Credo quam absurdum
Vilniaus universiteto filologyno studentė (išsyk daug pasako apie žmogų), prancūzų filologija, 1 kursas, 2 grupė. Vidurkis pusėtinas.
Laisvu laiku, likusiu po verkimo bei planavimo iššokti pro balkoną būnu kur nors prie teatro;
Rašau tik traukiniuose, troleibusuose (apskritai, viešajame transporte);
Policijos įskaitoje nesu (bet juk dar ne vakaras);
Naktimis (o ypač prieš egzaminus) garbinu Apoloną;
Naujas gyvenimo tikslas – dirbti princese Prancūzijos Disneyland’e.
Tai va tiek.
Mingaudė Kotryna Zujūtė
Šiandien einant gatve…
Šiandien einant gatve netyčia pro mane praskrido aktorius. Aktoriai man jau seniai nėra kažkas labai didelio ir paslaptingo, kažkas stebuklingo, bet, tenka pripažinti, jie kitoje realybės suvokimo orbitoje sukasi (din-din tokie, na, keistoki, visi šita slaptai galvojam, tik ššš). Tas asmuo, pasivertęs į tūžmingą kranklį, tamsiu, nuo psichologinės bei moralinės naštos iškankintu veidu, tuščiu, bet tuo pačiu ir giliuose mąstymo toliuose perdrėkusiu žvilgsniu stebeilydamasis kažkur į tolius, pralėkė pro mane gatvėje.
„Ne nu kaip koks narkomanas“, ‒ pamaniau.
Kaip tik tą rytą, prieš lipdama iš troleibuso, virš jo durų pamačiau prilipintą tokį nublukusį ‒ nublukusį labiau nei mano viltys įstoti į akademiją – skelbimuką. „Nori nustoti vartoti narkotikus? Anoniminių narkomanų klubas laukia tavęs!“. Bent jau kažkas laukia – bet ir tai, sąlygos iškeltos ‒ „jei nori nuSTOTi vartoti narkotikus“. O jei aš noriu PRAdėti (šiaip gerai pagalvojus, toks klubelis ir būtų geriausia vieta pradėti vartoti ‒ visi specialistai, žino, nuo ko pradėt, kas geriausiai apneša, žino, kur, pas ką ir kiek kainuoja)?
Tas praskriejęs kitos realybės padaras įmetė man mintį – o jei tapčiau narkomane? Gal aš noriu būti narkomane? Įsivaizdavau: ateinu aš į Anoniminių Narkomanų Klubą ir, sukantis ratui pagal laikrodžio rodyklę, visi prisistato. Vienas sako: „Aš Vladas, vartoju jau 20 metų, bandžiau marihuaną, uosčiau kokainą, leidausi heroiną, LSD vartoju vietoj vitaminų, ale kai užragavau Angelų Dulkių, tai suvokiau, kad jau gal tau, Vladeli, gana, jei dar gyvenimėlį myli“, kitas – panašiai, išragavęs visko ir gyvenęs visur. Galiausiai eilė ateina man, ir viskas, ką galiu pasakyti, yra, jog vieną kartą esu buvusi prie žmonių, kurie rūkė žolę. Toks liūdnokas scenarijus mano pozicijos (iš tiesų tai čia džiaugtis reikėtų, kad neturiu patirties su „dalykais“).
Žmonės teisia narkomanus taip, jog baisu. Nekenčia ir spjauna į juos dar labiau nei į alkoholikus (nors čia gal dėl to, jog, khem, „tautuos bruožas gi“), bet ir labiau nei savo nekenčiamus neheteroseksualus. „Narkomanas gali padaryti bet ką!“ ‒ na, taip. Tiesa.
Visi žmonės ‒ narkomanai, negalintys tverti be savųjų narkotikų, dėl kurių jie žudo ir žudosi. Vieni desperatiškai ieško ir gyvena meilėje, kiti – alkoholyje, tabako džino lempoje, darbe (darboholizmo problema irgi labai rimta) ir taip toliau, ir taip toliau…
Ir staiga aš supratau – aš juk ir dabar narkomanė! Man ir dabar lupasi oda pagalvojus, jog laukia nuolatinės miesto kultūros intoksikacijos proceso ištoksikacija. Kliedėjimas, karštinė, išprakaituotas teatras nemigos naktimis. Tokia agonija mane visada traukia į agresyvią apatiją, o apatija yra hiboidinės šizofrenijos bruožas. Ech, ar šiaip, ar taip, sako, kad nesusivokiu šiame gyvenime, tai kas ta šizofrenija, kai pagalvoji – tik šioks stoks priedėlis prie bylos pasididžiavimui.
Net užsinorėjau būt šizofrenike…