Jurga Žąsinaitė. Krištolinės sąžinės istorikas, mėgęs faktų kalbą ir rašęs eiles

Antanas Tyla su Vilniaus universiteto studentais turistiniame žygyje 1953 metų liepos mėnesį. Asmeninio archyvo nuotrauka

Antanas Tyla (1929–2018) – vienas žinomiausių ir darbščiausių Lietuvos istorikų, tyrinėjęs aktualius XIX–XX ir XVI–XVII a. mūsų tautos istorijos klausimus, mokslo darbus rašęs remdamasis kiek įmanoma platesne šaltinių baze, kalbėjęs faktais, jais grindęs savo apibendrinimus ir išvadas. Jo tyrimai ir publikacijos vertinami kaip itin informatyvūs ir patikimi. Ona Voverienė straipsnyje „Mokslininkas, su kuriuo galima eiti į žvalgybą“, publikuotame 2009 m. išleistoje jos knygoje Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai, A. Tylą pavadino krištolinės sąžinės žmogumi. Pasak jos, tokie žmonės neišduoda, neparduoda ne tik savo artimo, tautiečio, bet ir savo valstybės, tautos, jos idealų ir vertybių. O. Voverienė atkreipė dėmesį į tai, kad sovietinės okupacijos metais, kai sunku buvo išlikti sąžiningu mokslininku, A. Tyla pasirinko pačią neutraliausią istorijos kryptį ‒ LDK istoriją po Liublino unijos. Jo monografija Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje. ‒ XVII a. pradžioje ‒ mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo pavyzdys, turintis išliekamąją vertę ne vienai mokslininkų istorikų kartai. Verta įsiskaityti ir į A. Tylos biografo Petro Kalniaus žodžius. 1999 m. „Dienovidyje“ skelbtame straipsnyje „Istorinės atminties sargybinis“ P. Kalnius rašė, jog sovietmečiu A. Tyla pagarsėjo „kaip mokslininkas nekonformistas, pelnęs aukščiausių kompartijos pareigūnų Lietuvoje nemalonę… 1976 m. LKP pirmasis sekretorius Petras Griškevičius viešai iš tribūnos pasmerkė A. Tylą, kaip „vieningosios srovės“ propaguotoją. Toks kaltinimas mokslininkui humanitarui nieko gero nežadėjo. Tačiau A. Tyla nesutriko. Iš karto po pareikštos kritikos priėjo prie P. Griškevičiaus ir paprašė sukonkretinti jam pareikštus kaltinimus. Netikėtai užkluptas sekretorius neturėjo ką pasakyti ir patarė ateiti atsakymo po kelių dienų. Jis „bylą“ pavedė tęsti žemesniems CK funkcionieriams. Iš pokalbių su jais istorikui paaiškėjo, kad svarbiausias dalykas yra ne jo darbai, o jo biografija.“

Apie A. Tylos mokslinius, visuomeninius žygius, pasiekimus jau ne sykį rašyta, kalbėta, išsamios informacijos pateikta ne vienoje enciklopedijoje, žinyne, mokslinėje studijoje. Šio straipsnio intencija kiek kita – pristatyti mažai kam žinomus istoriko poetinius bandymus, nuo pat vaikystės liepsnojusią meilę literatūrai ir kūrybai.

Bet koks jausmas, palinkimas ar siekis turi savo priežastį ir, žinoma, pradžią. Tęsdami šią mintį, klausiame: kada ir kur būsimas istorikas, vaikystėje artimųjų meiliai vadintas Antanuku, pajunta susižavėjimą literatūra, o vėliau ir kūryba? Greičiausiai 1943 m. rudenį. Kaip tik tais metais jis pradeda lankyti Anykščių gimnaziją, kurios tuometinis direktorius buvo iškilus literatūros tyrinėtojas, vertėjas Rapolas Šaltenis (1908-2007; beje, R. Šaltenio motina Emilija Žukauskaitė-Šaltenienė (1874-1957)– rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882-1957) sesuo).

Anykščių gimnaziją A. Tyla visuomet prisimindavo itin šviesiai, tuos prisiminimus užfiksavo ir 2016 m. išleistoje rinktinėje Apie Anykščius ir anykštėnus: „Gimnazija buvo stiprus miesto pilietinis ir kultūrinis židinys, veikęs kiekvieno moksleivio sąmonę, kurios paskui, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, negalėjo sugriauti humaniškų ir patriotinių vertybių naikinimas, jų bjaurojimas. Be abejo, daug reiškė subtili direktoriaus Rapolo Šaltenio asmenybė.<…>Anykščiai, gimnazija, jos dori mokytojai, draugai, Bažnyčia, Antano Baranausko klėtelė ir jos dvasios saugotojas Antanas Vienuolis, Jono Biliūno literatūrinis palikimas, graži gamta, Puntukas buvo vertybės, kurios man ir, manau, visiems mano mokslo draugams paliko gyvenimo dalimi. Tai dovana mums tų Anykščių, kurie netrėmė, nežudė, nekišo į „skrebyno“ rūsį, nepersekiojo… Su tokiu jausmu išvažiavome iš Anykščių, kas į Vilnių, kas į Kauną, Panevėžį… Aš pasirinkau Vilniaus universitetą, norėjau studijuoti istoriją.“ ( Antanas Tyla, Apie Anykščius ir anykštėnus, Vilnius: Petro ofsetas, 2016, p. 244)

Jau pirmoje gimnazijos klasėje A. Tyla buvo išrinktas seniūnu, o kiek vėliau ir Anykščių gimnazijos literatų būrelio pirmininku. Iniciatoriumi to sambūrio buvo mokytojas Jonas Katinas. Literatų būrelis dažnai rinkdavosi pas rašytoją A. Vienuolį.

Gimnazisto dienoraštyje A. Tyla rašė, jog labai norįs kurti: „Taip! Aš noriu kurti, kurti, kad savo kūryba judinčiau baigiantį jaunystės jėgų netekti mano brangųjį sodžių, tą pilką, užguitą, bet nepraradusią meilės Tėvynei liaudį. Aš noriu kurti, kad pakelčiau Lietuvos kruviną galvą į padanges, kad Ji pažvelgtų į savo sudraskytą kūną, kad Ji pasikeltų gyvenimui.“ (1950 m. gegužės 13 d.)

Dienoraštyje A. Tyla entuziastingai pasakojo ir apie susitikimus su žinomais to meto rašytojais, meno, kultūros žmonėmis. Labiausiai jį žavėjo savo krašto šviesuoliai, o ypač rašytojas A. Vienuolis. 1950 m. rugsėjo 12 d. A. Tyla apie susitikimą su rašytoju rašė: „Vakar mokyt. Juozas Jankauskas perdavė man žinią, kad rašytojas A. Vienuolis kviečia mane apsilankyti. Taigi šiandien po pamokų nuvykau pas Rašytoją. Jis mane išsyk pažino, tad kalbėjom labai laisvai. Rašytojas pasiteiravo, ar dar nereikia vykti į kariuomenę. Sakė seniai norįs su manimi susitikti ir už sveikinimą vardo dienos proga padovanoti man savo kūrinį. Tuo pat metu jis įrašė dedikaciją į savo knygą Išdukterė ir įteikė man. Po to pasikalbėjom apie istorinius dalykus: aš pažadėjau perduoti A. Baranausko muziejui Papilio piliakalnio iškasenas ir aprašymą, kuriuos sutvarkė ir saugojo tuose kasinėjimuose dalyvavęs mano brolis Kazys. Rašytojas parodė naujai atrastų A. Baranausko kūrinių, senų knygų ir kt. Labai jauku buvo pabuvoti su žmogumi, kuris sklidinas meilės Tėvynės praeičiai ir nūdienos Lietuvai.“

Apskritai A. Tyla ne sykį pabrėždavo, kokią įtaką jam darė rašytojas A. Vienuolis. 1951 m. birželio 17 d. dienoraštyje išryškintas toks įrašas: „Rašytojo A. Vienuolio kūryba ir jo paties asmeninis nuoširdumas išugdė didžiulę pagarbą ir meilę jam.“

Ir pats A. Vienuolis išskyrė A. Tylą, kaip itin jautrų, kūrybingą, gabų jaunuolį. Yra išlikusi A. Vienuolio nuoširdi padėka už dviejų jaunų anykštėnų A. Tylos ir J. Adomonio parašytą sveikinimą rašytojui jo septyniasdešimtmečio proga: „Mieli, brangūs jaunuoliai J. Adamoni ir A. Tyla! Gavęs jūsų nelauktą, netikėtą, tokį menišką ir nuoširdų pasveikinimą mano 70-ies metų proga, aš labai susijaudinau: kiekviena jaunystė graži ir patraukli, bet jei jos polėkiai dar ir su patetika, kaip kad Tamstų, tai ji ir pati šviečia, ir kitus šildo. Tamstų dėmesys sušildė ir mano 70 metų širdį, ir aš jaučiu, kad nežiūrint mūsų metų skirtumo, mus jungia bendras sielų kontaktas, nors man jau ruduo, o jums dar pavasaris! Ačiū! Nuoširdžiausiai ačiū! Tamstų meniškas kūrinys sujaudino ir mano šeimą, ir mano artimuosius. Dėkingas A. Vienuolis.“ (1952, Anykščiai).

Pakeliui į Bičionis. Nuotrauka iš lt.wikipedia.org/wiki/Bi%C4%8Dionys#/media/

Ne tik garbaus rašytojo A. Vienuolio autoritetas, jo literatūriniai pasiekimai įkvėpdavo jaunąjį Antaną. Kūrybiškumas išbusdavo prisiminus gimtąjį Bičionių kaimą, jo laukus, sodus, žmones. Štai kokių tėviškės peizažų savo dienoraštyje jis yra palikęs: „Laukuose rugienos išbalusios lyg baltõs drobės plotai iš tolo šviečia akyta baltuma. Vasarojaus platumos iš žydros žalsvumos keičiasi į žilstančią, plačiai siūbuojančią jūrą. Eini, žiūrėk, taku, tai rodos bąlančios avižos lyg jauniklės mergaitės taip ir šnabždasi kažin ką paslaptinga. Pro sodą irgi neužkalbintas neprasmuksi, žiū, sena, kuprota, nudžiūvusiomis rankomis obelis ir ta moja, kažin ką šapa.“ (1950 m. gegužės 31 d.) Ir dar vienas, daugiau vasaros potėpiais išsiskiriantis, peizažas: „O žavinga vasara ir malonūs, javų jūromis banguojantys laukai! Kaip gera džiaugtis tėviškės arimais, giliai į krūtinę įtraukti vaisiais pakvipusį orą arba vakare, kada saulė susinarplioja vakarų debesyse, paklausyti toli toli skambančios jaunimo dainos… Dabar jau kuri diena kvėpuoju laukų aromatu. Sekioju paskui dviejų arklelių traukiamą arklą, alsuoju purios žemės giluma dvelkiančiu dirvos kvapu, dėlioju lengvus dainelių posmus. Ak, kaip visa tai puiku, kaip ramu ir prasminga dirbti kilnų artojo-maitintojo darbą. Nemažiau malonu ir su plieno dalgele taškytis javų jūroje. Aplinkui supas, liūliuoja platūs javų ežerai, o aš lyg stebuklingon laivėn įsilipęs, irstausi po jų plotus, vis mažindamas juos, paskui save palikdamas ilgas pradalges. Ir taip jau kelintą dieną. Nors ir jaučiuosi pavargęs, bet sieloj erdvu, pilna gyvenimiško džiaugsmo, vasaros malonumų bei atostogų pajautimo… Tačiau atostogos jau baigiasi, artėja didis ir svarbus studento darbas.“ (1951 m. rugpjūčio 24 d.)

Iš to laiko surimuotos eilės:

Artojėlis

Esu artojėlis

Dirvonų juodų.

Vesiu mergužėlę

Be jokių turtų.

Nereikia man aukso,

Nei perlų brangių.

Širdies tiktai balso

Mylėsims abu.

(1951 m. rugpjūčio 12 d.)

Vilniaus universitetas sostinės senamiestyje. Nuotrauka iš https://www.vle.lt/straipsnis/vilniaus-universitetas/

Veikiausiai nedaug kam žinoma, kad būsimas istorikas A. Tyla, baigęs mokyklą, visai ne istoriją ketino studijuoti. Jo svajonių profesija – žurnalistika. Šį troškimą, matyt, irgi inspiravo meilė kūrybai, literatūrai. Tai paliudija ir A. Tylos dienoraščio įrašas: „Šiandien atvykau į mokyklą, tik ne į paprastą, bet jau į kelius amžius gyvuojantį Vilniaus universitetą. Atvykau vienas, be draugų. Nebuvo kam paspaudžia rankos, nebuvo su kuo pasidalinti vasaros įspūdžiais, su kuo draugiškai pasijuokti, kaip kad Anykščiuose ar Burbiškyje. Pasijutau toks vienišas… ir kaip buvo pavydu žiūrėti į tuos, kurie linksmai sveikinosi, susitikę, šnekučiavosi, džiaugėsi. Be to, mano krūtinę slėgė ir nesėkmė įstoti į taip trokštamą skyrių – žurnalistiką. Nors istorija man įdomi, bet kadangi paskaitų tvarkaraštyje visai nėra literatūros, tai įdomumas sunyko. <…> Šios dienos įamžinimui nusipirkau Aleksandro Radiščevo Kelionę iš Peterburgo į Maskvą, kur įrašiau tokį moto, skirtą mano būsimai specialybei:

Iš miego budinsiu praeitį žilą;

Senolių gal žodį išgirsiu…

Sutraukysiu praeitį gaubiančią tylą,

Tėvynės garbingą senovę pažinsiu.“

(1951 m. rugsėjo 1 d.)

Pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, A. Tyla 1951 m. spalį sužino, kad ištremti jo tėvai, brolis Jonas ir sesers Julės šeima. Iš to gūdaus laiko ir atsiminimai itin niūrūs: „Smarkus, žvarbus su rupiu lietumi vėjas lyg pašėlęs staugia miesto tarpmūriuose, vartuose, skersgatviuose. Su atšiaurumu jis beldžiasi į langą ir, radęs plyšį, veržiasi vidun, košia per kambarį, grubina pirštus. Tačiau ne vien tik vėjas stingdo į paviršių iššokusius kraujo kapiliarus, pats gyvenimas lyg tas vidun plūstelėjęs šiaurys ne mažiau grubina mintis, linksmumą, pasitikėjimą. Besiartiną egzaminai kelia nerimą – kas bus jei nustosiu stipendijos?.. Be to, namiškiai namo veikiausiai nebegrįš, nes skundą Prezidiumas nusiuntė rajonan, o į ten žygių jau nedarysiu… Gyvena maniškiai toli toli, nenusakomai tolimoj Jenisiejaus pakrantėj, mažam kambarėly kamuojasi per atšiaurias žiemas.“ (1951 m. gruodžio 1 d.)

1956 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Tyla tuometinės valstybinės jaunųjų specialistų skirstymo komisijos paskiriamas į Klaipėdos rajono Veiviržėnų vidurinę mokyklą dėstyti istoriją. Čia susipažįsta, įsimyli ir veda bendradarbę, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romualdą. Apie tą žavų, svajingą jaunystės laiką 1992 m. A. Tyla parašys eilėraštį „Veivirža“:

Veivirža

Veivirža, kaip jaunystė

Mėlynais kaspinais,

Bėga, skuba ir krykščia

Ir atgal nepareis.

Atsidurs prie malūno

Ir almės dar, šnekės,

Prie Piliakalnio krūmų

Lauks senovės giesmės.

Veivirža, kaip svajonė,

Kaip jaunutė mintis,

Pažiūrėki nuo tilto

Tu į josios akis.

Neskubėk, Veivirža,

Kaip manoji jaunystė…

Tavo, mano dalia –

Nuvingiuot ir negrįžti.

Veivirža, kaip jaunystė

Mėlynais kaspinais.

Bėga, skuba ir krykščia,

Nors atgal nepareis.

(1992 m. balandžio 14 d.)

Istoriko atmintis, gebanti griežtai atskirti, o sykiu ir susieti džiugias ir skaudžias patirtis, nušviesta kūrybinės kibirkšties, rašo nesumeluotą istoriją. Eilėraštis „1945 m. Lietuvai“ gimsta simbolinę sausio 13-osios dieną:

1945 m. Lietuvai

Rytų pūga krauju sninga,

Stovi Motina viena.

Rausvas švinas kūnan sninga,

O Ji stovi vis gyva.

Laiko ją beržai skaroti,

Teka kraujas šakomis.

Nėra arklius kam parjoti,

Kai artojai išginti.

Bus pavasaris dar žalias,

Nors sueisim ne visi.

Baltas kapuose kryželis,

Kaspinėliai kruvini.

Motina, aukštai stovėsi,

Apsivijus beržą.

Ir keliausi, ir regėsi

Šviesią kelio pradžią.

(1995 m. sausio 13 d.)

A.Tylos neretai cituotas Johanas Volfgangas Gėtė yra sakęs, kad norint ką nors sukurti, reikia kuo nors būti. A. Tyla savo tapatybę yra ne sykį įvardijęs ir paliudijęs. Toji tapatybė niekada nebuvo atsieta nuo meilės tėvynei, gimtajai kalbai, papročiams, laisvei, savo tautai. Ji niekada nesislapstė už garsių lozungų, veikiau bylojo tyliu, patikimai savo žemę saugančiu akmeniu. Taip, kaip parašyta „Genealogijoje“:

Genealogija

Esu pilkas Lietuvos akmuo,

Lauke ant vėjų sustojęs.

Brangūs man žiema ir ruduo,

Mano brolis – senas artojas.

Nuo ledynmečio aš čionai

Su žeme ir artoju kartu,

Kai pavasario žali kerai.

Ir kai čiuožia žiema ledu.

Vis sunkėja amžių našta,

Pririnkau jų čia ant vėjų.

Nesumyniau nė vieno – nevalia,

Visus eile atmintin sudėjau.

Ir stovėsiu pilkas ant vėjų,

Kad paukščiai iš tolo matytų,

Kad pavargus lauke grėbėja

Mano amžių knygą skaitytų.

Atsisės gal gerasis artojas,

Geležim mane išbandys.

Mes abu čia amžiams sustoję,

Ateitin pražiūrėjom akis.

Esu pilkas Lietuvos akmuo

Lauke ant vėjų sustojęs.

Brangi man ši žemė, jos vanduo,

Profesorius Antanas Tyla su rašytoja Jurga Žąsinaite Anykščiuose prie Antano Baranausko klėtelės, 2018. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mano brolis – senasis artojas.

(1985 m. kovo 13 d.)

Prie šio eilėraščio vos įskaitomai pieštuku liko įrašytas sakinys: „Jei kas galėtų prie kapo man paskaityti…“. Tad tebūnie šie prisiminimai apie itin nuoširdžią profesoriaus A. Tylos meilę kūrybai, literatūrai, savo kraštui ir jo žmonėms kuklus jo prašymo išpildymas.

Projektą remia