Aš ‒ Kamilė. Gyvenu Žemaitijoje, Šilalėje, esu Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dvyliktokė. Rašyti mane verčia aplinka: gamta, daiktai, bet dažniausiai ‒ žmonės, tai, kas slypi juose, tai, ką jie jaučia, taip pat visuomenėje susidarę įsitikinimai. Kuriant man svarbiausia parodyti emocijas, atkreipti į ką nors dėmesį, išreikšti savo nuomonę. Tikiu, kad tokia yra ne tik literatūros, bet ir viso meno paskirtis. Mano nuomone, tam, kad parašytum gerą kūrinį, nebūtina nuvykti į Buenos Aires ar patirti ką nors įspūdinga, galbūt netgi daugiau įkvėpti gali pakelėje užmigęs girtuoklis, tik reikia į tai mokėti pažvelgti savaip.
Kamilė Bliūdžiūtė
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, IVc klasė
VAIKYSTĖ
Taip jau yra, kad vaikystės šalį palieki tada, kai nebenori jos palikti. Ne savo noru, deja. Atrodo, kad gyvenimas žaidžia žmogaus jausmais. Jis, niekšelis, lyg tyčia atima kažką tuomet, kai to pasigendi. Nors geriau pagalvojus, turbūt gyvenimas pirmiau atima, o žmogus tik tada to pasigenda. Taip ir su vaikyste. Užaugi tada, kai jau nori į ją sugrįžti. Dar paknopstomis bėgi paskui laiko traukinį, tačiau jis tavęs nebelaukia. Būtų smagu, jei galėtum kaip Pepė Ilgakojinė nuryti stebuklingą pupelę ir nebeužaugti. Tačiau nebūtina su vaikyste atsisveikinti visiškai, iš jos gali kažką pasiimti. Nemanau, kad būtina brėžti raudoną liniją tarp vaiko ir suaugusio žmogaus. Nors ir kadaise buvai vaikas, o dabar užaugai, vis tiek esi tas pats žmogus. Pasikeiti, žinoma, bet išlieki tas pats.
Galbūt aš jau nebe vaikas, tačiau nenoriu prisipažinti. Jaučiu, kad mano atsakomybė auga, kad keičiuosi, nors ir nedaug, kuo toliau, tuo vis daugėja rūpesčių, bet negaliu atsisveikinti su vaikyste. Dar nenoriu pamojuoti nerūpestingumui, paprastumui, visiškai laisvei… Būdavo gera, kai viską darydavau tada, kai pati to norėdavau, kai būdavau pati sau viršininkė. Geri laikai visai dar netoli, kai nereikėdavo žiūrėti į laikrodį, o dar geresni, kai jo nesuprasdavau. Pamenu, keldavausi iš lovos, kada norėdavau, eidavau į lauką ir man nereikėdavo rūpintis, kad kažko nesuspėsiu padaryti. Norėčiau ir dabar atsikelti taip anksti kaip seniau. Diena būdavo žymiai ilgesnė, spėdavau tiek daug nuveikti per tą laiką, kurį dabar pramiegu (vakaro sąskaita, aišku). Dabar nespėju atsikelti ir jau netrukus leidžiasi saulė. Taip pat būdavo gera (tai yra, tik dabar suvokiu, kaip tai būdavo gera), kai man visiškai nerūpėdavo, kaip mane mato ar ką apie mane galvoja kiti žmonės. Tada būdavau tokia, kokia norėdavau būti pati sau. Sakydavau, kas šaudavo į galvą ir nebijodavau, kad kas nors mane išjuoks. Dabar darosi vis sunkiau tokia išlikti ir to nebijoti. Keičiasi požiūris į save, nes ir pati pradėjau kreipti dėmesį į kitus žmones, o aplink visi kažkodėl atrodo geresni. Kad ir kaip būtų, stengiuosi išsaugoti save vaikystėje. Juk gyvenu savo gyvenimą ir tik pati galiu nuspręsti, kokį vaidmenį jame atlieku. Juk aš tas pats žmogus, tik dabar šiek tiek daugiau suprantu.
Nesuskaičiuoju, kiek mano dienų prabėgo smėlio dėžėje. Galiu sakyti, kad ten užaugau. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprastas, geltonas kauburys, tačiau mano akimis ten buvo visas pasaulis. Vieną dieną smėlio dėžė virsdavo virtuve (kartais net kildavo pagunda paragauti viliojančių mėsainių su žole), kitą ‒ žaislų paplūdimiu… Iš nieko galėdavau susikurti viską, ko man reikėjo. Ir to pakako, kad jausčiausi laiminga. Tačiau dabar smėlio dėžė apaugusi žolėmis, užmiršau ją. Gaila, bet augant poreikiai laimei darosi vis sudėtingesni. Laimės suvokimas išsigimsta, nes imi ją vertinti pagal piniginę skalę arba pradedi trokšti kažko nežemiško, nors yra tiek daug kuo pasidžiaugti. Kažkodėl visiškai paprasti dalykai, džiuginę kadaise, kelia tik prisiminimus, kad kadaise jais džiaugeisi. Pakaktų išsaugoti vaizduotę ir vaikišką paprastumą, kad galėtum ir toliau jausti tą patį. Nebūtina vairuoti ,,Bugatti“, kad būtum laimingas. Gali minti dviratį ir turėti plačiausią šypseną pasaulyje, jei tik mokėsi džiaugtis.
Tikiuosi, kad niekada nepamiršiu vasarų, praleistų Palangoje. Ne šiaip sau ten poilsiaudavau. Gydydavausi sanatorijoje. Skamba ne itin žavingai, bet tos vasaros tiesiog pripildytos nostalgijos, prisiminimų, į kuriuos taip norisi sugrįžti. Dar kažko saulėto, jaukaus, paprasto, tačiau neišdildomo. Atmintyje iškyla plačios, baltos laiptinės, didžiulė valgykla (netgi jos kvapas išliko) ir dar didesnės grūstys prie jos. O gal tik tada man viskas atrodė taip masyvu. Turbūt savo mažomis akimis viską regėjau padidintai. Aš buvau maža, o mane supantis pasaulis atrodė didesnis, negu buvo iš tikrųjų. Pamenu, kaip nekęsdavau mankštų, nes tada tekdavo išsiskirti su mama. Bijodavau, kad jos neberasiu, kad pasiklysiu ir būsiu visiems svetima. Verkdavau kaskart, kai tekdavo ten eiti. Tiesiog širdis plyšdavo. Žinau, kad geriau taip negalvoti, tačiau norėčiau ir vėl susirgti, kad turėčiau dar vieną galimybę ten apsilankyti. Dar vieną vasarą nupūsti dulkes nuo atminties knygos, kad išvysčiau visa tai, kas pažįstama, didesnėmis akimis.
Iki šiol prisimenu skaudžią vaikystės netektį. Viskas vyko toje pačioje Palangoje, prie jūros. Visur, kur tik keliaudavau, su savimi veždavausi krūvą žaislų. Buvome prie pat vandens. Žaidžiau su barbėmis. Jos pliuškenosi vandenyje. Tačiau staiga vienos barbės kūnas atitrūko nuo jos galvos ir dingo bangose. Išsigandau. Bandžiau karštligiškai ieškoti lėlės kūno, bet jūra buvo ne tik didesnė, bet ir greitesnė už mane. Barbė dingo lyg patekusi į Juodąją skylę. Liko tik jos galva. Supratau, kad aš viena neišbraidysiu visos jūros. Buvo beviltiškai skaudu. Graužiau save, kam išvis nešiausi lėles prie vandens. Pykau ant sumautos jūros, nuskriaudusios mažesnį ir silpnesnį. Po šios netekties buvo paskelbtas žaislų gedulas. Kai grįžome namo, radau kažkokį kitą, seną barbės kūną, kurį pritaisiau prie nelaimėlės galvos. Bet viskas jau buvo kitaip. Barbė atrodė normaliai, tačiau aš žinojau, kad jos kūnas jai nepriklauso, kad tai dirbtina. Tikrasis jos kūnas gulėjo ir iki šiol greičiausiai tebeguli kažkur vandenyno dugne. Turbūt ne taip paprasta susigrąžinti tai, ko netenki. Tiksliau, sugrąžinti to neįmanoma, nebent mėginti padaryti ar surasti kažką panašaus į tai, ko nebėra. Tačiau ar tikrai viskas bus taip pat? Kam apgaudinėti savo jausmus? Kam vaidinti, kad viskas gerai, jei iš tiesų žinai, kad yra priešingai? Juk nuo to niekas nepasikeis. Be to, gyvenime taip lengvai nerasi, kuo pakeisti tai, ko netekai. Gal verčiau išgyventi netektį, nors ir kaip būtų sunku. Bet tai tikra.
Kai atpėdino vienuoliktasis mano gimtadienis, tarytum atpirkimo ėmiau laukti pelėdos su laišku snape. Kone kiekvieną vakarą bėgdavau į palėpę ir pro stoglangius akylai stebėdavau dangų, vildamasi išvysti atplasnojančią nedidelę pelėdžiukę. Buvau įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau ji atskris. Tam kruopščiai ruošiausi. Garaže susiradau juodą pagaliuką, skirtą augalams ramstyti, tačiau man jis atstojo burtų lazdelę. Kai niekas negirdėdavo kartodavau lotyniškus burtažodžius ir užkeikimus. Taip pat treniruodavausi skrydžiui ant šluotos. Apsižergdavau ją ir mėgindavau atsispirti. Gaila, tačiau man nė karto nepavyko. ,,Nieko“, ‒ ramindavau save, ‒ man dar viskas prieš akis.“ Kraupoka, tačiau slapta vyliausi, kad mano tėvai tik apsimetinėja tokie esą arba jie labai gerai slepia savo magišką prigimtį. Tikėjau, kad mano venomis teka burtininkės kraujas. Metai bėgo, o kartu su jais blėso ir mano entuziazmas. Vis rečiau lipdavau į palėpę budėti prie stoglangių, burtažodžius ėmė keisti keiksmažodžiai, o šluotą pradėjau naudoti pagal žemišką paskirtį. Tik prieš keletą metų suvokiau, kad tai, ko aš taip laukiau, slypi manyje. Tai nėra apčiuopiama, bet būtent dėl to tai ir yra neįkainojama. Svarbiau pajusti, o ne pamatyti ar paliesti.
Matyt, tokia žmogaus prigimtis, kad jis nuolat galvoja, jog ateityje viskas bus geriau: užaugs, bus laimingesnis, geriau seksis. Kartais atrodo, kad dabartį reikia tiesiog pratempti, išbūti, iškentėti… Kol esi vaikas, nori kuo greičiau užaugti, trokšti viską sužinoti, nori būti išgirstas, įvertintas, manai, kad būti rimtam bus labai kieta. Vos pieniniams dantims iškritus, pradedi švepluoti aukštas frazes, išgirstas iš suaugusiųjų, nors nė velnio jų nesupranti, bet užtat suvoki, kad skamba įmantriai. O paskui supranti, kad tai, ką pasakydavai nuoširdžiai, buvo žymiai gražiau. Gal tapsi protingesnis, jei viską žinosi, tačiau tai nereiškia, kad būsi laimingesnis. Tiesa tokia, kad reikia džiaugtis tuo laikotarpiu, kurį išgyveni dabar. To žmonės mokosi visą gyvenimą. Aš irgi norėčiau studijuoti šiame universitete.