
Kęstutis Indriūnas parodos KRISTAUS KELIO STOTYS atidaryme Utenos kraštotyros muziejuje, 2023 m. Fotografavo Sandra Ragaišytė
Anykščiuose turiu kelias mėgstamas vietas. Viena jų – Šv. Mato bažnyčios šventorius. Būtent šventorius, nors dauguma atvykusių visų pirma skuba į bokštą. Suprantamas noras artėti prie debesų, o juk ne tik prie debesų, juk tikimasi prisiglausti prie Aukščiausio.
Tačiau verta, net labai verta apsidairyti po žemiškuosius plotus. Jie taip pat skatina kilti, tik kiek kitaip. Gal keista, gal ne, bet žmonėms labai rūpi vertikalė – iš žemės į dangų, o štai horizontali linija ar ratas, nuo seno būdingas Lietuvos šventoriams ir ne tik jiems, mažiau svarbu arba net nepastebima.
Tai buvo seniai, maždaug 1981 metais. Monsinjoro Alberto Talačkos pakviestas, Anykščiuose pasirodė Rimantas Idzelis – savamokslis medžio skulptorius, atrastas Paberžėje, pas tėvą Stanislovą. Monsinjorui rūpėjo, kad šventoriuje rastųsi Kristaus kelio stotys, žmonėse vis dar tebevadinamos stacijomis. Menininkui rūpėjo, kad jam leistų kurti taip, kaip supranta jis pats – savaip. Galiu tik spėlioti, kas rūpėjo tėvui Stanislovui . Tikriausiai, gabaus menininko likimas, jo saviraiška. Žinoma, ir bažnytinis menas, ypatingai svarbus niūriais sovietiniais metais – neabejotina tų stočių prasmė.

Rimanto Idzelio kūryba Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje. Nuotrauka iš VLE, fotografavo Algimantas Žižiūnas
Taigi, tais iš tiesų nesmagiais metais kažkas – kad prisiminčiau kas – man apie pirmąsias, ką tik atsiradusias stacijas papasakojo. Be abejo, tai buvo žmogus, kuriuo ar kuria pasiklioviau ir tie metai, kai menotyrininkai ir menotyrininkės atkreipė dėmesį į liaudies meną, kai savamoksliai medžio meistrai tapo, sakyčiau, madingi. Bent jau tame sluoksnyje, kuriame aš sukiojausi, aptarti liaudies meną, ilgainiui pervardintą tautodaile, buvo itin populiaru. Mada turėjo ir gerąją, ir blogąją pusę – kaip ir visos mados, tačiau tai būtų jau visai kita istorija, kitas pasakojimas.
Prie Anykščių esu prisirišusi nuo mažens – nuo tų tradicinių ekskursijų laikų, kai su tėvais vis lipdavau į ,,turistinį“ autobusą, kad nuriedėtume ton pusėn – pas Bilūną, Baranauską ir Vienuolį. Augau, brendau, amžėjau, o ryšys tebėra.
Mintyse pasipusčiau ir pasipurčiau plunksneles, kai kolega Ričardas Šileika Anykščiuose, klausinėjamas kitų kolegų kur jiems eiti ir ką pamatyti, patarė klausti Gintarės, neva štai ji viską žino. Ne viską, oi ne, juk turiu tiek daug mėgstamų miestų. Bet Rimanto Idzelio stacijas būtinai nurodau. Kodėl? Ką jose radau?
Kad aš žinočiau.
Matyt, imponuoja menininko tikslumas, absoliutus realizmas, amato įgūdžiai, kai kiekvienas medinukų pirštas, nagas, apavo detalė, drabužio klostė, budelio įnagis išdrožti kuo tiksliausiai. Bet ne vien tai. Realizmo kurį laiką net nemėgau, o su medinukais pasikalbėti vis ateidavau.
Gal kam pasirodys, kad rašydama ,,medinukas“ niekinu Kristaus kančių prasmę, bet ne, tikrai ne. Priešingai, bandau aukštinti – juk medis (kol kas net ir nežinau kuris, ką pasirinko drožėjas) įgijo kitą gyvenimą, prisodrintą jausmo, neapsakomo nuoširdumo ir net naivumo.
Galbūt yra taip: mano gyvenimo pasirinktoji tyrinėjimų kryptis yra vaikų literatūra. Bet ne ta, kuri tiksliai taiko į adresatą ir tinka vadovėliams. Priešingai. Įsijautusi tyrinėju kitokią, daugiadugnę, tinkamą kuo įvairiausio amžiaus skaitytojams, atveriančią giliausius klodus. Tokius klodus, kurių baidosi neva viską išmanantys, kanonus (bet tik juos) kuriantys žmonės.
Rimanto Idzelio Kristaus kelias atveria manuosius kanonus: viskas lyg ir labai aišku, beveik iliustratyvu, bet tik beveik, nes pasakyta kur kas daugiau, nei įžvelgtum skubiai bėgdamas pro šalį. Naivu, labai naivu, bet naivumas – tik šydas, gaubiantis Kristaus kančią, o kartu – ir paties menininko patirtis, jo nerimą, jo ne visiems įtikusį gyvenimą.
Viso to, ką dabar parašiau, gal niekada ir nebūčiau išpasakojusi, jei ne paroda, veikusi Ignalinos krašto muziejuje. Ji, sukurta Anykščiuose, ilgokai sukiojosi po Lietuvą, į Ignaliną atvyko iš Utenos kraštotyros muziejaus, o išvyko į Gegužinę Jonavos rajone.
Architektas, tapytojas Kęstutis Indriūnas yra artimai bendravęs su Rimantu Idzeliu (1949-2013). Profesionalus menininkas, prieš tris dešimtis metų atvykęs gyventi ir kurti į Anykščius, žavėjosi savamokslio drožėjo kūryba, o dabar rūpinasi Kristaus kelio stočių gelbėjimu. Kelios iš jų nebeištvėrė laiko bandymų – šaukiasi profesionalaus restauravimo.
Kęstutis Indriūnas nutapė tas stotis – visas (o jų yra penkiolika, daugiau, nei įprasta), norėdamas atkreipti dėmesį į primirštą Anykščių šedevrą, ieškodamas lėšų jų gelbėjimui. Tapė fotografiškai tiksliai, bet tai nėra fotografija, galbūt tai – draugiška ranka sukurtas atspindys, galbūt – naujas, savaip atgimstantis Rimanto Idzelio sukurto meno gyvenimas.
Kęstutis Indriūnas pasakojo, kad tapydamas pirmąją stotį jau suvokė, koks tai sunkus darbas, kiek jėgų pareikalaus neįprastas užmojis. Ir vis tiek – tapė toliau. Neveltui. Po keliolikos tapybos parodų (o juk tai dar ne viskas, tų stočių kelionių po Lietuvą dar bus) paaiškėjo, kad pastangos neveltui. Apie stotis kalbama vis dažniau ir garsiau, restauravimo fondas po truputį kaupiasi.
Man rūpėjo paklausti apie paties Indriūno menines ambicijas.
– Tai juk sukūriau trisdešimties peizažų parodą, ją pakabinau. Ir pagalvojau – o kas toliau? Ir vėl peizažai? – kalbėjo menininkas. Ir prisipažino, kad Kristaus kelio stotys jo neapleido. Galime tikėtis dar vienos parodos, dar vieno atspindžio, bet jau visai kitaip interpretuoto.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad į Ignalinos krašto muziejų susitikti su Kęstučiu Indriūnu prigužėjo galybė žmonių. Anaiptol. Juk tai Ignalina, tai vietovė, kurioje aukštąja kultūra besidominčių nėra daug. Bet tie, kurie domisi, bent jau būna nuoširdūs ir atviri.
Smuikininkas Žilvinas Bulavas, atsisveikinime su paroda Ignalinos krašto muziejuje, atliko Johano Sebastiano Bacho Sarabandą ir Kurantą, o jau tada prisipažino:
– Repetuodamas prieidavau ir pagrodavau kiekvienai Kristaus stočiai.
Prisipažinsiu ir aš: kamerinėje aplinkoje man visada jaukiau. Galėjome atvirai kalbėtis, klausinėti, aptarti savo įspūdžius, pareikšti nuomones. Žinoma, ir linkėti kuo ilgesnio gyvenimo Rimanto Idzelio menui, o dar – jaukių namų Kęstučio Indriūno tapytoms stotims. Juk tiktų kaimo bažnytėlė, o gal – sakralaus meno muziejus.
Kaip besvarstytum, tai retas, galbūt rečiausias duetas – mirusį menininką, jo kūrybą gelbsti artimas bičiulis, atidėjęs savąsias ambicijas.
Artimiau su Rimanto Idzelio kurtomis stotimis ir su Kęstučiu Indriūnu susipažinkime čia
https://nyksciai.lt/rimanto-idzelio-staciju-paroda-galima-perziureti-internete
https://www.youtube.com/watch?v=igC1sXI9xgA
Projektą remia