Ukmergėje. Nuotrauka iš Ukmergės savivaldybės puslapio
https://www.facebook.com/Ukmergesrajonosavivaldybe/
Šis tekstas atskriejo į Meno bangų paštą iš Ukmergės. Jo autorė Rasa Griškevičienė – literatė, žurnalistė, ilgokai vadovavusi Ukmergės viešajai bibliotekai, organizavusi daugybę kultūros ir meno renginių, o šiuo metu – laisva kūrėja, besidžiaugianti močiutės rūpesčiais. Rasa yra atidi portalo menobangos.lt skaitytoja. Šį kartą ji smagiai aptaria menobangos.lt publikuotą Vidos Žukauskaitės kultūros renginių apžvalgą „Mano sieloj šiandien šventė. Ar tikrai?“
Nesu Ignalinos kraštietė, todėl nežinau ir negaliu žinoti tikrosios šio krašto kultūros renginių situacijos. Tačiau 20 darbo metų žiniasklaidoje rašant ir apie kultūrą, dar 20 metų dirbant viešosios bibliotekos direktore, leidžia turėti savo nuomonę apie kultūros renginius, jų lankytojus ir apskritai kultūros vartotojus.
Taigi straipsnį apie vasariškas šventes Ignalinos krašte (https://www.menobangos.lt/vida-zukauskaite-mano-sieloj-siandien-svente-ar-tikrai/ ) skaičiau kaip informaciją apie tai, kas čia vyksta. Ir, kaip paprastai nutinka su Meno bangų publikacijomis, netrukus pasijutau „skaitanti knygą“, kai gali gėrėtis šmaikščia mintimi, gražiu sakiniu, gebėjimu sudominti, intriguoti, žavėti…
Pasigėrėjau Šimtmečio dainų šventės renginių apibūdinimu – taikliai, šmaikščiai, poetiškai. Po Dainų šventės patekusi į Ignalinos miesto šventę, pasijutau tikra senjore. Tokia solidžia žilagalve bobulyte, kuriai tik su „baltąja gulbe“ plaukti… Na, ir esu „gražiai žilstelėjusi“, įpusėjusi septintąją dešimtį. Bet kai vakare paskambina bičiulė ir man smagiai rėkia: „Rasa, varom rytoj į grybus! Baravykus balėjom veža!“, aš smagiai rėkiu jai atgal: „Varom! Ar dviejų balėjų užteks, ar dar ir porą kibirų prigriebti?“ Šitas varymas į grybus ar į miesto šventę manęs nei glumina, nei žeidžia, nei pykdo.
Glumina, žeidžia ir pykdo mintis apie „byrančius pelenus“. Ne tiek pykdo, kiek stebina ir net juokina. Vargšai Ignalinos senjorai! Negana to, kad po grupės „Pelenai“ koncerto gali pradėti žarstyti byrančius pelenus ir dėl to privalo kuo greičiau skuosti namo, jie prireikus dar sugebėtų ir kėdėmis muštis! Tariamo konflikto – tikriausiai su jaunimu – atveju. (Šokis su kardais, įsivaizduoju, būtų kur kas grakščiau, elegantiškiau, žiūrovams smagiau…) Todėl kėdės surenkamos ir išnešamos! Dėl šventos ramybės. Manau, jei jau prireiktų, gal ir tuos „pelenus“ nuo grindinio susemtų? Pas mus, Ukmergėje, tarkim, jeigu iš šventinės mugės, kur prekiavo savo daržo morkomis, burokais ir ropėmis, namo grįžtančio ūkininko arkliukas ima ir netyčia šikteli ant gatvės, niekas nemato jokios tragedijos. Priešingai – kiek džiaugsmo visiems su gyva gamta pabendrauti!
Koncerte Ignalinoje prie Paplovinio ežero.
Fotografavo Vida Žukauskaitė
Vidurnaktį vasarą būna pakankamai šviesu, todėl natūralu, kad šventiniai fejerverkai „stumiami“ į naktį. Tie, kuriems sunku ištverti iki antros valandos nakties, vargiai ištvers ir iki vidurnakčio. Ir tai visai suprantama: šventei ritantis vakarop, pavargsta visi – ir organizatoriai, ir dalyviai, ir mamos su vaikais, ir senjorai… Todėl kas nori – traukia namo, kas nori – lieka. Įsitaiso jei ne pievoje, jei ne po medžiu, tai tiesiai ant gatvės bordiūro (nejau niekada neteko taip sėdėti? Ypač su linksma kompanija! Taigi smagumėlis!)
Skaitydama minėtąją publikaciją apie vasaros šventes Ignalinoje, užpildžiau dar keletą savo žinių spragų. Malonių prisiminimų sukėlė žinia, kad mieste veikia Česlovo Kudabos gimnazija. Šviesios atminties profesorius ne kartą yra lankęsis tėvų namuose, savo knygoje „Kalvotoji Žemaitija“ rašė ir apie mano tėtį gamtininką gydytoją Joną Grebliauską. Dar smagiau patapo paskaičius, kad Ignalinoje koncertavo Valdemaras Frankonis! Dievulėliau! Į brolių Frankonių koncertus važiuodavome dar mokyklos laikais! Tai bent garbus senjoras!
Ir mąstau sau tyliai: gal visai neblogai toji „baltoji gulbė“ sunkiau bepaeinantiems Ignalinoje? Reikės papasakoti apie šią patirtį būsimosios mūsų miesto šventės organizatoriams…