Jaukus kampelis Ignalinos gatvėje, Kaune
Tai buvo 2024 metų vasario 2 dieną, penktadienį. Kaune susitiko rašytojos ir rašytojai, dalyvavę „Meno bangų“ rezidencijoje Ignalinoje, ir ne šiaip dalyvavę. Jų dėka galime skaityti knygą, pavadintą IGNALINOS PASAKOS. Kam pristigo knygos, rezidencijos pasakas galite rasti mūsų portale arba jų išklausyti Lietuvos audiosensorinės bibliotekos sukurtame įraše. Knyga išleista ir Brailio raštu – tuo mes, pasakų kūrėjai, labai didžiuojamės.
Mes – tai Daina Opolskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Darius Rekis, Ilona Ežerinytė, Ona Jautakė, Rasa Milerytė, Virgis Šidlauskas, Gintarė Adomaitytė.
Jau senokai baigėsi rezidencija, jau kuo plačiausiai Lietuvoje pristatyta knyga „Ignalinos pasakos“ (išleista 2022 m.), jau galėtume nusiraminti.
Bet ne.
Mes norime susitikti, mums patinka tęsti rezidencijos metu sumanytą tradiciją – rengti naminius skaitymus, kuriuose savo kūrinius atskleidžiame ne plačiajai publikai, o tik sau ir savo artimiausiems.
Jei kam kyla minčių, kad siaurindami auditoriją leidžiame vėjais valstybės paramą, tai prašom nusiraminti. Tuos naminius skaitymus nei kas finansavo, nei finansuos. Nebent „Ignalinos pasakų“ literatūrinis salonas sudomintų privatų mecenatą. Tuo sunku patikėti net mums – žmonėms, turintiems kuo erdviausią vaizduotę, rašantiems pasakas ir kitus nuo realybės nutolusius kūrinius.
Taigi, Kaunas. Miestas, kuriame mano širdis plaka greičiau ir garsiau. Štai – jau Žaliakalnis, jau Tulpių gatvė, mano pirmoji, gimtoji. O netoliese ir Tvirtovės alėja, iš kurios pėdinau į žalią medinę mokyklą Algirdo gatvėje. Pakeliui ir didelis namas, pažymėtas raidėmis LASS – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Ten repetuodavo, koncertuodavo mano tėvo vadovaujamas choras.
Ignalinos gatvės per savo neilgą, tik devynerių metų gyvenimą Kaune, nesu įsidėmėjusi. Bet skamba šiek tiek mistiškai, net magiškai: Ignalinos pasakos susitinka Kaune, Ignalinos gatvės 18 name. Už šį atradimą dėkojome ir dėkosime Daivai Molytei-Lukauskienei. Ji, kilusi iš Valkininkų, jau senokai gyvena Klaipėdoje, bet svarbius dailės mokslus ėjo Kaune. Ne tik mano, bet ir jos širdis šiame mieste plaka stipriau.
Ką tik parašiau, kad mecenatų mažiems renginiams nereikėtų tikėtis – o juk melavau, be reikalo virkavau. Savo namų duris mūsų skaitymams kuo plačiausiai atvėrė Daivos bičiuliai. Tai menininkų šeima – tautodailininkė Stasė Gideikienė, dailininkai Sofija Gideikaitė Kazakevičė ir Ignas Kazakevičius. Jų svetainė, įkurta japandi stiliumi (japoniško ir skandinaviško stiliaus darna), labai tiko mūsų naminiams skaitymams. Šeimininkai ir jų kūryba buvo įdomi mums, o mes, drįstu tvirtinti, dominome juos.
Skaitymų Kaune, Ignalinos gatvėje, dalyviai
Būtų keista, jei skaitymai Kaune vyktų be kauniečių. Pasikvietėme kompozitorę Zitą Bružaitę, vienos iš „Meno bangų“ rezidencijos dalyvę. Asmenybę, kurios negali nepamilti – ir dėl jos kuriamos muzikos, ir dėl asmeninio šiltumo. O Zita atsivedė smuikininkę Iloną Klusaitę ir publiką – kuo atidžiausiai mūsų skaitymų klausiusį Rimvydą Muzikevičių.
Smuikininkė Ilona Klusaitė atliko Zitos Bružaitės kūrinį n-23. Bet pradėjome ne nuo muzikos, nuo jautraus Zitos pasakojimo apie pasaulį sukrėtusią pandemiją, apie mūsų visų būsenas, kai patekome į nežinią.
Girdėjome ne vien Zitos Bružaitės muziką. Ilona Klusaitė mums smuikavo Johaną Sebastianą Bachą, pasakodama apie jo kūrinių atsiradimą, apie senas istorijas, svarbias ir šiais laikais.
Privalau pasakyti bent kelis žodžius apie publiką. Tai – ne vien jau minėti namų šeimininkai. Tai – ir Rimvydas Muzikevičius. Tai – kadaise sutiktas žmogus, skaitymų vakarą nubloškęs mane į jaunystę.
Kadaise Rimvydas, būdamas Kauno dramos teatro aktoriumi, man ir mano kolegai, o savo vaikystės draugui Kęstučiui Sukackui, suteikė nakvynę. Dviem paklydėliams, užsimiršusiems Kaune. Buvome jauni, velniškai jauni, paskendę noruose ir svajonėse, turėjome jėgų su Rimvydu kalbėtis pernakt. Prisimenu, kad Rimvydo šeima tuomet gyveno teatre, ten įrengtame bute – o juk teatro slaptos vietos ateivį visada žavi ne mažiau, negu scena ir visa tai, kas joje vyksta.
Šį kartą Rimvydas, kalbėdamas apie mūsų skaitymus, pasakė kai ką man labai svarbaus: pasakos tinka suaugusiems, tai vaikiškas žanras, bet ne tik: pasakos grąžina klausytojus ar skaitytojus į vaikystę, dovanoja begalę prisiminimų.
Mes, rašytojai, dažnokai vaikams ir paaugliams rašantys, Kaune skaitėme ne tik pasakas. Buvome sutarę, kad pasirinksime tai, kas šiuo metu kiekvienam atrodo svarbiausia. Gal ką nors, kas rašyta senokai ir jau apdulkėję, bet verta prikelti, gal tai, ką laikome savo aukso fondu, o gal tai, kas visiškai žalia – parašyta vakar ar užvakar. Tai, ką skaitytojams baugu atskleisti, bet saviems – galima ir būtina.
Literatūrinėse svetainėse (gal salonuose) skaityti lengva. Nėra mikrofonų, jų kambaryje ir nereikia, tad ramu: nebus to nelemto cyptelėjimo, pasigirstančio tada, kai skaitai jautriausią teksto vietą. Nėra ir vėjo, mėgstančio pačiupti popieriaus lapą, kurį atsinešei į lauke vykstantį renginį. Nėra ir tų dviejų ar trijų moterų, įprastų kiekviename masiniame pasižmonėjime: ar į koncertą, ar į skaitymus jos ateina pasikeisti svarbiomis naujienomis ir būtinai įsitaiso pirmoje eilėje.
Taigi, lengva skaityti – sunku atsisveikinti. Štai išpėdina Virgis, nešinas gitara, į savo Partizanų kvartalą Kaune, štai išveža Ignas mudvi su Ilona traukinių stoties link. Abi į Vilnių, bet netrukus vyksime nuošaliau. Aš į Ignaliną, Ilona į sodybą Molėtų rajone. Daiva dar lieka Kaune, juk turi šiame mieste artimiausių žmonių. Darius automobiliu lekia link Naujosios Akmenės. Vienintelis iš mūsų, prie kurio pavardės rašoma dr. Ir vienintelis, dirbantis rajono savivaldybėje svarbų švietimo ir kultūros darbą.
Praėję metai ir šių pradžia „Ignalinos pasakų“ autorėms ir autoriams buvo sėkmingi. Esame kuo įvairiausių premijų laureatai, konkursų laimėtojai, LKT stipendininkai. Galintys svajoti ir planuoti, kada pasimatysime vėl. Galbūt rudenį. Galbūt Anykščiuose. Galbūt susitiksime mūsų vaikystės rašytojos Bronės Buivydaitės namelyje, galbūt sukursime tai vietai tinkamus kamerinius skaitymus. Nė kiek neprojektinius. Todėl nuoširdžius.
Adomas Galdikas. Žaliakalnis žiemą. Iš tartle.lt galerijos feisbuko paskyros
Mes mokame rašyti ir tokius, ir kitokius, ir anokius kūrinius, mes turime kuo įvairiausių užsiėmimų. Ir vis tiek: mes labai didžiuojamės, kad visų pirma esame iš vaikų literatūros pievų.
Tas pievas atradau Kaune, Žaliakalnyje, virpėdama iš laimės ir siaubo, kai skaičiau kuo įvairiausias pasakas. Ir Bronę Buivydaitę, ir ją – realistinį „Auksinį batelį“. Galbūt tas batelis padėjo man atkeliauti ten, kur esu dabar – į „Meno bangas“, į „Ignalinos pasakas“.