Gediminas Kajėnas su 2019 metais pasirodžiusia pokalbių su menininkais knyga „33 portretai“. Evgenios Levin nuotrauka
Gediminą Kajėną – poetą, eseistą, žurnalistą, fotografą, redaktorių, kryždirbį, vaikščiotoją, burokėlių marinuotoją Lietuvos rašytojų sąjungos rūmų palėpėje aplankė Ričardas Šileika Toks
Spalio pirmadienis, jau popietė. Ar galėtum prisiminti savo šį rytą iki šią minutę gurkšnojamos kavos.
Diena prasidėjo pakankamai anksti, nes prabudau trečią valandą. Ir nebegalėjau užmigti. Aišku, galvojau apie vykusių rinkimų rezultatus. Bet, sakiau sau, dėl to aš tikrai neįsijungsiu interneto. Tai ėmiau skaityti Alfonso Andriuškevičiaus interviu knygą „Pro A. A. prizmę. Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene“ (MMC, 2013). Nes kaip tik dabar rengiu su juo interviu. Lapkričio pabaigoje – jo aštuoniasdešimtasis jubiliejus.
Valandą paskaitęs ėjau miegoti. Atsikėlęs mankštinausi, klausiausi žinių, kas laimėjo rinkimus, kas ne visai laimėjo. Važiavau į darbą, skaičiau knygą „Kodėl budizmas yra pagrįstas: neuromokslai, šiuolaikinė psichologija ir meditacija“ (autorius Robert Wright). Ją skaitau jau ištisus metus. Skaitau tik važiuodamas viešuoju transportu. Darbe išgėriau pirmą kavos puodelį. Tvarkiau tekstus. „Metų“ redakcijos susirinkime aptarėme lapkričio mėnesio numerį. Antanas Šimkus papasakojo apie Poetinį Druskininkų rudenį. Gavau iš Alfonso Andriuškevičiaus laišką su jo galutiniais atsakymais. Dėl to labai apsidžiaugiau. Šiąnakt kaip tik skaičiau, kad Alfonsas, pirmą savo dailėtyrininko darbą publikavo būtent „Pergalės“ žurnale.
Tada pavalgiau, termose turėjau virtų makaronų su pomidorais ir juodomis alyvuogėmis.
Kai rašytojai Gintarei Adomaitytei paminėjau, kad kalbinsiu tave, ji nudžiugo ir išsyk susiejo tave su Ignalinos kraštu. Kokios tos sąsajos?
Kajėno pavardė yra iš Ignalinos krašto. Tai mano tėvukų gimtinė. Rubelninkų kaimas, dvidešimt kilometrų iki Ignalinos. Anksčiau tame kaime gyveno bent penkios Kajėnų šeimos. Mano tėtis yra iš penkių brolių šeimos, visi gyvena Vilniuje. Bet tose penkiose trobose gyvenantys bendrapavardžiai nė vieni nebuvo giminės.
Esi įtrauktas į Pasaulio anykštėnų bendrijos anykštėnų biografijų žinyną. Be kitų duomenų įrašytas ir toks faktas: „Nuo 2006 m. jis turi sodybą Gerkiškių kaime (Anykščių r.), kur leidžia laisvalaikį, puoselėja tradicinio senojo kaimo tradicijas ir gyvenseną.“ Prisipažink, kokias tradicijas puoselėji?
Prisilietimas prie žemės man yra labai svarbus
Visų pirma – tai bičiulystė. Visa ta kaimo gerovė yra ką nors pasikviesti atvažiuoti. Kad artimiausi žmonės patirtų, kas yra kaimas. Kas yra čia būti, na, ir aišku, dirbti: tvarkytis, sodinti ir prižiūrėti, auginti. Kai kasdien sėdi prie tekstų, tai prisilietimas prie žemės man tiesiog būtinas tiek fiziškai, tiek emociškai. Paprastai būnu kaime tik savaitgaliais. Vasaromis – būtinai kas antrą, nes reikia tarnauti žolei ją pjaunant. Pradžioje, įsigijus trobą, kokius ketverius ar penkerius metus, pjoviau tiktai dalgiu.
Dar iš tų tradicinių ritualų – tai iš žemės traukti akmenį, rinkti visus išmėtytus pakrūmėse kaip nereikalingus arba pavasarį iškeliančius savo galvas iš žemės. Panašiai nutiko su vienu tokiu prie slenksčio. Kai atkasiau vieną, išlindo dar keturi. Supranti, neturėjau proto. Juos iš duobės traukiau rankomis. Tai tą pirmą rudenį ir stuburo išvaržą įsitaisiau.
O kai numirė kaimynė, po poros metų jos giminės pardavinėjo sodybą. Tai buvo didelis džiaugsmas kviestis draugus apsigyventi šalia. Taip prasidėjo mūsų kaimo augimas.
Gytis Norvilas Gerkiškių kaimo kapinėse, 2018. Gedimino Kajėno nuotrauka
Kaimo kultūrizacija!
Kad tuščios vietos nebūtų. Kur vietiniai iškeliauja, atkeliauja nauji vietiniai. Man atrodo, šitokią tradiciją puoselėti yra geriausiai. O po to visa kita. Kad ir kryžių kalnelis, kur senosios kaimo kapinės. Iš jų yra telikusi tiktai smėlio kalvelė, daugiau jokio ženklo. Iš vietinių sužinojome, kad būtent tenai buvęs senas kaimo kapinynas. Su Gyčiu Norvilu (jau dešimt metų Gedimino Kajėno kaimynas – R. Š. pastaba) pradėjome ten kabinti kryžius. Su tais kryžiais mes improvizuojame įdomiai. Reikia pamatyti. Gyčio Norvilo žmona sakė, kad niekas jums tų kryžių nešventins. Bet gal nieko tokio – patys pašventiname kaip mokame dainomis, geležėlėmis, dar kuo nors.
Ir turbūt būtent taip vyksta prisirišimas ir sutapimas su ta vietove. Įsižeminimas. Nėra, kad tik atvažiuoji, tik savo kiemą apsipjauni. To maža. Ypatingai žiemą mes su Gyčiu dviese papjauname malkas, pasimalkaujam, paskui… paskui klajojam. Didžiulis kaifas sukti ratus apylinkėmis. Išmaklinėti kokius dešimt kilometrų. Ieškant… tiksliau nieko neieškant. Šaltuoju sezonu visur gali eiti. Kadangi žalumos nebėra, nebėra žolių, viskas kiaurai matosi, o vasarą visur kemsynai ir krūmynai, neperbrendami šabakštynai. Žiema – pats tas laikas maklinėti ir žiūrinėti.
Knygų mugėje nusipirkau smulkesnį mūsų krašto žemėlapį, tai jame įžiūrėjome prie pat miško pažymėtą trobą. Nuėjome ir susiradome ją. Ten gal trisdešimt ar daugiau metų niekas negyvena. Griūvanti, apžėlusi, be langų ir durų, išgriautu pečiu. Ir matai, kai žmogaus nelieka, gamta vėl susigrąžina savo teritoriją. Apaugęs ir belaukėjantis sodas. O šalia – prūdas – visiškas bebrynas. Gyvūnai po trobą vaikšto. Negyvenami plotai irgi yra fantastika. Tai kaži kokia elegija – gražumas su liūdesiu persipinantis. Kai atšals, vėl eisime jos aplankyti, ant nebevaikštomo slenksčiaus pasėdėti.
Žmogaus pažinimas yra labai ribotas
Dabar suku pokalbio vairą prie tavo kultūros darbų. Esi sudaręs keturias knygas – „Tibetas: tolimas ir artimas. Laisvės byla“ (kartu su Radvile Racėnaite), „Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą“, „Pasaulis pagal Barą“, „Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“ (su Andriumi Navicku), išleidęs vaizdo pokalbių plokštelę Juliaus Sasnausko „Mažųjų revoliuciją“. Ir pastarąją – „33 portretai: pokalbiai su menininkais“, kurią parašei savo rankomis. Sakyk, koks skirtumas – kai sudarai knygą ir kai pats rašai, klausinėji, teiraujiesi? Kas čia vienijančio, kas atskiriančio?
„33 portretai: pokalbiai su menininkais“ knygos viršelyje jau yra ir mano pavardė. Tačiau kiek yra mano autorystės? Jeigu aš savo vardu pasakočiau apie tuos žmones, tai būtų mano nupiešti jų portretai. O dabar yra interviu.
Čia panašiai, man rodos, kaip fotografijoje darant žmogaus portretą. Fotografas, jeigu nusimano ir sąmoningai dirba, parenka jam tinkamą vietą, gerą, įdomų kampą, prašo, kad fotografuojamasis surimtėtų arba jį juokina… Esu ne kartą matęs, kaip fotografuoja Algimantas Aleksandravičius. Nėra taip, kad jis pastato žmogų ir „pleškina“. Jisai žino, ko jam reikia dar prieš susitikdamas su tuo žmogumi. Reikalauja iš žmogaus, kad jisai sukurtų tam tikrą psichologinę būseną. Kaip pats yra sakęs: mano fotosesijoje žmogus išgyvena plačią jausmų skalę – nuo juoko iki ašarų.
Atvaizdas popieriuje ar ekrane yra labiau fotografo kūrinys, bet žmogaus veidas vis tiek priklauso pačiam žmogui. Jo formos, jo nuotaikos. Ar tas nufotografuotas žmogus tapatinasi su savo atvaizdu, tai jau kitas dalykas. Bet vis tiek tai jisai. Šiuo atveju mano santykis su kalbinamu žmogumi yra labai panašus.
Žmogaus klausinėju tam tikrose ribose, aišku, visų pirma savo ribose. Prieš pokalbį domiuosi būsimo pašnekovo darbais, gyvenimu, bandau pažinti jo mąstymą, pasaulėžiūrą. Tačiau mano dėmesys užkliūva už tai, kas man asmeniškai įdomu, kas rūpi, temos, kurios man kažkiek irgi yra artimos, svarbios. Iš esmės viską lemia mano asmeninis santykis su tuo žmogumi – kaip aš jį pamatau per jo kūrybą, tą ir bandau iš jo išgirsti. Man yra įdomios dvi linijos – tai yra gyvenimas ir kūryba. Tekstuose paprastai jos persipina, tuomet matai, kaip kūryba keičia gyvenimą, o gyvenimas – kūrybą.
Gediminas Kajėnas po pokalbio su zen vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu, 2018. Evgenios Levin nuotrauka
Aš nežinau, koks yra pašnekesio tikslas
Aš žmogaus gyvenimo neinterpretuoju. Aš bandau išlukštenti – kaip Günterio Grasso pasakojime – svogūną. Kad prisikasčiau prie jo esmės, prie branduolio, kažin kokio prado. Lygiai taip pat ir interviu metu. Mes dviese – pašnekovas ir aš – turime tą svogūną. Ir labai priklauso nuo pašnekovo, ar jisai leidžia lupti tą svogūną. Nes gali sakyti: ne, čia neiname. Tada viena pusė lieka nelupama. Kitas dalykas, aš nežinau, koks yra pašnekesio tikslas, koks turi būti rezultatas. Tokio dalyko nėra. Mes tiesiog šnekamės. Aš nežinau, kas yra žmogaus esmė. Kalbėdamiesi mes gal bandome šiek tiek prie to artėti. Neminėdami nei esmės, nei kas jūs esate, nei kokia tavo gyvenimo prasmė. Tai yra istorijos pasakojimas. Per ją žmogus skleidžiasi. Svogūnas lupasi. Skleidžiasi kaip gėlė. Būnant čia ir dabar. Ir aš klausimais tiktai formuluoju aiškesnes ribas. Nors kartais tos ribos plečiasi man pačiam nežinant. Daug kas priklauso nuo pašnekovo atsakymo. Kartais aš galiu būti pasiruošęs tam tikrą klausimų ir temų seką, kaip turėtų vykti interviu. Tačiau kiekvieną kartą pašnekovas gali mane primygtinai nukreipti man nežinoma linkme… Gal, tarkime, jo gyvenime prašoku kokį esminį vaikystės ar jaunystės įvykį prie kurio būtina bent trumpam stabtelėti, kad suprasčiau vėlesnius jo apsisprendimus. Labai įdomu.
Tokių dalykų yra buvę labai ir labai įspūdingų. Menu, Rimgaudas Karvelis pasakojo savo tėvo istoriją ir pridūrė: apie tai dar niekam nesu viešai kalbėjęs. Ir tada supratau – štai, tai vyksta… Visiškas atsivėrimas, apsinuoginimas, dialogas.
„33 portretai: pokalbiai su menininkais“ knygos pristatymo metu manęs vis klausė, kaip jautiesi, kai girdi žinomų, ne kartą kalbintų žmonių vis tas pačias istorijas, jau pasakotas kitiems. Taip, pasakotas kitiems, bet ne man! Čia ir yra subtilus niuansas – aš su juo apie tai nekalbėjau. Aš tos istorijos iš jo negirdėjau. Žinoma, gal ir galima apeiti tas žinomas istorijas, bet man jos yra tiesiog įdomios. Kaip pasakos. Maža to, juk čia visada galima atrasti ir naują žiūros tašką, paralelų pasakojimą, subtilų niuansą, kitą aspektą. Istoriją keičia ne tik pasakotojas, bet ir klausinėtojas. Tai gyva improvizacija, džiazo duetas.
Svečiuose pas šviesaus atminimo fotomenininką Antaną Miežanską, 2013. Evgenios Levin nuotrauka
Spėjau išgirsti, spėjau užrašyti
Kai knyga pasirodė, vykau pas visus pašnekovus jiems įteikti po egzempliorių, nufotografuoti su knyga, parašo prie pašnekesio paprašyti. Nes knygos autorystė priklauso ne tik man. Tai jų gyvenimo istorija. Ir susitikau tokių, kurie tos savo istorijos jau nebegali papasakoti. Praėjo treji – penkeri metai ir toks interviu jau nebeįvyktų. Nebeįvyktų joks interviu. Žmonės tiesiog suseno, sveikata apleido, galvos nebeveikia. Tuomet pagalvojau, kad laiku spėjome pasikalbėti. Spėjau išgirsti, spėjau užrašyti. Vienintelis fotografas Antanas Miežanskas iš trisdešimt trijų kalbintų jau buvo miręs. O štai spalio 13 dieną netekome dar vieno – kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio. Prieš metus, susitikus, knygoje jis paliko įrašą: „Gediminui Kajėnui – šviesos ir sėkmės“.
Jaučiu būtinybę kalbinti vyresniuosius menininkus. Ne tik todėl, kad jų istorija ilga ir gili. Tačiau kartu jie dabar turi laiko, niekur nebeskuba, savo darbus jau atlikę. Jie yra sukaupę milžinišką patirtį, ir gali – kol gali – apie tai kalbėti. Todėl labai svarbu spėti juos pakalbinti. Susikurti tam tikrą laiko oazę ir iš lėto klausytis, pamirštant viską, kas yra už šio pasakojimo ribų, už sienų, kuriose vyksta susitikimas.
Kartu mane kartais prislegia siaubingas tų žmonių apleistumas. Absoliučiai pamiršti, niekam nebeįdomūs, nors prieš du, tris dešimtmečius buvo savo srities profesionalai, žvaigždės. Tarkim, yra fotografas Antanas Sutkus, kuris tiek savo darbais, tiek savo požiūriu iki šiol daugelį domina, jis nepraradęs savo, kaip mega žvaigždės, statuso, jis iki šiol dirba su savo archyvais, užsienyje leidžiami jo albumai, rengiamos parodos. Jis dalyvauja gyvenime ir viešojoje erdvėje. Bet yra ir tokių, kurie aktyviai dirbo, kūrė panašiu metu ir jų archyvai yra fantastiškai įdomūs, mažai čiupinėti, pavyzdžiui, jau minėto šviesios atminties fotografo Antano Miežansko arba Julijaus Vaicekausko. Jų pavardės žinomos tik fotografijos istorikams ir to meto fotografams, jų amžininkams. Vargu ar jaunieji fotografai apie tokius yra girdėję. Mums yra dar daug ką patiems atrasti, belieka tik gerai apsižvalgyti. Čia panašiai kaip su ta apleista troba miško pakraštyje.
Kai kalbiesi su žmonėmis, sutampa laikas
O kodėl tau, kodėl tau tai yra įdomu? Kas uždokuota žodyje „įdomu“?
Neplanavau būti jokiu žurnalistu, jokiu klausinėtoju. Taip paprasčiausiai nutiko. O ilgainiui atradau sau tinkamą žanrą, būdą dirbti, nišą, kur gali ramiai, iš lėto klausytis istorijų ir jas užrašyti. Žinoma, dabartiniu laiku, kai žiniasklaidai reikia greitų, degančių, skandalingų naujienų, tokie ilgi pokalbiai yra tikrų tikriausia prabanga. Daugeliui leidinių reikia medžiagos čia ir dabar, jie negalvoja apie išliekamąją vertę, ilgalaikę perspektyvą, turinio ilgaamžiškumą. Bet štai, mirė K. Antanėlis ir aš mačiau, kaip tas mano darytas pokalbis „vaikšto“ socialiniuose tinkluose, kaip jis godžiai skaitomas ir kaip juo dalinamasi. Vadinasi, to reikia, tai yra būtina, perfrazuojant Antanėlio mintį, kuri tapo šio pokalbio antrašte, plečiant mūsų ribas.
Man rūpi susigrąžinti praėjusį laiką, kuriame aš pats negyvenau, kurio nepatyriau. Kurį težinau iš vadovėlių ar iš kitų, nepažįstamų žmonių pasakojimų. Kai kalbiesi su žmogumi asmeniškai, tu supranti, kad esi varžtelis, vienas taškas ilgoje ar begalinėje laiko linijoje, o gal rate, kur skirtingos istorijos susitinka vienos su kita. Ir šiame taške turi galimybę susitikti su kitomis istorijomis. Kodėl dėmesį kreipiu į vyriausiuosius? Sovietmečio gyvenau dvylika metų. O šis laikas neabejotinai padarė didžiulę įtaką ne tik mano senelių bei tėvų, bet ir mano ir net vėlesnėms kartoms. Todėl man rūpi pabandyti suprasti, koks tas laikas buvo jiems. Nes mano sovietmečio laikas mano vaikystėje buvo vaikiškas. Jokios kančios, bado, persekiojimo, nieko tokio nepatyriau, apie ką viešoji erdvė dažniausiai pasakoja. Tai mėginu suprasti, kaip skirtingi žmonės išgyveno šitą laiką. Man labai įdomu kalbėtis su kūrybos žmonėmis. Tokiu būdu prisiliečiu prie to laiko per asmenines žmonių patirtis. Kai dariau interviu su fotografu Algimantu Kunčiumi, pasakojo, kaip jisai eidavo fotografuoti menininkų, pradėjusių savo kūrybos kelią dar prieškaryje. Tos nepriklausomos Lietuvos patirtis jam persidavė per pažintį su anais žmonėmis. Ir dabar Algimantas Kunčius man perduoda – ne tik savo paties sovietmečio istoriją, bet ir to žmogaus, gyvenusio nepriklausomoje Lietuvoje, pasakojimą. Štai kaip susitinka istorijos ir viena kitą pratęsia.
Labai svarbios yra sąsajos. Kai kalbiesi su žmonėmis, su kuriais tikrovėje nesusitinki, ir su kuriais tavo gyvenimas prasilenkia. Bet tokiu būdu sutampa laikas. Ne tik tavo asmeninis susitikimas su žmogumi, bet ir jo praeities laikas su tavo dabartimi. Susikerta kaip linijos – būtent per tuos žmones, per santykį su žmogumi, kuris gyveno anuomet, veikė ir dirbo. Todėl kai mes kalbamės apie praeitį, mes kalbamės apie dabartį. Nes visa tai yra čia. Taip septyniasdešimtieji metai susisieja su dvidešimtaisiais šiandien.
Ilgainiui įgijau drąsos pasiimti ir fotoaparatą
Kur ir kada tave užkabino fotografija? Ar pirmiau pats pabandei fotografuoti, ar pirmiau susidomėjai kitų vaizdais? Kur čia šuo pakastas?
Fotografavau nuo ankstyvos paauglystės. Kartas nuo karto pavykdavo kažkas įdomesnio, nors paprastai apsiribodavau „turistinio“ tipo fotografija – atėjau, pamačiau, nufotografavau. Iki šiol pastebiu, kad nesugebu mąstyti vizualiai, projektuoti vaizdinio galvoje, nors mano atmintis – vizualinė. Todėl ir dabar daugiausia esu tik atsitiktinių vaizdų gaudytoju, ne ką daugiau. Todėl ir nuotraukų archyvas, toks, pabiras, pilnas visko, bet kartu ir nieko tokio. Nepaisant to, man įdomi vizualinė kalba ir bandau jos mokytis žiūrėdamas gerų fotografų darbus, skaitydamas knygas, darydamas interviu su vietiniais fotomenininkais.
Jaunystėje fotografija man buvo visiškai fragmentiška ir, kaip minėjau, labai vienpusė. O prieš gerą dešimtmetį naujai į fotomeną padėjo pažvelgti fotožurnalistė Berta Tilmantaitė. Mes susitikome bendroje darbovietėje „Bernardinai.lt“. Ji labai šviežiai parodė, kokia visokia gali būti fotografija. Su ja padariau pirmą portretinio žanro pokalbį su Antanu Sutkumi. Tai buvo 2009-aisiais. Po to pokalbio supratau, kad va taip ir reikia tęsti.
Kai kalbinu žmogų žurnalui, visada šalia pokalbio būtini ir vaizdai. Aišku, kad todėl geriausiai kalbinti vizualaus meno atstovus ir publikuoti jų darbus. Šiuo atveju ir man fotografai pasitarnavo ne tik kaip istorijų pasakotojai, bet ir kaip gero vizualaus turinio kūrėjai.
Knygoje „33 portretai: pokalbiai su menininkais“ yra net dešimt interviu su fotografais. Tai akivaizdžiai rodo, kad fotografija man yra labai įdomi. Iš pradžių kalbinau labiau matomus, klasikus, įžymybes. Bet tą grietinėlę nusigriebus, išlindo vardai, kurie žinomi tik fotografijos istorikams arba patiems fotografams. Tad kuo giliau į mišką, tuo daugiau ir medžių.
Ilgainiui įgijau drąsos į pokalbį su žmogumi pasiimti ir fotoaparatą. Anksčiau kartu imdavau ir fotografę – kol aš kalbu, ji fotografuoja. Ramu. O dabar, tarkime, važiuoju interviu į Kauną ar Panevėžį – kvailystė būtų gaišinti fotografę dėl kelių kadrų. Tad vis dažniau išdrįstu ir pats. Kartais baisu – o jei nepavyks, ką reikės publikuoti? Bet tuomet susikoncentruoji, apmąstai kur ir kaip geriau galėtų pavykti ir tiesiog padarai tai. Savo ribose. Bet vėl – su kiekvienu mąstant padarytu kadru, o ne šiaip be proto pliauškant, plėti savo vizualines ribas, matai daugiau.
O kas tau dabar svarbu? Ar tai, ką darei dar tebesvarbu ir tebesinori? Ar matai kame kitame kitokių atsivėrimų, naujų galimybių, patyrimų, pamatymų, išgirdimų? Kaip dabar banguoja tavo dėmesys? Kas šiandieną tau?
Sėdint vien prie tekstų reguliariai ištinka nuovargis. Nes kelias iki galutinio rezultato – teksto – yra gan ilgas. Pavyzdžiui, vienas šviežiausių pokalbių yra su fotomenininku Aleksandru Macijausku. Mes kalbėjomės aštuonias valandas. Per du kartus. Dar kelionė pirmyn – atgal į Kauną – jau dvi darbo dienos. O prieš tai pasirengimas – tekstų, interviu skaitymas, biografijos nagrinėjimas, nuotraukų peržiūrinėjimas, kritikų įžvalgos ir panašiai. Tada šifravimas. Maža to, derinant su kitais skubiais darbais, kitų tekstų redagavimais. Pabaigus pokalbį, reikia bent kelias dienas jį palikti ramybėje, kad šiek tiek nuo jo atitolęs kitomis akimis pamatyčiau. Tada dar vienas ar keli redagavimai. O tada, žiūrėk, jau beveik ir mėnuo praėjo…
Tuomet didžiausias džiaugsmas ir poilsis nuo teksto man yra paprastas, kasdienis ūkinis darbas. Kaime kasti žemę, pjauti žolę, rinkti obuolius arba kapoti malkas. Lygiai taip pat ir darbai namuose Vilniuje. Dabar kaip tik stebuklingas metas – rudens derlius iš kaimo bagažinėje į butą keliauja. Tai praėjusį savaitgalį su džiaugsmu marinavau burokėlius, žiemai gaminau daržovių troškinį. Ir į stiklainius. O kur dar obuolių ir svarainių džiovinimas, putinas ar spanguolės su medumi. Stebuklai ir skanumynai. Rankų darbas atpalaiduoja galvą. Ir tai geriausias poilsis. Kaip ir vaikščiojimas. Yra šuo, geras vaikščiotojas, yra miškas ir tai – didelė laimė.
Kaimynai, 2019. Gedimino Kajėno nuotrauka