Simono Daukanto žodžiai „kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo“ atskleidžia reikšmingą lietuviškos pasaulėjautos artumą gamtai, įsišaknijusią ne tik tautinėse tradicijose ir papročiuose, bet ir tapybos lauke. Šalia portreto peizažas buvo populiariausia Lietuvos tapybos tema tarpukaryje. Savo pozicijų peizažas neapleidžia ir šiandien, ir Rūta Eidukaitytė yra viena iš tų menininkų, kurie šią tradiciją puoselėja. Minėdama tradiciją, drauge turiu galvoje ne tik patį dailininkės vizualiai apmąstomą kraštovaizdžio motyvą, bet ir stilistikos tąsą, siejančią Eidukaitytę su koloristinės Lietuvos tapybos mokyklos praeitimi.
2014 m. Eidukaitytė tapo Antano Gudaičio tapybos konkurso laureate. Diplome pažymima, kad jis įteiktas „Už lietuvių koloristinės tapybos tradicijos tęstinumą ir plėtrą“. Šioji nominacija išsyk atskleidžia, kad ramios vietovaizdžio idilės tapytojos kūryboje ieškoti neverta.
Gamtos vaizdą paveiksluose dailininkė formuoja energingais, tekstūrinį pėdsaką paliekančiais potėpiais, suteikiančiais peizažui ypatingą vitališkumo įspūdį. Tai yra viena iš priežasčių, paaiškinančių, kodėl net ir ramus, išbalansuotas kūrinio piešinys Rūtos paveiksluose niekada neatrodo stabilus ir sustingęs. Potėpio dėka gamtovaizdis visada regisi esąs judrus, pripildytas judesio potencijos. Šį gyvybingą vaizdą neretai sustiptina ir keliaplanė paveikslo kompozicija. Pirmąjį ir antrąjį paveikslo planus tapytoja dažniausiai sujungia vingriu keliuku arba takiu upelio vagos kontūru. Plastinis vaizdo motyvų – dangaus, debesų, žemės gauburių ar medžių lajos lankstumas Rūtos darbuose drauge yra ir ritminis jos kūrinių pradas, niuansuotu potėpio krypčių bei kontūrų pasikartojimu stiprinantis vaizdo dinamiką. Kaip tik todėl apibendrintų formų gamtovaizdis yra suvokiamas kaip krebždėjimo, sukimosi, keitimosi pripildyta visuma, nepaisant to, kad jame nėra jokių detalių ar smulkmenų. Kitaip tariant to, kas tikrovėje galėtų šiuos krebždesius ir judesius kelti. Meninėje Rūtos paveikslų tikrovėje juos kelia pati tapyba – teptuko judesio ženklai, spalvinė kaita, kontūro plastika ir trūklumas.
Matyt, neatsitiktinai Rūtos darbuose dažniausiai įamžinami pavasario, vasaros ar ankstyvo rudens vaizdai. Tapomas laikas, kada gyvenimas aplink mus iš tikrųjų verda ir tikra to žodžio prasme yra kaitos bei virsmo būsenoje. Kaip tik todėl vyraujantis Rūtos darbų koloritas yra žalias.
Žalia, kaip žinia, suponuoja augimą, ėjimą, brendimą. Ne tik tapyboje, bet ir kalboje žaluma nurodo į minėtuosius virsmus. Juk sakydami žalia korta, žalias vynas kaip sykis ir teigiame numatomą keitimąsi, augimo ar brendimo galimybę. Tačiau žaluma Rūtos paveiksluose yra nevienalytė – ji apgaubia medžių kamienus, susijungdama su tamsiais jų plėmais ir nejučia į juos peraugdama, persipina su baltomis erdvės properšomis ir dangaus mėliu, atspindėdama jį blizgiame žalzgano vandens paviršiuje. Tokiu būdu paveikslas tampa uždara sinergetine visuma, savarankišku, sau pakankamu vientisu pasauliu, pripildytu kunkuliuojančios gyvenimo energijos. Į Rūtos kraštovaizdį kartais patenka ir urbanistiniai objektai, ir net žmonės. Visi jie paklūsta to kintančio pasaulio dėsniams, liudijantiems Rūtos tapomo gamtos kampelio arba panoramos gajumą.
Gi ir pati Rūta Eidukaitytė yra aktyvus ir veiklus, arba – vaizdžiai kalbant – judrus žmogus. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kurią pabaigė 2003m., ji jau rengė personalines parodas. Šioji, Ignalinos krašto muziejuje eksponuojamoji Vaizdų gaudyklė yra keturiasdešimtoji menininkės paroda, nekalbant apie atrankines, konkursines ir grupines ekspozicijas, rezidencijas bei parodų organizavimą jos pačios Vilniuje esančioje Galerijoje Ra.
Kūryboje menininkas visada uždeda savo asmeniškų polinkių antspaudą, visai nepriklausomai nuo to, ar tas antspaudas pažodiškai iliustruoja kokius nors svarbius kūrėjo gyvenimo įvykius ir jo požiūrius, ar ne. Rūtos dėmesys gamtai yra nekintantis. Savo paveiksluose „pagaudama“ tam tikrą peizažo būklę, dailininkė rodo neišsemiamą gamtos pavidalų ir nuotaikų įvairovę. Jos paveikslų įtaiga leidžia ir žiūrovui pamatyti tai, kas pirmiausia atsiveria tik jautriam kūrėjo žvilgsniui.
Galiausiai, juk menas turi tokią galią – parodyti mums tai, ką nuolat matome. Bet parodyti tokiu būdu, kuris mus, nuolat matančius, priverčia nustebti taip, tarytum matytume visa tai pirmą sykį.
Rugpjūčio 14 dieną (pirmadienį), 15 valandą Ignalinos krašto muziejuje vyks Rūtos Eidukaitytės parodos ,,Vaizdų gaudyklės” atidarymas. Tuo pačiu tai – ir rezidencijos ,,Meno klasikos bangos” atidarymas. Smuikuos prof. Raimondas Butvila, eilėraščius skaitys Rasa Milerytė, Linas Daugėla. Renginio svečiai galės susipažinti su rezidencijos programa ir jos dalyviais.