Erikas Druskinas. Aldonos Minkevičienės nuotrauka
Kultūrinė ir socialinė veikla keičia probleminio jaunimo elgesį
Pokalbis su Rokiškio kultūros centro direktoriumi Eriku Druskinu
Peržvelgus Jūsų biografiją, ryškėja, kad išbandėte save įvairiose srityse. Dirbote Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje, trumpai vadovavote Širvintų kultūros centrui, o nuo rugsėjo, laimėjęs konkursą, einate Rokiškio kultūros centro direktoriaus pareigas. Taip pat – dainuojate (2008 metais dalyvavote muzikos šou „Žvaigždžių vartai“), rašote pjeses, kuriate spektaklius ir filmus, imatės kultūrinių ir pilietinių iniciatyvų… Ar toks „hiperaktyvumas“ – Jūsų asmenybės bruožas? O gal jį lemia bendra kultūros žmonių šiuolaikinėje Lietuvoje padėtis, kuri neretai reikalauja „verstis per galvą“?
Įtaką „hiperaktyvumui“ daro viskas. Tikiu, kad žmogus patenka į tokias aplinkybes, kur jis geriausiai atsiskleidžia. Kartais gyvenimo posūkiai atrodo keisti. Dirbau ir dailininku – dekoratoriumi, scenografu; moku gaminti butaforiją ir lėles (už tai esu dėkingas Klaipėdos universiteto dėstytojoms – dailininkei Sofijai Kanaverskytei ir lėlių teatro kūrėjai Jūratei Januškevičiūtei). Teko ir interjero dizainą kurti. Gal 6 ar 7 metus maketavau spaudos leidinius. Kai maketavimas tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, sustabdžiau save – juk norėjau susieti savo gyvenimą su scenos menu (universitete režisūrą dėstė Elena Savukynaitė)! Pastaraisiais metais dirbau kaip kultūros vadybininkas ir kultūros įstaigų vadovas.
Ne visomis gyvenimo suteiktomis progomis pavyko pasinaudoti. Kai dirbau Anykščių koplyčioje režisieriumi, viena užsienio pedagogė, išgirdusi, kaip dainuoju, pasiūlė stoti į Briuselio Karališkąją konservatoriją mokytis operinio dainavimo. Po Anykščiuose 2005 metais holokausto tema režisuoto spektaklio „Varna netiki ašarom“, kurį suvaidinome viename festivalyje, sulaukiau pasiūlymo gilinti režisūros žinias Maskvoje. Bet buvau jaunas, nepatyręs – likau Lietuvoje. Norėjau baigti operinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet įvedus mokestį už studijas antroje aukštojoje mokykloje (būtų reikėję mokėti 18 000 litų per metus!), tokios galimybės atsisakiau, nors buvau įstojęs į parengiamąją dainavimo klasę pas prof. Virgilijų Noreiką… Gaila, nuostata, jog už studijas aukštojoje mokykloje, kai jau eisi baigęs vieną aukštąją, reikia mokėti, daugeliui gabių žmonių Lietuvoje uždaro duris.
Nėra lengva reikštis įvairiose srityse…
Kodėl? Išskaidote jėgas?
Žmonės netiki, kad galiu pasiūlyti idėjų įvairiose srityse… Tenka nuolat darbais įrodinėti, kad esu ko nors vertas. Pavyzdžiui, kai kilo mintis 2011 metais Anykščiuose, minint Laisvės gynėjų dieną sausio 13-ąją, įgyvendinti unikalią pilietinę akciją „Vienybės vėliava“ (ji vyksta jau ketverius metus), ne iš karto mumis patikėjo… Kai kurie įtakingi asmenys žiūrėjo į mus kaip į kvailius. „Jei nėra buvę tokio projekto, vadinasi, jis nėra galimas“, – mąstyta taip… Bet užsispyriau ir pasiuvau vėliavą – 200 metrų per penkias dienas. Dabar pasiūčiau greičiau…
Ar pavyduoliai Jus apkaltino savireklama?..
Taip. Paradoksas tas, kad kaip dailininkas ir režisierius iš šios akcijos negaunu jokios reklamos. Mano karjerai tai nepadarė jokios įtakos. Nors šia akcija susidomėjo įvairių pasaulio šalių televizijų žinių tarnybos.
Rokiškis. R. Šileikos nuotrauka
Kai pasiryžote dalyvauti konkurse dėl Rokiškio kultūros centro direktoriaus pareigų, turbūt domėjotės, kuo savitas Rokiškio kultūrinis gyvenimas?
Visada stebiu aplinkinių rajonų kultūrinį gyvenimą – kokie vyksta festivaliai, kokie objektai siūlomi turistams. Kultūra yra susieta su turizmo paslaugomis, ji gali ir turi teikti ekonominę naudą savo kraštui, šaliai. Menininkas, dirbdamas kultūros įstaigoje, turi ir savo gebėjimus atskleisti, ir įstaigai naudos duoti.
Nepriklausomybės aikštė Rokiškio senamiestyje. R. Šileikos nuotrauka
Aplankiau visas Rokiškio viešas erdves – domėjausi, kokius būtų galima organizuoti renginius, kokias galima būtų veiklas vykdyti. Susipažinau su Rokiškio krašto muziejaus edukacinėmis programomis. Rokiškio kultūros centras bendradarbiaus su visomis rajono kultūros ir švietimo įstaigomis. Muziejaus lankytojus, pasitelkus įvairias teatro formas, galima patraukliai supažindinti su krašto istorija.
Rokiškiui sukurtas teatrinio miesto įvaizdis.
Rokiškio dvaro bravoro siena. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio dvaro sodyba (krašto muziejus). R. Šileikos nuotrauka
Taip, jau 31-ą kartą buvo surengtas Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Pažymėtinas didžiulis režisieriaus Jono Korenkos nuopelnas tiek vadovaujant Rokiškio liaudies teatrui (1982–2004), tiek organizuojant šį festivalį.
Tobulinsime festivalį. Rokiškio liaudies teatrui pastaraisiais metais trukdė nuolatinė režisierių kaita. Mėgėjų teatrui svarbu, kad vyrautų vieno režisieriaus mokykla. Nėra gerai, kai teatras per metus sukuria tik vieną spektaklį. O galima būtų kurti ir kamerinius spektaklius, ir monospektaklius. Turėtų būti kuriama įvairių formų spektaklių – ne tik dramos, bet ir lėlių teatro bei pantomimos.
Šiuo metu peržiūriu Rokiškio kultūros centro etatus. Noriu, kad Rokiškio kultūros centras teiktų daugiau kultūros paslaugų.
Rokiškio stačiatikių šv. Aleksandro Neviškio cerkvė – kultūros ir istorijos paminklas. R. Šileikos nuotrauka
Ar nepakanka, kad rokiškėnai kultūros centre tik leistų laisvalaikį – dainuotų, vaidintų, šoktų?..
Ne. Vaikų ir jaunimo užimtumo problemą gali spręsti mokyklos, neformalaus ugdymo įstaigos, viešosios įstaigos. Dabar visi valstybės ir europiniai projektai nukreipiami į viešąsias įstaigas, kad šios teiktų ugdymo ir kūrybos paslaugas. Kultūros įstaigos turi teikti daugiau paslaugų. Lapkritį susitinku su įvairių mokyklų mokytojais ir mokiniais, noriu išsiaiškinti jų poreikius ir tai, ką kultūros centras jiems galėtų pasiūlyti įvairiose kūrybinėse srityse – kino, kūrybinio rašymo, lėlių teatro, pantomimos. Rokiškyje vaikų ir jaunimo kultūros reikalai yra apleisti.
Rokiškio daugiabučių kieme. R. Šileikos nuotrauka
Gražiausias Rokiškio namas. R. Šileikos nuotrauka
Kai dirbau Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje, mano kūrybinę studiją lankė apie 70 mokinių. Vaikinų buvo daugiau nei merginų (labai reta!). Dirbome ir lėlių teatro srityje, ir kino. Patys gaminome dekoracijas, įvairias instaliacijas, kuriomis ne kartą puošėme ir Anykščius, ir Vilnių. Sostinėje kelerius metus vyko vitražų projektas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga kovo 11-ąją medžiai Gedimino prospekte buvo puošiami mažais vitražais.
Be to, mūsų studijos nariai lankydavosi ligoninėse – sveikindavo ligonius, senolius šv. Kalėdų proga kaip Kalėdų seneliai ar nykštukai, dovanodavo savo sukurtus atvirukus. Net problemiško elgesio mokiniai po tokių apsilankymų keisdavosi gera linkme, tapdavo jautresni. Nors dėl veiklos sulaukdavau ir neigiamos reakcijos iš kai kurių mokytojų. Šioje veikloje dalyvaudavo ir blogai besimokantis ar pamokų nenorintis lankyti jaunimas. Jiems buvo draudžiama dalyvauti respublikiniuose renginiuose arba tokiuose, kuriuos filmuoja televizijos. Bet net 20 procentų problemiško elgesio jaunuolių, dalyvaudami kultūrinėje – socialinėje veikloje, imdavo geriau mokytis. Mažas gražus stebuklas!
Per miestą tekanti Laukupė. R. Šileikos nuotrauka
Taigi, kuria linkme keisite festivalį „Vaidiname žemdirbiams“?
Savo vizija gąsdinu kai kuriuos rokiškėnus. Rokiškis nutolęs nuo Vilniaus ir Kauno. Tokių pramogų objektų, kaip, pavyzdžiui, yra Druskininkuose, Rokiškyje nėra daug. Paprastai kovo mėnesį teatrai parodydavo apie 20 spektaklių. Ne į visus spektaklius gausiai susirinkdavo žiūrovai. Didžioji salė, kurioje gali susirinkti apie 500 žiūrovų, kartais būdavo pustuštė. Programa neturėtų būti orientuota tik į Rokiškio žiūrovus. Be to, aplinkiniuose rajonuose formuojasi nauji festivaliai. Todėl reikia keisti mūsų festivalio formatą. Reikia skaičiuoti sąnaudas ir gaunamą naudą. Gal mažinsime spektaklių skaičių. Štai Anykščiuose spaliui baigiantis vyko antrasis Lietuvos profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“. 2016-ųjų sausį Biržuose vyks XX profesionalių teatrų festivalis „Žaldokynės kraštas“. O kuo mūsų festivalio repertuaras nuo minėtų turėtų skirtis? Ar norime, kad mūsų festivalis būtų Rokiškio miesto (rajono) festivalis, ar regiono? Be to, mūsų festivalis nesupažindina žiūrovų su užsienio teatrais.
Festivalis galėtų tarnauti turizmo plėtrai. Jei festivalio repertuaras tiks tik Rokiškio žiūrovams, tada turizmo plėtros nepaskatinsime…
Obelis. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. R. Šileikos nuotrauka
Paukščių balius. Dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. R. Šileikos nuotrauka
Rokiškyje organizuojame ir daugiau festivalių – spalio 22–25 d. vyko XXI tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“, skirtas Etnografinių regionų metams. Šiemet vaidino mėgėjų ir profesionalų trupės iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Egipto.
Festivaliai reikalauja daug lėšų – svečiams reikia nakvynės, maitinimo…
Taip. Gerai, kad turime puikių rėmėjų (tarp jų – ir Rokiškio rajono savivaldybė bei Lietuvos kultūros taryba), tik jų dėka festivaliai ir gali vykti. Kiekvienais metais finansine prasme mes rizikuojame… O nesinori. Kultūra turi atsipirkti – nebūtinai tiesiogiai finansine prasme. Bet miestas turi pajusti naudą.
Bažnyčios altorius. R. Šileikos nuotrauka
Yra toks pasakymas: kuo daugiau renginių vaikams ir jaunimui – tuo mažiau ateityje reikės kalėjimų.
Taip ir yra. Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje padarėme eksperimentą: įrengėme nedideles erdves, skirtas mokinių laisvalaikiui. Pastatėme kelis stalo teniso, bilijardo ir šachmatų stalus, treniruoklius. Pradinių klasių mokiniams pasiūlėme stalo žaidimus. Veikė įvairūs būreliai – audimo, modeliavimo… Visos šios priemonės tris kartus sumažino patyčias ir smurtą mokykloje! Svarbu jaunimui pasiūlyti įvairių veiklų. Mokykla turi prisidėti ir prie miesto renginių organizavimo. Negali kultūros įstaiga viena mieste surengti didžiulės šventės ar festivalio. Turime dirbti kartu su vietos bendruomene ir būti bendruomenės dalimi bei prisidėti prie krašto gyvenimo plėtros.
Miestas turi užauginti sau darbo jėgą ir ją tinkamai paruošti, kuri dirbtų savo krašte ir generuotų ekonomiką. Visi tarp savęs esame susiję. Kai turistas angliškai ar rusiškai klausia, kur Rokiškyje rasti viešbutį, o kultūros centro darbuotojas negali jam atsakyti, nėra gerai. O miestas turi būti pasiruošęs priimti svečius. Todėl nuo lapkričio mūsų kultūros centre dirba anglų kalbos specialistas, kuris ruoš tarptautinius projektus anglakalbei aplinkai ir padės kultūros centro žmonėms gilinti anglų kalbos žinias. Šiandien kyla daug iššūkių – turime jiems ruoštis. Lietuvos kultūros tarybos finansų „kranas“ biudžetinėms įstaigoms pamažu „užsukamas“. Tomis lėšomis lengviau pasinaudoja viešosios – kultūros verslo įstaigos, kurių tikslas nėra nemokamai pateikti kultūrą ar didinti jos prieinamumą žmonėms. Man tokia tendencija nepatinka, nes į valstybės lėšas žiūrima ne kaip į galimybę startuoti, o kaip į išgyvenimo sąlygą. Ir valstybinės kultūros įstaigos turi galvoti, kaip uždirbti daugiau pinigų, kad būtų galima premijomis paskatinti gerai dirbančius žmones. Rokiškio kultūros centras uždirba nemažai – palyginti su analogiškomis įstaigomis Utenoje ar Anykščiuose, gal net 2 kartus daugiau. Kitas klausimas, kaip tuos pinigus išleidžiame: ar skiriame investicijoms ir darbuotojams skatinti, ar išlaidaudami „pravalgome“?
Kalbėjosi Ridas Viskauskas
Rokiškio Kalvarijų (sakralinių statinių komplekso Rokiškyje pradėto statyti XIX a. antroje pusėje, bet nebaigto), viena iš stočių Velniakalnyje (taip vadinamas Rokiškio miesto kvartalas). R. Šileikos nuotrauka
Rokiškio Šv. Mato Evangelisto bažnyčia. R. Šileikos nuotrauka