Linas Daugėla
Esu Linas. Mėgstu būti. Pajusti skirtingą akimirkų šriftą. Mėgstu jausti tylos pulsavimą, šypsenų ir liūdesio antspaudus. Ir rašyti. Braukyti popieriuj eilutes, kad jos išmoktų kalbėti. Poezija ir esė jau tapo mano savastimi. Kūryba man suteikia prasmę, padeda pajausti, kiek dangaus telpa mūsų saujose.
Mėgstu fotografuoti, dažnai ne tik gamtą, žmones, bet ir griuvėsius, chaosą ar žolynus, prasikalusius pro asfaltą. Labiausiai mėgstu tokias nuotraukas, kuriose kiekvienas gali išvysti skirtingą prasmę.
Mėgstu mėnuliuoti. Naktimis žvelgti į mirgulius horizonte ir mąstyti, ką tą akimirksnį jaučia kiti.
Ir ieškoti tikrovės kiekvienoj nuotraukoj, posme, pastraipoj. Tokios tikrovės, kurią skaitant per nugarą bėga šiurpuliai.
MENO BANGOS primena, kad Kretingos Pranciškonų gimnazijos abiturientas Linas Daugėla sėkmingai dalyvauja Jaunųjų filologų konkursuose, už savo kūrybą – poeziją ir eseistiką – pelnydamas aukštas vietas.
Užsiskaitymai
Kartais kai kurių poetų eilėraščiai nuodija kaip pieno rūgštis. Padegustuoji tris eilėraščius – ir daugiau negali paragaut neatsikvėpęs. Jie vargina kaip žmonės, besistengiantys išspręsti tavo problemas ir už tai besitikį medalio.
Kai kurie eilėraščiai užtraukia kvapą kaip vaikystėj suvalgytas levandom kvepiantis muilas.
Kai kurie degina it ką tik užgesintas degtukas, priglaustas prie skruosto.
Kai kurie šaldo lūpas tarsi pasiklydusios snaigės mirusio sausio katakombose.
Kai kurie čiulba it kolibriai, radę medaus šventyklą.
Bet kai pats tampi eilėraščiu, supranti, kad neišryškinsi kurios nors neišspalvintos spalvos – į saują imi visas.
Žirniai
Šią vasarą nebuvo žirnių. Neprisiruošiaunueiti į turgų ir nusipirkti šiek tiek ankštinių daugtaškių.
Atsimenu, kaip seniau prie kažkokio kaimynų anekdotuose minimonamo neva augo žirniai. Kur buvo tas namas, nežinau – koordinačių niekas nedavė. Kiemo vaikai iš ten vogdavo žirnius. Tuomet buvau idealistas, vogti neleisdavo sąžinė, tad jų pavogtus žirnius keisdavau į saldainius. Žaisdavom verslininkus. O gal kam tada ir gimė verslininko gyslelė.
Kartą viena draugė, žirnių gerbėja, pasakojo, kaip tame name rado pakartą žmogaus skeletą, kaip bėgo nieko nematydama ir pakeliui išbarstė visus žirnius. Nuo tada žirnių epocha baigėsi, tik retkarčiais dar rasdavau į laikraštinę įkištų tuščių ankščių. Dabar nebėra nei žirnių, nei kas juos vogtų. Liko tik skonis, vis dar neišblėsęs iš atminties.
Bet tebūnie neįkainotos tos akimirkos, kai saldainiai virto žirniais, kai vaikai glėbiais nešdavo žirnius, juos mėtydavo į langus ar sprukdavo nuo skeletų. Kai niekas nemokėjo skaičiuoti ir visi buvo laimingi.
Nuo lūpų iki dangaus
O šiandien lyja. Smarkiai. Lietus šoka ant stogų, lašais apšlakstydamas ir palaimindamas kiekvieną gyvą būtybę. Pastaruoju metu dažnai pasikalbu su lietumi. Pafilosofuojam apie rudenį, amžinybę, tylą, vienatvę.
Bet kartais, kai nelyja, nerandu su kuo pasikalbėti. Ne visi žmonės išgirsta širdies balsą, ne visad mano lūpos sukruta, kai širdis prašo prabilti. Kodėl kartais žmogus, turėdamas ką pasakyti, nusprendžia tylėti? Bijo kitų nuomonės, pasmerkimo? Baiminasi likti nesuprastas? Bijo užsidėti kaukę ir neįstengti likti savimi?
Aplink mus daug žmonių, kurie subręsta kaip pumpurai, pamilsta pasaulį arba jo neapkenčia, myli žmogų arba nuo jo nusigręžia, akyse tampa angelais, už akių – velniais, ir atvirkščiai. Jie prabyla kaip rytas ir nutyla kaip vakaras. Bandau suskaičiuoti žmones, kuriančius laiką kartu su manimi. Ačiū Dievui, skaičių vis dar pametu. Vis dėlto sunku suprasti, kiek iš jų tikri, į akis nemeluojantys, paslapčių neišsiuntinėjantys kiekviena messedžerio žinute, nesijuokiantys iš apkalkėjusios ir sulytos tavo širdies? Kiek yra jų, nūdienos apaštalų, kurių lūpos liūdnai nusišypso, išgirdusios tavo nusiskundimus, džiaugsmus, kančią, laimėjimus, pralaimėjimus, idėjas?..
Neskaičiuosiu. Bijau, kad netektų amžinai kalbėtis su lietumi. Kalbėtis… Žmogus sutvertas kalbėtis, tylėti jis negali. Nėra nieko sunkesnio nei tylėti, kai širdies balsas veržiasi pro suskirdusias lūpas. Dažnai tyla padeda įsiklausyti į Dievo balsą, atrasti save, išpinti save iš painaus rūpesčių voratinklio, susimąstyti, atrasti tiesą vienu ar kitu klausimu. Tačiau tyla tuo ir ypatinga, kad netrunka amžinai, kad, kai ji įkūnija prasmę, ją suvilgo žodis, pabudęs ir panoręs išskleisti sparnus.
Sakoma, kad kai kuriems žmonėms lemta visą gyvenimą praleisti vieniems. Vis dėlto pritarti sunku, kaip ir patikėti, kad žmogus gali nekalbėti. Iškentęs ilgą tylą, kupiną apmąstymų, žmogus vis tiek imtų kalbėtis su sienomis, puodeliais, kaktusais, vazonais, laikrodžiais ar lietumi, užklydusiu į balkoną. Kalba – įgimtas žmogaus pradas, ji gali virsti ir gėriu, ir blogiu; taip pat vienatvės priežastimi ir pasekme. Kalba atveria pasaulio plotmes, bet kartu gali jas ir užverti. Tik pats žmogus pasirenka, kokie žodžiai nuo jo lūpų pakils į pasaulį.
Tyloj jaučiu, kad negalėčiau nekalbėti, kalbėdamas – kad neįstengčiau netylėti. Kalba neįmanoma be tylos, pastaroji – be kalbos. Ir viena, ir kita gali įskaudinti žmogų, sugriauti santykius. Mąstau, nuo tylos ar kalbos kenčiu labiau. Ko gero, panašiai. Bet tik kenčiant galima išmokti tylėti ir kalbėti taip, kad kentėti tektų mažiau. Nors, tiesą sakant, abejoju, ar kada išmoksiu. Juk protas ir nuojauta dažnai užklumpa pavėlavę.
Šiandien pasitylėjau su vėju. Parke gurkšnojau kavą, o jis vaikštinėjo aplink. Tylėti buvo gera. Anot Albero Kamiu, kartais nėra prasmės kalbėti, jei neturi ką pasakyti
Puokštė
Tądien ėjau gatve su gėlėmis rankose ir ledais maišely. Pro šalį plaukė mašinos. Nuo karščio lydėsi asfaltas. Rožės leipo, muistėsi, tarsi norėjo nuo manęs pasprukti. Ledai maišely ėmė tirpti ir palikinėti pėdsakus. Buvau it vasaros anekdotas. Praeiviai į gėles žvelgė su ironija, tarsi dovanoti gėlių puokštę būtų kvailumo ar laisvės suvaržymo požymis.
Prisiminiau žmogų,sutiktą Moters dieną. Pamatęs mane su gėlėmis, išsišiepė, apnuogindamas kelis dantis, ir, kramtydamas gumą, tarstelėjo: jau prisidirbai, matyt, būsi vaiką užstatęs.
Dabar irgi pasijutau nejaukiai – it būčiau paleistas lygtinai ir skubėčiau išpirkti kaltę.
Gal kartais į viską žvelgiu pernelyg stebėtojo akimis – reikėtų išmokti apmąstymus priimt paprasčiau, per giliai į juos nepasinerti. Bet nemoku. Močiutė su bočeliu kadaise daug vargo statydamiesi garažą, pusę miesto aplakstė, kol surado plytų, o kaimynas naktimis plytas garažui susinešė iš statybvietės anapus kelio ir liko nepagautas.
Kartais atrodo, kad kitiems gyventi nepaprastai lengva, lyg viską būtų išmokę atmintinai.Man ne – iš batų ir širdies turiu išimti kiekvieną akmenį. Bet gal taip įdomiau – leipstant gėlėms, tirpstant ledams, išgyvenant praeivių ironiją.
Stabteliu. Į krūmus kažkieno įmestos pernykštės rožės jau virtofosilijom. Aš irgi fosilija – nei kaltas, nei prisidirbęs, bet nešu gėles, leipstančias nuo kaitros.
Ričardo Šileikos nuotraukos