui su anūkais. O šiaip – esu kaimo vaikas ir moku visus darbus.
Šiais laikais visi keliauja. Kur Tavo svajonių šalis? Ar jau aplankei, ar dar tik planuoji?
Aplankiau daugelį Europos šalių, dalį Rusijos. Visur gražu, įdomu. Norėčiau nuvykti į Keniją. O apskritai tai norėčiau pamatyti visą pasaulį. Ir sugrįžti namo.
nuotraukos iš Reginos Katinaitės-Lumpickienės asmeninio archyvo.