Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 m. birželio 20 d. Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 m. lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012 m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas. Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.
MENO BANGOS sveikina literatūrinių konkursų laureatę Mūzą Olimpiją Svetickaitę, šį pavasarį laimėjusią dar vieną svarbų apdovanojimą. Jaunųjų filologų konkurse Palangoje poezijos sekcijoje ji pelnė paskatinamąją (arba ketvirtą) vietą.
Mūza Olimpija Svetickaitė
(re)animacija
(re)animuoju gyvenimą
ilgų ašarų
stulpus
raudonais pieštukais
(re)animuoju
paskutinį atodūsį
suku lyg vaizdajuostę
daug kartų
kol kvėptelėjimas įgauna
spalvą
(re)animuoju amžinybę
nuvalkiotą visų
svajonę
ir vistiek lieka
beprasmybė
kaip filmavimo aikštelės
pliauškė
kine
balandžio 15-oji arba juodoji skylė
pasiduodu eufemerijai
šalčio
pro žvilgsnį
žalčio
išnyru
durys kosėja prisidengdamos
spyna
rankos suvarpytos
lietaus
meldžiuosi žiūrėdama žolei
į akis
ačiū
lyju
– – – – – – – – – – –
veidrodžio dūmuos
tirpstu
Skambantys. Neringos Dangvydės nuotrauka
šlovė
Pagal Danieliaus Rusio paveikslą „Gracijos“
joms mėto gėles
kojos aprištos
kaspinais
jos mėto savo
kaukoles
lengvai
lyg žonglierius
kamuoliukus
joms
teatrui jų ne jų
ploja
turtinga visuomenė
jos vaidina tobulas
penki grimo sluoksniai
ir jau žmonės
jos anoreksikės
kaulai tušti
kad net skamba
antroji jų linkusi
į bulimiją
teatrališkai vemia
tiesiai ant ponių
suknelių
ponios meno nesupranta
tai galvoja čia tokia
vaidyba
raudonos daugiau
nei kraujo
šešėliai tikresni
nei jos
ir giltinės lenda
dalgiai skimbčioja
plonytė riba
tarp ačiū ir amen
veidrodis
atsimeni penktadieniais tryliktom
sėdėdavom prie suskilusios
lempos ir klausydavom musių
zyzimo baltais tušinukų šratais koduodavom
sąskaitas negailėdami dalindavom vienodai mirksinčias
akis tu bandydavai iškoduoti jei
nepavykdavo šaudavai traškėdavo
nuspaudžiamas šratinuko gaidukas sumirksėdavo
akys tada vėl puldavom dalintis kuo tik
įmanoma juk viskas pas mus
identiška viskas visada
tiks ir taip tol kol ateidavo
vidurnaktis ir balti tušinukų šratai
pajuodėdavo ir užgesdavo suskilusi
lempa ir nebeskrisdavo zyzianti
musė. o tave nuplaudavo nuo
kvėpavimo ant stiklo susikūrę
lašiukai
Krentant. Neringos Dangvydės nuotrauka
***
Akmenim nusėtas dangus
Ir štai numirė ruduo
Mūsų delnuose.
***
Pakalnučių ašarom
Kalbėjo akmuo
Tavo svajonėse.
***
Akmeny įsirėžę emocijos
Tau besakant kad
Mėnulis stipresnis už vyną.
***
Rudens aštrumas
Sunkesnės už nebūtį
Akmens ašaros.
***
Dulkėtas oras
Akmeninės skeveldros
Pameta skrandas.
***
Sustingus žiema
Tik akmenys, akmenys
Mano stuburas.
Smėlio pilių statybinė medžiaga. Neringos Dangvydės nuotrauka