Mingaudė Kotryna Zujūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Sveiki. Mano vardas – Mingaudė Kotryna Zujūtė. Ne Mindaugė ar Mingailė, o Mingaudė – mano vardas, tiesą sakant, atsirado pirmasis iš visų tų vedinių, tačiau kažkaip žmonės jį pamiršo.
Gyvenu Kaišiadorių rajone, Totoriškių kaime. Kol buvau maža, tasai kaimelis vadinosi Krivonimis – vietos pavadinimas kildinamas iš to, kad kaimo kapinaitės įrengtos ant kalvelių, ant kurių kažkada, kaip spėjama, kriviai ir vaidilutės degindavo laužus. Ironiška, kad netoli tos vietos dabar yra bažnyčia.
Mokausi Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje, ketvirtoje klasėje. Esu pasirinkusi fizinių – technologinių mokslų profilį – paskutiniaisiais mokykliniais metais dar bandžiau prisivilioti „normalią“ specialybę, bet deja, kuo labiau stengiausi atitolti nuo kūrybos, muzikos ir literatūros, tuo labiau jie mane „siurbė“ į save.
Apie save daug kalbėti nemėgstu, ir, kaip kažin koks, dabar jau nebepamenu, žymus žmogus sakė – „Aš neįdomus. Bet įdomu tai, ką aš sukūriau.“ Arba bent jau tikiuosi, kad įdomu.
It vėjas, apsisiautęs marška
Ji gyveno mažame bute su plačiu vaizdu į liūdnai šviesų senamiesčio gyvenimą ir kartais įsivaizdavo esanti plačiai pagarsėjusi Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, apsikarsčiusi, apsipuošusi lėtai mirštančiais gėlių žiedais. Ji visuomet savo aukštoje, lieknoje sekcijoje stiklinėmis durimis, turėdavo torto ‒ bent nedidelį baltą torčiuką, nors pati jo niekada nevalgydavo. Spintelėje tarp langų į senamiestį, šviesioje ir nedrąsiai dekupažuotoje, ji laikė mažą dėžutę parako ir nedidelį revolverį, kurį buvo nusipirkusi tam, kad galėtų pati nusišauti. Jei kada nors užsinorėtų. Nes dabar tikrai nenorėjo.
Idealizuotą Liudo Vasario nepažįstamąją jai atstojo kartkartėmis per langą ar tarpuvartyje per netyčia prasiskleidusią juodą maršką išvystos blizgančios sielos, kuriomis, kaskart vieną jų išvydusi, iš naujo imdavo tikėti, vaizduotis, jog kiekvienas juodmarškinis žemės pilietis švyti – tik reikia įsižiūrėti.
Kartais tas tikėjimas, tas idealizavimas joje išlikdavo gyvas ilgai – savaites, mėnesius, o kartais išgaruodavo kaip puodelis vandens Gobio dykumos smėlynuose. Bet ilgesnį laiką aplink tematant apsiaustus, po kuriais nieko nebuvo, jos tikėjimas išskrisdavo ir ji pati pasijusdavo it vėjas, apsisiautęs marška. Bet tik tikėdama ji galėdavo išvysti sielas po marškomis. Jas atpažinti. Po truputį ji pastebėjo, kad kuo labiau stengiasi jas išvysti, tuo daugiau jų ir mato… Nepažįstamų sielų, blizgančių sielų, apsivilkusių juodus, sunkius vilnonius marškinius bei apsiaustus kurios, jos įsivaizdavime, kartais įsileistame į savo galvą, slepiasi po kiekviena marška ir tik ir laukia, kad jų ieškotum, nes nori būti pamatytos, pagirtos, kaip gražiai blizga, kokios gražios yra – tik bijo, jog kitos marškos ir tebus tik marškos, o po jomis niekas nesislėps.
Vis dėlto – o kas ji tokia buvo? Vakarais, po raudonai oranžiniais žibintais, brisdama senamiesčio gatvėmis ji pati nežinojo, kas tokia ji yra ir ar apskritai egzistuoja. Gal ji buvo tik vėlė, tik atsiminimas? Gal ji pati tėra juoda marška, medžiojanti, tykojanti blizgančių sielų, trokštanti jas susiurbti, suryti, nes pati tos šviesos neturi. Galbūt, kaip ir tie apsiautai gatvėse, ji nebeturėjo savęs, todėl ir jai buvo skirta nešioti maršką?
Kai tikėdavo sielomis, ji tikėjo ir pati turinti jausmus, ji pati švytėjo, bet kaskart tikėjimą praradusi pamanydavo, jog ne veltui laiko revolverį spintelėje prie lango.
Nėriniai. Neringos Dangvydės nuotrauka